| Ji
labiausiai vertino neturto privilegiją
Šv. Klaros Asyžietės mirties 750-osios metinės
|
Šv. Klara Asyžietė |
|
Robertas Lencas. Šv. Klara
Asyžietė |
Pavyzdys šių dienų jaunimui
Šiemet pasaulinėje pranciškonų
bendruomenių šeimoje ir visoje Katalikų Bažnyčioje plačiai minint
šv. Pranciškaus Asyžiečio artimos bičiulės ir bendražygės šv. Klaros
Asyžietės 750-ąsias mirties metines (ji mirė 1253 m. rugpjūčio 11
d.), popiežius Jonas Paulius II iškėlė šių šventųjų gyvenimo ir
darbų pavyzdžio aktualumą. Rugpjūčio 10 dieną savo vasaros rezidencijoje
Kastelgandolfe (netoli Romos) kalbėdamas pranciškonų rengiamo trečiojo
susitikimo Jaunimas kelyje į Asyžių dalyviams, Šventasis Tėvas
sakė, kad ir prasidėjusio trečiojo tūkstantmečio pasauliui reikia
stipriu tikėjimu pasižyminčių jaunuolių, tokių kaip šv. Pranciškus
ir šv. Klara, kurie rodytų meilę Kristui ir Jo Evangelijai bei atsidavusiai
tarnautų savo broliams ir seserims.
Rugpjūčio 11 dieną paskelbtame laiške šv. Klaros įsteigtos klarisių
(neturtėlių seserų) vienuolijos narėms Popiežius pabrėžė, kad jų
steigėjos prieš daugelį amžių parašyta regula iki šiol neprarado
savo dvasinio patrauklumo ir teologinės vertės. Tobulas bendražmogiškųjų
ir krikščioniškųjų vertybių sąskambis, išmintinga darna tarp kontempliatyvaus
uolumo ir Evangelijos - ši regula jums, trečiojo tūkstantmečio klarisėms,
lieka kelrodžiu gyvenimo kelyje, neinant į kompromisus su pasaulio
dvasia, - rašo Šventasis Tėvas. Šiuo metu 76 pasaulio šalyse yra
apie 900 klarisių bendruomenių. Iš viso Šv.Klaros seserų kongregacija
turi daugiau kaip 20 tūkstančių narių. Prieš keletą metų klarisės
įsikūrė ir Lietuvoje. Jų vienuolynas yra Kretingoje.
Tremtyje dvasinės formacijos
pradžia
Šv. Klara gimė 1194 m. liepos 16
d. Umbrijos provincijos Asyžiaus miestelyje Italijoje. Jos tėvas
grafas Favaronė di Ofredučius buvo kilęs iš senos Romos aristokratų
giminės ir turėjo didžiulius rūmus Asyžiuje bei valdas priemiestyje.
Motina Ortulana, taip pat priklausiusi kilmingai Fiumi šeimai, buvo
žinoma savo religiniu uolumu ir pamaldumu. Moteris buvo įsitikinusi,
kad jos vyriausia duktė bus Dievo apšviesta, todėl suteikė Klaros
vardą (Klara reiškia apšviestoji).
Iš vaikystės buvo aišku, kad Klara apdovanota ypatingo dvasingumo
savybėmis, kurioms ugdyti tuomet susidarė gana palankios aplinkybės,
įskaitant vėlesnį susitikimą su šv. Pranciškumi. Jos vaikystė buvo
aptemdyta politinių neramumų, kai sukilę Asyžiaus gyventojai (vadinamoji
Asyžiaus komuna) 1198 metais privertė kilminguosius, taip pat
ir Klaros šeimą, pasitraukti kuriam laikui iš Asyžiaus.
(XII ir XIII amžių sandūroje Italijoje vyko kariniai susirėmimai
tarp aristokratų (maiores) ir vis labiau stiprėjančios prastuomenės
(minores), kurią sudarė nekilmingi praturtėję prekybininkai, amatininkai,
ūkininkai, tapę rimtais varžovais feodalams.)
Tuo metu, kai šeimos vyrai kariavo, moterys Perudžijos tremtyje
nusprendė gyventi atgailaujančiųjų gyvenimą. Ortulana kartu su savo
dukterimis bei tokią pat lemtį patyrusių šeimų moterims pasninkavo,
meldėsi, maitino vargšus, lankė ligonius ir kalinius. Šioje tremties
kančioje prasidėjo tam tikra dvasinė formacija. Vėliau daugelis
moterų, gyvenusių Perudžoje kartu su Klara, taip pat ir jos motina
bei seserys, buvo vienos pirmųjų naujosios kongregacijos narių.
Klaros šeimai sugrįžus į Asyžių XIII a. pradžioje, čia jau buvo
plačiai žinomas šv. Pranciškaus ir jo sekėjų, gyvenusių Porciunkulės
priemiestyje, mokymas. Klara ateidavo į Asyžiaus San Džiordžijo
bažnyčią paklausyti Pranciškaus vadovaujamų Gavėnios rekolekcijų,
susitikdavo su juo privačiai, duodavo pranciškonams pinigų bažnyčioms
statyti ir remontuoti, vargšams paremti. Dvasinio įkvėpimo kupini
Pranciškaus žodžiai uždegė aštuoniolikmetės širdį, ir ji prašė jo
padėti įsitraukti į naują vienuolinį sąjūdį, kad galėtų su visišku
radikalumu gyventi pagal šventosios Evangelijos reikalavimus.
Pranciškus, atpažinęs Klaroje vieną tų sielų, kurias Dievas yra
paskyręs dideliems darbams, ir pajutęs, jog daugelis seks jos pavyzdžiu,
nusprendė jai padėti.
Tvirtas apsisprendimas
laikytis įžadų
1212 metų kovo pabaigoje, Verbų
sekmadienio naktį, Klara paliko savo tėvų namus ir, lydima tetos
Biankos bei vienos draugės, atėjo į Porciunkulės bažnytėlę, kurioje
su degančiomis žvakėmis rankose laukė Pranciškus su savo mokiniais.
Kaip teigia tradicija, pats Pranciškus jai nukirpo kasas ir apgaubė
galvą vienuolės nuometu. Vietoje turėtų puošnių drabužių ji gavo
paprastą atgailos abitą ir Dievo Motinos altoriaus papėdėje davė
visiško atsidavimo tarnystės Jėzui Kristui įžadus, įskaitant jai,
kaip visiems pranciškonams, labai svarbų neturto įžadą.
Iš pradžių Pranciškus laikinai apgyvendino Klarą seserų benediktinių
San Paolo vienuolyne netoli Bastijos, kur ji buvo ginama Popiežiaus
interdiktu prieš galimas šeimos pastangas sugrąžinti ją į namus.
Tokių pastangų buvo netgi atkaklių, nes Klaros tėvas ir giminės
tikėjosi, kad gražiosios merginos sėkmingos vedybos turėtų sustiprinti
pašlijusią šeimos padėtį visuomenėje ir padidinti įtaką bei turtus.
Nepaisant visų įtikinėjimų ir netgi grasinimų, Klara savo šventųjų
įžadų neatsisakė, ir tėvas pagaliau pažadėjo palikti ją ramybėje.
Netrukus ji buvo perkelta į saugesnį Sant Angelo benediktinių vienuolyną
Ponzo vietovėje, kur prie jos prisijungė sesuo Kotryna, gavusi vienuolinį
Agnės vardą.
Pagaliau Pranciškus pasiuntė Klarą, Agnę ir kitas jų bendramintes
į Asyžiaus priemiestyje įsikūrusį San Damiano vienuolyną, kurį benediktinės
atidavė naujajai bendruomenei apsigyventi nuolat. San Damianas buvo
vieta, kur Klara liko gyventi savo kontempliatyvų, tačiau su plačiais
apaštaliniais užmojais gyvenimą iki pat savo mirties. Iš pradžių
naujoji bendruomenė neturėjo rašytinės regulos ir vadovavosi paties
Pranciškaus jai parašyta trumpa formula vitae. San Damiano vargdienių
moterų, arba neturtėlių klarisių, kaip jos save vadino, bendruomenę
ėmusi globoti bažnytinė vadovybė bandė įsiūlyti regulą, kuri buvo
artima Šv.Benedikto vienuolijos statutui, tačiau ji Klarai buvo
nepriimtina, nes nepripažino pranciškoniškojo absoliutaus neturto
nuostatos, kuriam klarises buvo įpareigojęs Pranciškus.
Tuomečiam popiežiui Grigaliui IX atrodė, jog yra labai nepraktiška,
kad griežtos regulos vienuolės neturėtų jokios nuosavybės ir būtų
priklausomos nuo iš pranciškonų gaunamos pašalpos. 1228 metais atvykęs
į Asyžių kanonizuoti jau mirusį Pranciškų, Popiežius susitiko su
Klara ir pasiūlė jai absoliuciją, jeigu ji bijosi, kad, priimdama
siūlomą regulą, ji pažeis visiško neturto įžadą. Šventasis Tėve,
aš geidžiu absoliucijos už savo nuodėmes, - atsakė Klara. - Bet
aš netrokštu gauti atleidimo nuo įsipareigojimo sekti Jėzų Kristų.
Tokie drąsūs ir teisingi žodžiai sužavėjo popiežių Grigalių IX ir
jis tų pačių metų rugsėjo 17 dieną savo bule patvirtino klarisėms
neturto privilegiją (Privilegium Paupertatis). Galutinę kongregacijos
regulą, parašytą pačios Klaros, padedant jos seserims, - tai buvo
pirmas kartas, kai moteris sudarė savosios vienuolijos regulą, -
popiežius Inocentas IV patvirtino 1253 m. rugpjūčio 9 d., tai yra
dvi dienas prieš jos mirtį.
Bendrystė su šv. Pranciškumi
Laikas, kurį Klara praleido San
Damiano vienuolyne, beveik keturiasdešimt metų vadovaudama savo
bendruomenei, ženklino jos įkurtosios kongregacijos plėtrą Italijoje
ir visoje Europoje, kuo pasirūpino ir pranciškonų misionieriai.
1219 metais jos sesuo Agnė buvo pasiųsta įkurti vienuolyną į Montičelį,
netoli Florencijos, o 1228-aisiais visoje Italijoje jau veikė 28
klarisių bendruomenės. 1234 metais neturtėlių seserų konventas buvo
įkurtas Prahoje, kur pati Bohemijos princesė Agnė priėmė klarisių
abitą ir tapo vienuole. Plačiai žinomi Klaros Asyžietės keturi laiškai,
parašyti Agnei Prahietei, kuriuose pabrėžiama visiško atsidavimo
Dievo tarnystei reikšmė ir autentiškai moteriškas Evangelijos idealų
supratimas.
Tikinčiojo asmens siela yra didingesnė už pačią visatą, nes visata
ir likusioji kūrinija negali savyje turėti Kūrėjo, ir tik tikinčiojo
siela yra Dievo buveinė ir sostas, - rašė Klara trečiajame laiške
Agnei Prahietei. - Kaip garbingiausioji Mergelių Mergelė materialiai
nešė Jėzų, taip ir mes, sekdamos jos pavyzdžiu, ypač tos, kurios
lieka neturte ir klusnume, be abejonės, gali visuomet dvasiškai
nešti Jį savo skaisčiuose ir nepaliestuose kūnuose, laikyti savyje
tą, per kurį palaikomi drauge visi dalykai. Toks turėjimas yra saugesnis
už visą laikiną pasaulio nuosavybę. Taip Klara mokė savo seseris
žiūrėti į save, kaip į Dievo šventoves, Kristaus atspindžius ir
Šventosios Dvasios apraiškas, ir tą patį matyti savo artimojo sieloje.
Klara buvo silpnos sveikatos ir, gyvendama San Damiane, dažnai sirguliavo,
tačiau jos švelnumas ir kartu stiprus charakteris bei jaunatviška
dvasia jos niekada neapleido. Sunku net pervertinti šios švelniosios
abatės įtaką vedant Italijos ir visos Europos moteris aukštesnių
tikslų link. Jos nuomone, neturtas yra tas neatremiamas žavesys,
kurį pirmiausia moterys gali perkelti į religinį ir pilietinį heroizmą.
Klara tuo atžvilgiu buvo efektyviausia Pranciškaus idėjų, skatinant
pasaulietiškos dvasios atsisakymą, bendražygė. Ji buvo ne tik aktyvi
Pranciškaus pagalbininkė, bet ir padrąsintoja, kai jį apimdavo abejonės
dėl savojo pašaukimo. Būtent Klara pastūmėjo Pranciškų tęsti savo
apaštalinę misiją žmonėms, kada jis ėmęs svarstyti apie visišką
atsidėjimą kontempliacijai.
Stebuklingas Asyžiaus išgelbėjimas
Kada sergantis ir jau apakęs Pranciškus
Asyžietis 1225 metų pavasarį paskutinį kartą apsilankė San Damiane,
Klaros rūpesčiu netoli vienuolyno esančioje alyvų giraitėje jam
buvo pastatyta laikina trobelė, kurioje jis sukūrė savo garsiąją
Saulės giesmę. Po šv. Pranciškaus Asyžiečio mirties, kai jo palaikai
gedulinga procesija 1226 m. spalio 4 d. buvo perkeliami iš Porciunkulės
į miestą, kortežas pagal šventojo paskutinę valią sustojo San Damiane,
kad Klara ir kitos seserys galėtų pagerbti savo dvasinį vadovą.
Šią atsisveikinimo sceną Džiotas pavaizdavo vienoje savo talentingiausių
freskų. Pranciškus mirė jaunas. Klara jį pergyveno 27 metais, tačiau
jai Pranciškus visuomet liko gyvas ir ji liko ištikima jo idealams
bei mokymui, nepaisant, kad tarp pačių pranciškonų iškildavo nesutarimų.
Klara du kartus išgelbėjo Asyžių ir savo vienuolyną nuo priešų kariuomenės
nusiaubimo. Kai 1240 metų rugsėjį Frederiko II kariuomenę sudarę
saracėnų legionieriai, užvaldę Spoleto slėnį ir rengdamiesi pulti
Asyžių, naktį bandė įsiveržti į San Damianą, Klara ramiai pakilo
iš ligonės patalo ir, paėmusi indą su Komunija iš gretimai buvusios
nedidelės koplyčios, aukštai iškėlė Švenčiausiąjį Sakramentą prie
atviro lango. Kaip teigia tradicija, kareiviai, jau kopę prie vienuolyno
sienų pastatytomis kopėčiomis, lyg apakinti krito žemėn ir leidosi
bėgti tolyn. Po kurio laiko, kai gausesnė generolo Vitalės di Aversos
vadovaujama kariuomenė vėl rengėsi šturmuoti Asyžių, Klara, surinkusi
vienuoles, ėmė karštai melstis, kad miesto būtų pasigailėta. Kilo
didžiulė audra, kuri išblaškė priešo karius į įvairias puses, sunaikino
jų stovyklą, ir jie, apimti panikos, buvo priversti pasitraukti.
Paskutinių gyvenimo akimirkų
prasmė
Dėkingi už išgelbėjimą, kurį sutartinai
priskyrė Klaros užtarimui, asyžiečiai ją praminė angeliška motina.
Ir ši pagarba bei meilė buvo tuo didesnė, kuo labiau artėjo ligos
išsekintos šv. Klaros Asyžietės žemiškojo gyvenimo pabaiga. Jausdama,
jog netrukus ateis mirties momentas, ji sušaukė liūdinčias vienuoles
prie savęs ir, primindama joms iš Dievo gautas dovanas, ragino likti
ištikimoms Evangelijos neturto pasižadėjimui. Paskutiniai žodžiai,
kuriuos užrašė sesuo Filipa, buvusi viena svarbiųjų liudytojų kanonizacijos
byloje, buvo: Eikite ramiai taikoje, nes turite gerą palydą. Tas,
kuris jus sukūrė, atsiuntė jums Šventąją Dvasią ir visuomet jus
sergės kaip mylinti motina savo vaikus.
2002 metų spalį laiške, skirtame šv. Klaros Asyžietės 750-ųjų mirties
metinių inauguracijai, Pranciškonų vyresniųjų konferencija rašė,
kad mirdama Klara savo rankose laikė du brangius dokumentus. Vienas
jų buvo Neturto privilegija, kurią jai suteikė Grigalius IX. Sesuo
Filipa mums pasakoja, kad savo gyvenimo pabaigoje, sukvietusi prie
savęs visas seseris, Klara perdavė ir patikėjo Neturto privilegiją
joms, kaip sako padavimas, su Viešpaties neturtu. Antrasis dokumentas,
kurį ji laikė savo rankose, buvo išpildymas jos didžiojo troškimo
- Popiežiaus bule patvirtinta vienuolijos regula. Mirties patale
Klara galėjo šią Popiežiaus bulę paimti į rankas ir pabučiuoti.
Pranciškonų vadovai pabrėžia, kad šie įvykiai įgalins pasvarstyti
apie charizmos ir institucijos sąveiką tikinčiųjų, ypač vienuolių
gyvenime. Minėti dokumentai yra Bažnyčios teisiniai įpareigojimai,
intensyvinantys šventųjų Pranciškaus ir Klaros sekėjų pamaldumą
Dievui, kuris vargšas gimė prakartėlėje, buvo vargšas gyvendamas
šiame pasaulyje ir liko nuogas kabėti ant kryžiaus.
Popiežius Inocentas IV, kuris Klarą San Damiane buvo aplankęs jos
mirties išvakarėse, vėliau sugrįžo ir vadovavo jos laidotuvėms,
kurios savo iškilmingumu daugiau priminė triumfališką procesiją.
Praėjus dviem mėnesiams, 1253 m. spalio 18 d., jis paskyrė Spoleto
vyskupą vadovauti kanonizacijos bylai, kuri netrukus buvo sėkmingai
užbaigta. 1255 m. rugpjūčio 15-ąją jau popiežius Aleksandras IV
iškilmingai paskelbė Klarą Asyžietę Bažnyčios šventąja.
Maldininkai gali pagerbti
šventosios relikvijas
Šventosios palaikai buvo palaidoti
Asyžiaus San Džiordžijo bažnyčioje, toje pačioje, kur, kaip minėta,
šv. Pranciškaus pamokslai uždegė jauną Klaros širdį. Beje, čia iš
pradžių buvo palaidotos ir pats šv.Pranciškus, kol jam Asyžiuje
nebuvo pastatyta San Frančesko bazilika. Taip pat ir šv. Klaros
garbei netrukus buvo pradėta statyti Santa Kiaros bažnyčia, į kurią
1260 m. spalio 3 d. buvo perkelti jos palaikai. Jie buvo palaidoti
giliai po pagrindiniu bažnyčios altoriumi. Praėjus beveik šešiems
šimtmečiams, 1850-aisiais, šv. Klaros kapas buvo atrastas, relikvijos
ekshumuotos ir 1872 metais patalpintos specialioje Santa Kiaros
bažnyčios kriptoje, kur jas ir dabar gali pagerbti maldininkai.
Šv. Klaros Asyžietės parašytas klarisių vienuolijos regulos originalas
kartu su patvirtinančia Popiežiaus bule Solet annure buvo atrasti
1893 metais.
Šiame praktinio materializmo ir vartojimo kulto perpildytame pasaulyje
šv. Klaros ypač branginta neturto privilegija gali daugeliui pasirodyti
kaip prieštaravimo ženklas. Dabar, kai komercinė reklama TV kanaluose
ir žurnalų puslapiuose bando įtikinti, kad įsigytų daiktų gausa
yra tapimo laimingais būtina sąlyga, skelbimas, jog mažiau yra
geriau, atrodytų gana keistas. Be abejonės, ignoruoti ar vengti
realybės negalima, tačiau tai, kas mes esame, yra žymiai svarbiau
nei tai, ką mes turime. Apgaubta neturtu šv. Klara mums švyti visu
nepaprastu savo grožiu ir moko, jog tikėjimas, viltis ir meilė gali
pakeisti žmogų, o atsidavusi tarnystė kitiems - nukreipti į šventumo
kelią.
Mindaugas BUIKA
© 2003 "XXI amžius"
|
