| Lietuva
Marijos žemė
 |
Keturnaujienos koplyčioje |
 |
Prie seniausios Lietuvoje
Zapyškio bažnyčios |
 |
Mažučiuose |
Maironio, A.Baranausko ir kitų poetų
eilėse apdainuoti žali Lietuvos slėniai, Suvalkijos lygumos žmonių
sielose brandino tautiškos dvasios atsiskleidimą. Sunkūs kasdieniai
darbai, užklupusios nesėkmės, ligos tapo liūdesio, kančios ženklais.
Žmogus, ieškodamas užtarimo ir išsigelbėjimo, pasitikėjo Dievo meile
ir gailestingumu. Užtarėja ir visų rūpesčių išklausytoja tapo Švč.Mergelė
Marija. Lietuviai ją ypač garbina ir myli, nes tiki, kad visų skundų
bus išklausyta, ašaros nušluostytos ir skausmas numalšintas.
Žinoma keliolika Marijos apsireiškimų Lietuvoje atvejų. Žmonės tikėjo
ir tiki, kad apsilankę šventose vietose ne tik apvalys savo dvasią
nuo kančios, bet ir pagis nuo nepagydomų ligų, pasisems vidinės
stiprybės ir tikėjimo. Tokio tikslo vedini birželio pabaigoje į
kelionę po stebuklingas Švč.Mergelės Marijos vietas leidosi piligrimai,
vadovaujami piligriminės kelionės organizacinio komiteto pirmininkės
Adelės Taparauskienės. Su lankytinų vietų istorija supažindino kun.
Robertas Gedvydas Skrinskas, parašęs ypatingo kruopštumo leidinį
Piligrimo vadovas. Po stebuklingas Marijos vietas (1999 m.), kuriame
aprašytos Marijos apsireiškimų ar su jos garbinimu susijusios vietos.
Rožinio malda nuteikė rimčiai ir didelei vilčiai patirti malonių
bei užgydyti sielos žaizdas.
Pirmiausia aplankyta seniausia Lietuvos bažnyčia, stūksanti Zapyškyje
ir dvelkianti gilia praeitimi. Kaip pasakojo kun. R.G.Skrinskas,
tą bažnyčią pastatė Naugarduko vaivada ir Zapyškio savininkas Povilas
Sapiega 1566 ir 1578 metų laikotarpiu. Raudonos plytos rankų darbo,
kai kur matyti, kad jos perdėtos lauko akmenimis. Padavimais apipintas
ir stebuklais pagarsėjęs paveikslas, atplaukęs ant briedžio galvos.
Ta galva, anot padavimą papasakojusio kunigo, prieš Pirmąjį pasaulinį
karą buvusi pakabinta ant geležinių grandinių prie vargonų. Šie
buvę išpuošti šventųjų ir angelų statulomis, kurios vargonams grojant
judėdavusios.
Keturnaujienoje (Šakių r.) piligrimai atidžiai klausėsi Švč.Mergelės
Marijos ir Jėzaus regėtojos Anelės StaugytėsMatijošaitienės sovietiniais
metais patirtų baisių išgyvenimų, didelės kančios. Teigiama, kad
apsilankiusieji šioje vietoje žmonės pagiję nuo įvairių ligų ir
patyrę kitokių malonių. Jausdamiesi dėkingi jie sunešė religinių
paveikslų ir kitokių relikvijų, tikėdami, kad jie bus panaudoti
maldos namams. Anelės klėtelė tarsi ypatingos rimties muziejus.
Čia kiekvienas daiktas simbolizuoja žmonių dėkingumą ir meilę Švč.
Mergelei Marijai. Pačios moters kuklumas ir paprastumas byloja apie
jos dvasios šviesą ir begalinį gerumą.
Pasisėmę meilės ir dvasinės stiprybės piligrimai keliavo į Višakio
Rūdą, prie stebuklingojo šaltinėlio, tikėdamiesi rasti atgaivos
savo dvasiai. Teigiama, kad prie šaltinėlio buvo apsireiškusi Švč.Mergelė
Marija. Kituose šaltiniuose teigiama, kad tame šaltinėlyje sergantis
sunkia liga žmogus nusiplovęs kojas ir pasveikęs. Tikintieji vis
eina ir eina prie šaltinėlio vandens, trokšdami dieviškosios globos
ir meilės. Tikėdamas visa savo esybe žmogus semia šventą vandenį
kaip stebuklą ir ašarotomis akimis išsako savo norus Švč. Mergelei
Marijai. Lietuviai tiki jos ypatinga galia, meile ir rūpesčiu. Suvalkijos
krašte yra dar du stebuklingi šaltinėliai, Mažučiuose ir Vištytyje,
- pagarsėję gydomosiomis galiomis. Tai susiję su Marijos apsireiškimais.
Žmonės prausia veidą, šlaksto skaudamas vietas šaltinėlių vandeniu.
Pasakojama, kad įvyko pagijimų.
Alksnėnų bažnyčios šventoriuje palaidotas Antrojo pasaulinio karo
metais Budavonės miške nukankintas kunigas Justinas Dabrila, buvęs
švento gyvenimo dvasininkas. Pasakojama, kad prie jo kapo vyksta
net stebuklingų išgijimų. Antkapinis paminklas Kristus, nešantis
kryžių, o apačioje raudonarmiečiai, durtuvais badantys kunigus.
Tai istorija, bylojanti apie to meto sunkius kankinimus, kuriuos
patyrė ir išgyveno trys kunigai 1941 m. birželį. Piligrimai giedojo
ir savo karšta malda pagerbė iškilią asmenybę, tikėdamiesi dvasinės
palaimos ir stiprybės.
Alksnėnų bažnyčios didžiajame altoriuje įstatyta Dievo Motinos statula.
Švč. Mergelė Marija pavaizduota sėdinti ir ant rankų laikanti Kūdikėlį.
Apie tą statulą pasakojami padavimai. Kun. R.G.Skrinskas pasakojo,
kad koplyčios vietoje buvęs žydo kluonas. Savininkas pradėjęs matyti
kluone ant sijos sėdinčią labai gražią moterį su kūdikiu ant kelių.
Kai žydas pradėjęs ją kalbinti, tai šioji pavirtusi statula. Po
kurio laiko ją dviem jaučiais kelis kartus vežę į Vilkaviškio bažnyčią,
bet ji vis grįždavusi atgal, tada kluono vietoje pastatyta koplyčia,
o didžiajame altoriuje įstatyta statula. Tokia tad istorija, bet
stebuklinga statulos galia žmonės tiki dar ir šiandien. Kun. R.G.Skrinskas,
vykęs kartu su piligrimais, aukojo šv. Mišias. Kai kurie maldininkai
pastebėjo, kad išėję iš bažnyčios pasijuto geriau ir nejuto to nuovargio,
kurį patyrė kelionėje. Pailsinę dvasią atgavo ir fizines jėgas.
Visų veiduose švietė šypsenos.
Toliau piligrimų keliai vedė į Vilkaviškį. Čia nuostabiu grožiu
atsivėrė naujoji Katedra. Puikiai sutvarkyta aplinka, didingas Katedros
pastatas bylojo rimtį ir susikaupimą. Žmonės skuba į Dievo namus,
kad galėtų čia nusimesti skausmo ir kančios naštą, pasisemti gėrio
ir stiprybės. Piligrimai fotojuostose įamžino nepaprasto grožio
pastatą, o viduje vėl suklupo maldai. Tik ji gali priartinti prie
Dievo. Žmogus silpnas ir bejėgis, kai susiduria su gyvenimo pinklėmis.
Jeigu ne Dievo pagalba, jis lengvai gali suklupti. Švč.Mergelė Marija
yra tarsi dvasinė palaima prašant Dievą pagalbos ir užtarimo. Malda
veržiasi prie Dievo, bet ji dar sustiprinama didele meile ir pasitikėjimu.
Paskutinioji vieta, kur atvyko piligrimai, - Kryžiai. Tai miškais
apaugusi vietovė, visai netoli Dusios ežero. Kun. R.G.Skrinskas
papasakojo trijų kryžių istoriją. Žmonės kalba, kad Kryžiai stebuklinga
vieta, būta čia ir išgijimų nuo sunkių ligų. Modernus baltas šventyklos
pastatas teikė vilčių, kad kiekvieno čia atvykusiojo maldos bus
išklausytos, išgirstos.
Kelionės pabaigoje piligrimai galėjo atsigaivinti Dusios ežero bangose,
pasigrožėti nuostabiu gamtovaizdžiu, suvalgyti atsivežtus sumuštinius.
Paskutinės nuotraukos fotojuostoje, dar keletas minučių pasišnekučiavimo
ir autobusas suko Kauno link. Nors pavargę, bet praturtinę savo
dvasią, maldininkai giedojo įvairias Švč. Megelės Marijos garbei
skirtas giesmes. Būtina paminėti puikias giesmininkes Audronę
Paškauskienę, Ireną Sukackienę, Genovaitę Melinskienę, Genovaitę
Pinkevičienę. Jų balsai užbūrė visą autobusą nepaprastu gėrio ir
grožio slėpiniu. Giesmės sklido iš pačios širdies gelmių. Ilgas
eiles deklamavo tris aukštojo mokslo diplomus turinti Ąžuolo vidurinės
mokyklos etikos mokytoja ekspertė Stasė Mickutė, visus patraukusi
savo laisvumu, gebėjimu bendrauti, paprastumu. Kiekvienam keliaujančiajam
gražių žodžių nepagailėjo autobuso siela Adelė Taparauskienė.
Pati švytinti gerumu, jo negailėjo ir šalia esantiesiems. Kelionė
buvo puiki, nes žmonės susidraugavo ir, svarbiausia parsivežė
viltį, kurios važiavo ieškoti, prašyti, išsimelsti. Marija labai
myli savo vaikus. Ji Motina.
Marytė GUSTAINIENĖ
Autorės nuotraukos
© 2003 "XXI amžius"
|