Okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos dešimtmečiui (1993-2003)
OKUPACINĖ KARIUOMENĖ LIETUVOJE

(Tęsinys. Pradžia Nr. 62)

IV dalis

„ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO” KAREIVIŠKAIS BATAIS

Okupacinės kariuomenės kareiviai pasirengę susidoroti su Lietuvos Laisvės lygos mitingo, skirto Molotovo-Ribentropo protokolo pasirašymui pasmerkti, dalyviais Vilniuje, Gedimino aikštėje

LLL reikalauja – Sąjūdis galvoja. Galima iškelti klausimą, kaip ir kada Lietuvos laisvės lygos antiokupacinės idėjos tapo Lietuvos valstybine politika. Į tai atsakyti ir lengva, ir sunku. Sovietinės kariuomenės statusas Lietuvoje 1988-1989 metais buvo visuomeninių-politinių organizacijų nuolatinio dėmesio objektu. Iš esmės išsiskyrė trys pozicijos: nuosekli antiokupacinė (atstovaujama Lietuvos laisvės lygos, „Jaunosios Lietuvos”, Lietuvos demokratų partijos, Lietuvos Helsinkio grupės, Lietuvos krikščionių demokratų partijos), nacionalinių-respublikinių interesų gynimo (atstovaujama Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio) ir sovietinės karinės sistemos tobulinimo (atstovaujama LKP).
Nuo 1988 metų okupacinės kariuomenės išvedimo nuolat reikalaudavo Lietuvos laisvės lyga (toliau - LLL). Ši organizacija po 1988 metų lapkričio viešai kėlė reikalavimą, kad pasitrauktų okupacinė kariuomenė. Prie šios pozicijos prisijungė Lietuvos Helsinkio grupė ir susikūrusios naujos politinės organizacijos: Lietuvos demokratų partija, Lietuvos krikščionių demokratų partija ir S. Buškevičiaus vadovaujama LTJS „Jaunoji Lietuva”. Jų pozicija nuolat buvo grindžiama reikalavimu likviduoti Molotovo-Ribentropo pakto padarinius: išvesti „sovietinius karinius dalinius iš 1939-1940 m. okupuotų teritorijų”, atkurti Latvijos, Lietuvos ir Estijos nepriklausomas valstybes ir remiantis 1949 metų Ženevos konvencija, draudžiančia šaukti į okupacinę kariuomenę okupuotų valstybių piliečius, nutraukti šaukimą į kariuomenę.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija