| Valstybė
ar tik Vilnius?
Karaliaus Mindaugo valstybės
750-mečio jubiliejaus renginiai jau pasibaigė. Tėvynės sąjungos
lyderis Andrius Kubilius, teigdamas tokių renginių reikšmę ir svarbą
piliečių visuomenės brendimui, įžvelgia tam tikrą dėmesio nesubalansuotumą
Metropoliui ir Provincijai. Šiuo atveju pastarojo termino atitikmuo
visa Lietuva be sostinės Vilniaus. Didžiuma politiko samprotavimų
dar ilgai nepraras aktualumo.
Kažkada (...) rašiau apie dvi Lietuvas.
Dabar drįstu pasakyti, kad Valstybės diena virsta Vilniaus diena,
nes kuo toliau, tuo labiau visa valstybė virsta vienu Vilniumi.
Visa kita yra nelabai įdomi provincija, kurioje nieko svarbaus nevyksta,
kuri nešvenčia valstybės jubiliejų ir todėl negauna pinigų prospektams
renovuoti ar naujiems tiltams statyti.
Per pastaruosius penkerius metus skirtumas tarp vidutinių atlyginimų
Vilniaus ir Tauragės apskrityse išaugo dvigubai. Šiandien jis jau
siekia 400 litų. Švenčiant tūkstantmetį, jis sieks ne mažiau kaip
1000 litų. Ir tai įskaitant atlyginimus Šalčininkuose, Širvintose
ir kituose į Vilniaus apskritį įeinančiuose rajonuose. O jeigu palygintumėme
atlyginimus pačiame Vilniaus mieste su atlyginimais Tauragėje?..
Gerai, kad Statistikos departamentas nepateikia tokių skaičių.
Didžioji dalis (apie 70 proc.) į Lietuvą patenkančių užsienio investicijų
taip pat nusėda Vilniuje. Bėgant metams ši dalis taip pat nesustabdomai
auga. Nenuostabu, kad Vilniuje statybų kranai dainuoja, kaip nesenai
sakė vienas valstybės vadovų. Tuo tarpu kolega iš Kupiškio sako,
kad po 1990-ųjų čia gimę vaikai nebežino, kas yra bokštiniai kranai,
nes tokių nėra matę.
Nesėkmės rajonai, tai yra nuo sėkmingo Vilniaus atsiliekančioji
provincija, yra pakliuvusi į užburtą ratą, dėl kurio atsilikimas
tik didėja. Provincijos protas migruoja į Vilnių ar Airiją ir provincijos
žmogiškieji resursai vis labiau menksta. Didelis nedarbas, tačiau
provincijos verslui didžiausia problema - kaip surasti gebančiųjų
dirbti. Iniciatyvos kurti savo verslą, verslumo kultūros provincijoje
nebelieka. Smulkių įmonių skaičius tūkstančiui gyventojų Utenoje
yra beveik du kartus mažesnis nei Vilniuje.
Antroji Lietuva nėra apimta šventiškų nuotaikų. Šiandiena nėra džiugi,
perspektyva - pakankamai miglota. Galima būtų svajoti, kad Europos
Sąjungos finansinė parama iš struktūrinių fondų išspręs visas provincijos
problemas, tačiau tai priklausys nuo to, kaip šie pinigai bus skirstomi,
tai yra nuo to, ar valstybė turės sąmoningą regioninę politiką ir
pakankamai politinės valios tokiai strategijai įgyvendinti.
Jeigu bus palikta savieigai - didžioji dalis europinių pinigų vėl
nusės Vilniuje. Ir ne todėl, kad vilniečiai yra miklesni prasimušti
biurokratiniuose koridoriuose, o todėl, kad tokie pinigai patys
savaime žymiai greičiau eina į sėkmės regionus. Nes ten žymiai stipriau
yra išvystyti žmogiškieji resursai ir administraciniai gebėjimai.
Tą galima pamatyti iš SAPARD programos įgyvendinimo - paramos žemės
ūkiui pinigai eina į Vidurio Lietuvos rajonus, kur ūkininkai santykinai
ir taip yra stiprūs, o ne į Šalčininkus ar Akmenę. Nes stiprūs ūkininkai
patys gali parengti projektus, o silpni patys gali tik padejuoti.
Lietuvoje daug šnekų apie regioninę politiką, bet reikalai nepajuda.
Europos Sąjungos regioninė politika struktūriniai fondai ir jų
panaudojimas atsiliekantiems regionams padėti. Lietuvoje kol kas
struktūriniai fondai nepanaudoti regioninei politikai. Jeigu valstybė
šiandien nepadės tauragiškiams ar kupiškėnams sukaupti žmogiškuosius
resursus ir administracinius gebėjimus, tai rytoj pasirodys, kad
nei vieni, nei kiti nesugeba parengti tinkamų projektų. Ir tada
vieninteliu tinkamu beliks Vilniaus greitaeigio tramvajaus projektas,
kurio atidarymas bus suplanuotas Valstybės dienai 2009 metais. Kai
Vilnius švęs Lietuvos tūkstantmetį.
Andrius KUBILIUS,
Seimo narys,
Tėvynės sąjungos pirmininkas
© 2003 "XXI amžius"
|