| Marijos
Paslaptingosios Rožės apsireiškimai (3)
Po dvidešimties metų Pjierina
Džili vėl sugrįžo ir apsigyveno už keturių kilometrų nuo Montichiario
centro, Fontanelyje. Praslinkus dvidešimčiai tylėjimo metų Marija
vėl atvertė apsireiškimų istoriją, šįkart pasirinkdama grotą su
šaltiniu.
Mano Dieviškasis Sūnus
siuntė mane, kad šį šaltinį padaryčiau stebuklingą
Paslaptingoji Rožė jau ne kartą
kalbėjo Pjierinai apie jos sugrįžimą į Montichiarį. 1966 m. vasario
27 d. Pjierina iš Dievo Motinos lūpų išgirdo labai tikslią pranašystę:
Per Atvelykį (balandžio 17 d.) mano Dieviškasis Sūnus Jėzus Kristus
dar kartą atsiųs mane į Motichiario žemę su gausiomis malonėmis
žmonijai. Šis šaltinis pasidarys stebuklingas. Nuo to sekmadienio
čia bus galima atgabenti ligonius. Pirmiausia tu jiems paduosi stiklinę
stebuklingo vandens ir apiplausi jų žaizdas. Tai bus tavo naujoji
apaštališka misija ir darbas, kurie šįkart nebus atliekami atsiskyrus
slapta.
1966 m. balandžio 17 d. rytą Pjierina su savo drauge Liucija iškeliavo
į Montichiario Fontanelį, į ypatingą susitikimą - pirmąjį apsireiškimą
Fontanelyje. Abi moterys paslapčia nuėjo prie nedidelio šaltinio.
Tuoj pat painformuotas Brešijos vyskupas paprašė Pjierinos nieko
neprasitarti kitiems. Ten nuvykusios, jos kalbėjo rožinį. Pjieriną
apėmė smarkus vidinis susijaudinimas ir jos akys pasruvo ašaromis.
Lygiai vidurdienį jos pajuto signalą - padvelkė lengvas vėjelis.
Ir štai virš šaltinio abiem moterims pasirodė Marija Paslaptingoji
Rožė, apgaubta šviesos ir malonės. O, tu tikrai atėjai! - šūktelėjo
Pjierina, išvydusi Mariją. Švelniai šypsodamasi Dievo Motina atsakė:
Mano Dieviškasis Sūnus, be galo mylėdamas jus, atsiuntė mane suteikti
šiam šaltiniui stebuklingos galios
Atgailos ir apsivalymo ženklan
pabučiuok šią pakopą (nuo vieškelio prie šaltinio vedė kuklūs akmeniniai
laiptai). Paskui nusileisk šiek tiek žemiau ir sustojusi dar kartą
pabučiuok laiptus, o po to lipk žemyn (Marija, Paslaptingoji Rožė,
ėjo jai iš paskos). Paskui trečią sykį pabučiuok laiptus. Čia reikia
padėti kryželį (dešiniąja ranka ji tiksliai parodė vietą). Tegul
prieš semdami ir gerdami vandenį ligoniai ir visi mano vaikai su
meile pabučiuoja mano Sūnų, prašydami atleidimo. Liucija darė tą
patį, ką ir Pjierina. Paskui Marija atsistojo virš šaltinio ir tarė:
Paimk savo rankomis truputį purvo. Tai jums parodo, kad nuodėmė
išpurvina mano vaikų sielas, bet malonės vanduo (išpažintis) jas
nuvalo ir jos būna vertos priimti kitas malones.
Šįkart Pjierina, aišku, pakluso. Marija Paslaptingoji Rožė pasilenkusi
rankomis palietė dvi vietas. Meiliu ir didingu balsu ji pareiškė:
Reikia visiems mano vaikams paskelbti, ko norėjo mano Sūnus 1947
metais. Taip, - atsiliepė Pjierina. 1947 metais aš bažnyčioje
pranešiau Jo troškimą ir atlikau savo pasiuntinybę. Kartoju: noriu,
kad čia, prie stebuklingo šaltinio, keliautų ligoniai ir visi mano
vaikai. Pageidaučiau, kad garbingasis abatas Rosis paragintų tikinčiuosius
pirmiausia aplankyti bažnyčią, o paskui atvykti čia. Šitaip padėkokite
Viešpačiui už visą Jo meilę Montichiariui. Po to Pjierina paklausė
Madonos: Ar tu dar ateisi? Marija neatsakė, tik šypsodamasi tarė:
Dabar tavo misija - būti tarp ligonių ir vargstančiųjų.
Paskui Marija pakilo ir plačiai išskleidė rankas: jos apsiaustas
apgaubė visą žemę. Jos apsiausto dešinėje buvo matyti Montichiario
katedra ir teritorija, kurioje turėjo būti pastatytas namas seneliams
ir kenčiantiems žmonėms; kairėje matėsi didelis pastatų kompleksas
Žmonijai išgelbėti: malda,
auka, atgaila!
Antrasis apsireiškimas Fontanelyje
įvyko 1966 m. gegužės 13 d. Penktą valandą ryto vidinis balsas paragino
Pjieriną nueiti prie Fontanelio šaltinio. Susirinkusių žmonių akivaizdoje
11.40 val. ji paniro ekstazėje. Jai pasirodė Marija Paslaptingoji
Rožė, kuri dangiškai švelniai tarė: Mano pasirodymas prie šio šaltinio
turi būti pagarsintas.
Pjierina paklausė: Ką daryti, jei man tai uždraus?
M: Kaip jau esu tau sakiusi, tai yra tavo misija.
P: Madona, jei tu nepadarysi stebuklo, vyresnybė manimi netikės
ir manys, kad aš pamišusi. Padaryk stebuklą!
M: Mano Dieviškasis Sūnus yra meilė
Pasaulis ritasi į pražūtį:
nes aš dar išmeldžiau pasigailėjimą ir todėl Jis dar kartą atsiuntė
mane į Montichiarį paskleisti Jo meilės malonių. Žmonijai išgelbėti
reikia maldos, aukos, atgailos! Madona nusišypsojo, ir rodydama
į dešinę pusę, kur ji balandžio 17 dieną palietė vandenį, tarė:
Noriu, kad čia būtų įrengtas didelis baseinas ligoniams maudytis.
O iš kito šaltinio (ji parodė kairėn) tegu geria.
P: Kaip tavo pageidavimu pavadinti šį šaltinį?
M: Malonės šaltiniu.
P: O koks tavo vardas?
M: Paslaptingoji Rožė. Paskui Marija, labai plačiai išskleidusi
rankas ir savo didelį apsiaustą, neskubėdama pareiškė: Aš atėjau,
nešdama meilę, santarvę, ramybę į savo vaikų širdis ir labai prašau
nesuteršti artimo meilės!
P: Ar tu man paaiškinsi, ką reiškia išskleistas tavo apsiaustas?
M: (labai švelniai ir didingai): Jis reiškia, kad mano meilė apglėbia
visą žmoniją!
P: Ką tavo pageidavimu mums daryti čia, Fontanelyje?
M: Gerus darbus čionai atvykstantiems ligoniams! Pjierina visų
susirinkusiųjų vardu dar išmeldė iš Madonos stiprų bučinį. Marija,
meiliai šypsodamasi, pakilo į dangų.
Iš Fontanelio kviečių
ostijos Pauliui VI ir Fatimai
Trečiasis apsireiškimas įvyko 1966
m. birželio 9 d., per Dievo Kūno šventę. Prie šaltinio susirinko
apie šimtas žmonių.
Žmonių minia labai nuoširdžiai kalbėjo rožinį. Staiga Pjierina šūktelėjo:
Pažvelkite į dangų! Visi nuščiuvo. Žvilgsniai nukrypo į dangų
ir regėtoją. Marija Paslaptingoji Rožė pasirodė per penkis ar šešis
metrus virš šaltinio, viršum prinokusių kviečių lauko. Daugelis
žmonių sakė pastebėję, kaip kviečiai subangavę kaip tik toje vietoje,
į kurią žiūrėjo Pjierina. Ji atsiklaupė ant takelio, skyrusio lauką
nuo šaltinio. Madona prabilo:
Šiandien mano Dieviškasis Sūnus Jėzus Kristus vėl siuntė mane,
šiandien, per Viešpaties Kūno šventę, vienybės ir meilės šventę
Skėstelėjusi rankomis, ji tęsė: Kaip aš trokštu, kad šie kviečiai
būtų panaudoti Eucharistinei Duonai ir virstų atsiteisimo Komunija.
Paskui, pakėlusi akis į dangų, Marija tarė: Aš pageidauju, kad
iš šių kviečių pagamintos Ostijos spalio 13 dieną pasiektų Romą
ir Fatimą.
Pjierina paklausė: O ar viską reikia sunaudoti (ar visus kviečius
perdirbti)? Madona atsakė: Aš trokštu didžiadvasiškų širdžių,
kurios išpildytų mano norą. Norėčiau, kad čia būtų įrengta stoginė,
po kuria stovėtų statula, veidu atsukta į šaltinį. Spalio 13 dieną
statula su procesija turi būti atgabenta čia. Tačiau pirmiausia
norėčiau, kad Montichiario žmonės pasiaukotų mano širdžiai. Patariu
Montichiario vaikams būti vertiems malonių, kuriomis juos apdovanoja
mano Dieviškasis Sūnus Jėzus Kristus. Todėl jie turi nusigręžti
nuo savo nuodėmių ir tapti uoliais krikščionimis, pavyzdžiu pasauliui.
Montichiaris yra mano Dieviškojo Sūnaus mylima vieta, į kurią jis
mane siuntė su savo malonėmis. Tave, Pjierina, aš vėl prašau būti
kilniadvase: tau reikės daug kentėti, bet niekas nenueis veltui.
Aš visada būsiu su tavimi! Tuoj po šių žodžių Marija Paslaptingoji
Rožė išnyko spindinčioje šviesoje.
Madonos nurodymai dėl kviečių buvo išpildyti. Tarp susirinkusiųjų
buvo ir Montichiario meras M.B.Mac, kuris stovėjo netoli regėtojos.
Jis galėjo labai gerai suprasti viską, ką kalbėjo Pjierina - taip
pat, kai ji pasakė nežinanti, kas tą stoginė. Netrukus stoginė ir
didelis baseinas buvo įrengti.
Aš visada esu savo Dieviškojo
Sūnaus ir žmonijos Motina bei Tarpininkė
Ketvirtasis Montanelio apsireiškimas
įvyko 1966 m. rugpjūčio 6 d. Apie antgamtinį įvykį buvo pranešta
tik rugpjūčio 6-osios ryte. Bet jau to užteko, kad prie šaltinio
susirinktų didelė žmonių minia. Visi karštai meldėsi. Madona atėjo,
kalbant ketvirtąją rožinio paslaptį. Pjierina ūmai ją pertraukė
paskelbdama: Madona jau čia!
Kai kurie paliudijo regėję prisiartinant didelį, spindintį debesį.
Paskui Marija tarė: Mano Dieviškasis Sūnus dar kartą siuntė mane
prašyti, kad atsiteisimo Komunijos sąjūdis apimtų visą žemę ir prasidėtų
spalio 13 dieną. Ši šventa iniciatyva turi išplisti visame pasaulyje.
Taigi pradėkite šiais metais, o paskui ją kasmet kartokite.
Pjierina paklausė: O jei tam būtų sutrukdyta?
Marija Paslaptingoji Rožė paragino iškilmingai pažadėdama: Visiems
kunigams ir tikintiesiems už šią Eucharistinio pamaldumo praktiką
pažadu savo malonių gausybę.
P: Ką daryti su kviečiais?
Marija pakartojo savo norą, kurį buvo pareiškusi jau per Dievo Kūno
šventę, ir pridūrė: Dalį šių kviečių reikėtų nusiųsti mano mylimam
sūnui popiežiui Pauliui VI ir taip pat pasakyti jam, kad savo apsilankymu
laiminu jį. Ir meiliai šypsodamasi ji tęsė: Šie kviečiai iš
jo gimtinės, iš Montichiario! Reikia pasakyti, ko pageidauja Dieviškasis
Sūnus Jėzus Kristus. Tas pats ir su Fatima.
P: Ką mums daryti su likusiais kviečiais?
M: Iš likusių kviečių iškepkite bandeles, kurias išdalysite numatytą
dieną prie šaltinio mano apsilankymui atminti: tai bus žemę dirbančių
mano vaikų padėka.
Po paėmimo į dangų aš visiems laikams tapau savo Dieviškojo Sūnaus
Jėzaus Kristaus ir visos žmonijos Motina bei Tarpininke. Kiek malonių,
kiek geradarybių esu padariusi, kiek bausmių nukreipusi, su kokia
daugybe sielų esu artimai bendravusi per visus tuos amžius! Kiek
kartų su pasiuntinybe esu apsilankiusi žemėje (šią akimirką jos
veidą aptemdė liūdesio šešėlis). Bet žmonės ir toliau įžeidinėja
Viešpatį! Štai kodėl aš trokštu, kad atsiteisimo Komunijos sąjūdis
apimtų visą pasaulį. Tai mano vaikų meilės ir dėkingumo Viešpačiui
aktas
Aš išsirinkau Montichiarį, nes tarp žemę dirbančių mano vaikų
dar gyvas vargšų Betliejaus piemenų nusižeminimas. Ši nepaliaujamos
maldos vieta (šaltinis) tapo daugybės malonių šaltiniu! Aš visada
būsiu prie šaltinio, kad priimčiau su tokia meile kalbamas mano
dievobaimingų vaikų maldas; aš įvykdysiu Viešpaties valią, su motiniška
meile išliedama Jo malones!
Paskui Paslaptingoji Rožė, apgaubta neaprėpiamai didelės šviesos
aureolės, pamažu pranyko danguje, betolstant gražiam it sidabro
juosta debesiui.
Reikia stiprių didvyrių,
kurie pasipriešintų
Vyskupui įsakius, niekas Pjierinos
nebelankė. Ji pakluso ir gyveno atsiskyrusi namuose. Dievo motina
ir toliau jai pasirodydavo: jos mažoje įrengtoje koplytėlėje arba
jos sode prieš marmurinę Paslaptingosios Rožės statulą, arba Montichiario
katedroje. Nuo 1969-ųjų iki 1983-iųjų regėtoja matė daugiau kaip
40 apsireiškimų ir girdėjo Madonos žodžius. Ypač reikšmingas 1969
m. liepos 27d. apsireiškimas: Dabar tavo misija - mažuose namuose,
kur gyveni, įvykdyti mano norą ir atsiduoti visiems kenčiantiems,
kad perteiktum jiems tikėjimą ir tarpusavio meilę. Tai tavo darbovietė:
maldos ir artimo meilės vieta. Šiais baisiai plintančio išaugusio
ateizmo laikais reikia stiprių didvyrių, kurie pasipriešintų šiam
pavojui. Atėjo valanda, įspėjančio priminimo valanda, kada reikia
aiškiai paskelbti mūsų norus. Jie turi drąsiai kalbėti apie mūsų
kreipimąsi ir jį ginti. Jie sutiks brolių, kurie padės. Jų vardai
jau įrašyti danguje
Ir žemėje į dangiškų įvykių istoriją. Jų vardas
nuaidės, susiliejęs su manuoju.
Paskutinis apsireiškimas įvyko 1983 m. kovo 24 d. prieš 8 val. ryto
mažoje Pjierinos koplytėlėje. Madona šypsodamasi tarė jai: Aš ateinu,
nešdama savo mylimojo Sūnaus malonę mano mylimiausiems vaikams,
kurie ypač ištikimi mano Širdžiai (Pjierina pastebėjo, kad Marija
buvo apsupta daugybės kunigų, apsivilkusių dvasininkų drabužiais),
jums, mano vaikai, kurie kenčiate, mano ir mano Sūnaus Širdys visada
atviros.
Žmogiškasis mokslas norėtų sugriauti Dievo darbą, bet Jis yra Visagalis
ir neleis savo vaikams klaidžioti. Jis siuntė mane į Fontanelį,
kad ilgiau neleistų klaidžioti savo vaikams ir čia įkurtų malonių
bei ramybės vietą. Šioje vietoje aš visada būsiu tarp jūsų, priimdama
jūsų maldas ir rūpesčius ir juos perduodama savo Dieviškajam Sūnui
Jėzui.
Galiausiai Pjierina išvydo iš Paslaptingosios Rožės sklindančioje
šviesoje puikią bažnyčią su penkiais kupolais ir daugybe ten besimeldžiančių
žmonių.
Tai, ką tu regi, taps tikrove. Mano dukra, nieko nebijok. Aš visada
būsiu prie jūsų su visomis savo motiniškos meilės malonėmis.
Dar 1974 m. rugsėjo 8 d. Marija apreiškė regėtojai savo ir Jėzaus
norą, kad būtų pastatyta ši bažnyčia su penkiais kupolais. 1970
m. vasario 14 d. Madona davė jai nurodymus dėl medalikėlio nukalimo.
1975 m. balandžio 6 d. įvyko pirmoji procesija su Paslaptingosios
Rožės statula. Šio Atvelykio pavakare, prieš 17 val., užėjo smarki
liūtis; paskui danguje pasirodė dvi vaivorykštės, nusidriekusios
viena ant kitos; tai be galo retas reiškinys.
Montichiaryje nuolat vis sulaukiama daugybės malonių ir stebuklų
- tai staigūs fiziniai ir moksliškai nepaaiškinami išgijimai, išsivadavimai
nuo apsėdimo, saulės stebuklas, šviečiantys kryžiai danguje ir kiti
ženklai. Ne mažiau gausūs ir atsivertimai. Daugelis pasaulyje paplitusių
Marijos Paslaptingosios Rožės statulų verkia. Prieš daug metų Fontanelyje
pastatyta koplyčia, o taip pat įrengta stoginė ir baseinas, kur
galima nusiprausti palaimintame vandenyje.
Pasaulinis Marijos Paslaptingosios
Rožės garbinimas
Nepaisant bažnytinės vyresnybės
sukeltų problemų, Paslaptingosios Rožės garbinimas it papiltas aliejus
pasklido po visą pasaulį, vyskupams ir prelatams viešai nepritariant
tokiam garbinimui. 1984 metais Brešijos vyskupas Bruno Forestis
pareiškė, kad Montichiario fenomenas neįtikimas, ir netgi pridūrė,
jog praktikuojantieji tokį garbinimą kelia grėsmę žmonių tikėjimui!
Ačiū Dievui, palaipsniui reikalai klostėsi pozityvesne linkme.
Tuoj po Pjierinos mirties, 1991metais buvo įkurtas Paslaptingosios
Rožės sąjūdis, kuris kartu su Fontanelio sąjūdžiu rūpinosi centrų
tvarkymu, funkcijų paskirstymu, o taip pat apreiškimų platinimu
visame pasaulyje. Vėliau Montichiario abatas tapo Fontanelio sąjūdžio
nariu. Santa Maria Assunta parapija oficialiai pirmauja didžiuma
vietų, susijusių su Paslaptingosios Rožės apsireiškimais. Galiausiai
vietinė bažnyčia per abatiją ir su vyskupo leidimu perėmė šios vietovės
sielovadą. Laidavus diecezijai, parapija taip pat pasirengųsi tam,
kad ateityje Fontanelio miestelis gali tapti Dievo Motinos garbinimo
vieta.
Pagaliau oficialiai paskirtas kunigas, atsakingas už viską, kas
susiję su garbinimu, ir yra viena Bažnyčios pripažinta organizacija,
sujungusi abu ankstesnius sąjūdžius.
Nors visa tai dar neoficialus apsireiškimų patvirtinimas, vis dėlto
žengtas didelis žingsnis į priekį. Tai reiškia, kad baigėsi diecezinis
antgamtinių įvykių smerkimas ir persekiojimas, kurį iškentėjo Pjierina
Džili ir Montichiario abatas Frančesko Rosis (1949-1971), tikėjęs
apsireiškimais. Jau akivaizdūs pirmieji vaisiai. Mes svarstome miesto
vadovų projektus, kurie padėtų priimti vis gausėjančių maldininkų
minias dvasingoje atmosferoje; galvojame apie mobilias klausyklas,
kuriose kunigai klausytų išpažinčių įvairiomis kalbomis, o taip
pat būtų palaikomas ryšys su atliekančiais išpažintį abatijoje.
Iš vokiečių kalba leidžiamo
žurnalo
Maria heute (Marija šiandien) vertė
Sigita ŠVITRIENĖ
© 2003 "XXI amžius"
|