Netikslūs
ir melagingi faktai
Atviras laiškas
Birželio 21 dieną dienraštyje Lietuvos
rytas išspausdintame žurnalistės Laimos Lavastės straipsnyje Kunigų
nuodėmės - už tylos ir melo sienų rašoma: 1993 metų balandžio
mėnesį Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją sukrėtė skandalas.
Ketvirto kurso auklėtinis S. T. (inicialai pakeisti. - Red.) dar
su šešiais bendramoksliais kreipėsi į Kauno kurijos kanclerį ir
kardinolo Vincento Sladkevičiaus sekretorių Alfonsą Bulotą. Grupė
klierikų tada prašė savo buvusio seminarijos auklėtojo, kad šis
užtartų juos pas kardinolą V. Sladkevičių dėl profesūros tvirkinamųjų
veiksmų. Klierikas S. T. taip pat parašė kreipimąsi Vyskupų Konferencijai,
kurios pirmininkas tuo metu buvo arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis.
Po atlikto vidaus tyrimo ir akistatų keli aukšti seminarijos administracijos
darbuotojai buvo perkelti i kitus darbus. Rektorius Algis Baniulis
buvo iškeltas į Klaipėdą .
Privalau atsakingai pareikšti, kad šie faktai nėra tikslūs, o kai
kurie - netgi melagingi. Negaliu kalbėti apie viską, kas rašoma
straipsnyje, tačiau noriu paneigti netesingą informaciją ir man,
kunigui Algiui Baniuliui, mestus kaltinimus.
Pirmoji netiesa. Straipsnyje teigiama, kad 1993 metų balandžio mėnesį
Kauno kunigų seminariją sukrėtė skandalas, ir klierikai kreipėsi
į kardinolo V. Sladkevičiaus sekretorių kun. A.Bulotą. Iš tiesų
skandalas kilo ne 1993-iųjų balandį, bet 1992 metų gruodį, o klierikai
kreipėsi į mane, tuometinį rektorių. Apie priekabiavimo faktą pranešiau
Kauno arkivyskupui kardinolui V. Sladkevičiui. Kardinolas įspėjo
nusikaltusį asmenį, kuris, pasibaigus mokslo metams, iš seminarijos
buvo atleistas. Tuo mano misija ir baigėsi.
Antroji netiesa ta, kad po klierikų skundo buvo iškeltas seminarijos
rektorius A. Baniulis. Ne dėl skundo ar klierikų tvirkinimo 1993
metais iš seminarijos buvau perkeltas dirbti į Klaipėdą, o Lietuvos
jėzuitų provincijolui paprašius kardinolo. Tuo metu jėzuitų aptarnaujamoje
parapijoje Klaipėdoje buvo statoma nauja bažnyčia ir ten dirbusiems
dviem garbaus amžiaus kunigams jėzuitams reikėjo pagalbos. Man adresuotame
1993 m. birželio 3 d. Kauno arkivyskupijos kurijos rašte Nr. 144
rašoma: Atsižvelgiant į Lietuvos jėzuitų provincijolo prašymą,
atleidžiu Jus iš Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektoriaus
pareigų, kad galėtumėte darbuotis Telšių vyskupijoje. Nuoširdžiai
dėkoju už moralinės teologijos dėstymą ir ypač - už vadovavimą Kauno
kunigų seminarijai. Telaimina Jus Dievas naujose pareigose. Pasirašo
kardinolas V.Sladkevičius.
Trečioji netiesa, kad auklėtiniai kasdien rašinėdavo necenzūrinius
žodžius ant sienų, ir personalas juos nuolat turėdavo uždažyti.
Kai kurias sienas darbuotojams iš tiesų tekdavo retkarčiais perdažyti,
tačiau ne dėl žurnalistės įvardytos priežasties, o dėl to, kad nuo
drėgmės netrukus vėl atsilupdavo dažai.
Ketvirtoji netiesa yra šmeižtas apie glamones ant rektoriaus sofos.
Kadangi šie kaltinimai krenta tiesiogiai man, turiu pasakyti, kad,
būdamas rektoriumi, klierikus priiminėdavau ne savo kambaryje, o
rektoriaus kabinete, prie darbo stalo. Pagal tuo metu galiojusią
tvarką klierikus kviesdavausi kelis kartus per metus. Iš anksto
būdavo numatytas laikas kiekvienam kursui. Iškilus trumpam reikalui,
jį aptardavome tiesiog koridoriuje. Savo kambaryje su klierikais
televizoriaus iš viso nesu žiūrėjęs.
2003 m. birželio 26 d. Lietuvos rytas išspausdino Lietuvos Vyskupų
Konferencijos pirmininko kardinolo A. J. Bačkio ir Lietuvos Vyskupų
Konferencijos vicepirmininko arkivyskupo S. Tamkevičiaus pareiškimą
dėl žurnalistės L. Lavastės straipsnyje iškeltų nepagrįstų kaltinimų
Bažnyčiai ir kunigams, kuriame tarp kitko sakoma: Dar klaidingesnė
šešėliu metama prielaida, kad vienas ar kitas seminarijos vadovas,
darbuotojas buvo pakeistas gresiant seksualinio priekabiavimo skandalui
- ir kunigų perkėlimams, ir klierikų atleidimams būna pačių įvairiausių
priežasčių, kurių didžioji dalis nėra susijusi su nuodėme ar nusikaltimu.
Tai pasakytina, pavyzdžiui, ir apie straipsnyje įvardytą kunigą
Algi Baniulį.
Straipsnis Kunigų nuodėmės - už tylos ir melo sienų apšmeižė ir
skaudžiai sužeidė ne tik mane, bet ir mano artimuosius bei visus
tikinčiuosius, kuriems su meile stengiausi tarnauti Panevėžyje,
Pakruojyje, Kaune, Klaipėdoje, o šiuo metu Vilniaus universiteto
Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniaus pedagoginiame universitete ir Šv.
Kazimiero bažnyčioje.
Neneigiu, kad Bažnyčioje nėra skaudulių. Jų yra ir juos būtina gydyti.
Tačiau tam reikia ir visų mūsų pastangų bei maldų, o beatodairiškas
purvo pylimas ant kunigų ir nepagrįsti jų kaltinimai bei įtarinėjimai
prie to tikrai neprisideda.
Tvirtai tikėdamas, kad Kristaus šviesa įveikia bet kokią tamsą,
Kun. Algis BANIULIS, SJ,
buvęs Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektorius
© 2003 "XXI amžius"
|