| Dėl
Rusijos karinio tranzito per Lietuvą
Pareiškimas
Europos Sąjungos ir Rusijos kompromisu
išsprendus Rusijos keleivių judėjimo per Lietuvą klausimus, nevertėjo
turėti iliuzijų, kad baigėsi ketinimai primesti Lietuvos Respublikai
ką nors nepageidautina. Tokios būtų sutartys dėl Rusijos karinio
tranzito į KaraliaučiųKaliningradą, ko 19931994 metais, nepaisant
ypatingo išorės spaudimo ir neypatingo Lietuvos valdžios atsparumo,
vis dėlto pavyko išvengti. Dabar, atrodytų, Lietuvos tarptautinės
pozicijos gerokai stipresnės, bet Rusijos diplomatija iš naujo pradėjo
manevrus ir spaudimą dėl to paties karinio tranzito. Be abejo, Rusijai
reikia išnaudoti paskutinę progą prieš visateisę Lietuvos narystę
Europos Sąjungoje ir NATO. Galbūt manoma, kad ir Lietuvos vadovybė
dabar silpnesnė arba lankstesnė, o visuomenė naivesnė. Nerimą
nuo birželio mėnesio kelia Rusijos politikų reikalavimai ir pareiškimai,
neva būtina tuoj pat pradėti derybas dėl karinio tranzito, nes
esamas susitarimas dėl karinių krovinių pasibaigs po dešimt mėnesių,
ir panašiai. Aišku, jis gali būti ir vėl pratęstas metams, kaip
būdavo daroma ligi šiol, bet Rusija vis dar nori gauti papildomų
teisių Lietuvoje per ilgalaikę sutartį. Su šiuo aktyvumu susiję
ir gandai, kad kažkas atsitiko po Rusijos Federacinės Tarybos
pirmininko S. Mironovo vizito pas Lietuvos Respublikos Prezidentą,
kur išties aptarinėtas karinio tranzito klausimas. Ir Vidaus reikalų
ministerijai vėl vadovauja V. Bulovas, anuomet stengęsis, kad Lietuvai
būtų užnerta Rusijos karinio tranzito sutarties kilpa.
Susitarimai už uždarų durų, įvykę ar tik vaizduojami, nežinomo svorio
galimi privatūs pažadai vėl šmėkščioja lyg atgiję praeities šešėliai.
Lietuvos vadovams derėtų juos prasklaidyti viešumu, kuris prieš
penkiolika metų tiesė kelius į demokratiją ir piliečių visuomenę,
tad juolab neturėtų nunykti Europos Sąjungos slenkstyje.
Vytautas LANDSBERGIS
Seimo narys
© 2003 "XXI amžius"
|