| Sekimas
Kristumi tai džiaugsmas tikra laisve
Visais laikais kai kurie žmonės,
piktnaudžiaudami laisve ir kitus pavergdami, patys tarnavo melo
stabui ir tapdavo nuo jo visiškai priklausomi, o kiti - priešingai:
pajutę žmogaus laisvę ir orumą smaugiančią leteną, kiek išgalėdami
stengėsi išsilaisvinti.
1972 metais buvo sukurtas filmas, kurio pavadinimas Tas saldus
žodis laisvė!., manau, išreiškė sovietinės priespaudos metais
nemažos dalies tautiečių savaip skirtingą laisvės ilgesį, kurį būtų
galima apibūdinti šitaip: kaip prerijų erelis, turėdamas sparnus,
negali neskrieti į mėlyną dangų, taip ir žmogus, labiausiai panašus
į patį Dievą, negali nesiilgėti laisvės.
Tačiau skirtingas laisvės panaudojimas neretai kai kuriuos žmones
padaro panašius į kudakuojančią vištą, kuri, nuleidusi snapą, teieško
grūdų ar kirminų. Tokia individo laisvė be Kristaus - tai tikros
laisvės paniekinimas ir jos karikatūra, nes kas be Jo renka (plg.
Mt 12, 30), tas išbarsto paskutinius savo laisvės trupinius. Ir
priešingybė perekšlei - erelis, kuris skraido aukštai padebesiuose
ir vilioja žmogaus žvilgsnį dangaus neaprėpiamumu. Tai žmogus, kurį
arčiau Dievo Širdies kasdien skraidina jo natūralus idealistinis
krikščioniškas visų dalykų vertinimas.
Iš šio sekmadienio Senojo Testamento skaitinio sužinome apie vieną
žydų tautos vadovą Jozuę, kuris, izraelitams priminęs Jahvės nepaprastą
geraširdiškumą (nes Jo dėka jie buvo išlaisvinti iš Egipto vergovės
ir pasiekė Pažadėtąją žemę), ryžtingai klausia ir pats paaiškina:
Kam tarnausite, - dievams, kuriems jūsų protėviai tarnavo (
),
- bet aš ir mano šeimyna mes tarnausime Viešpačiui (Joz 24, 15).
Nors žydai atsiliepdami šaukė, kad norį tarnauti Viešpačiui, tačiau,
kad ta jų tarnystė Jam būtų priimtina, Jozuė mokė žmones: Atsikratykite
tad svetimų dievų, esančių tarp jūsų, ir palenkite savo širdį į
Viešpatį, Izraelio Dievą (Joz 24, 23).
Štai svarbiausioji laisvės Dieve sąlyga: pirmiausia būtina atsisakyti
nuodėmingų prisirišimų ir tik tuomet galima tikėtis, kad Viešpats
į mūsų širdis įlies gaivinančio gyvojo vandens.
Panaši situacija susiklosto ir Evangelijos pasakojime. Kai daug
žydų sau murmėjo sakydami, kad kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!
(Jn 6, 60) ir drožė namo, tada Jėzus, paklausęs dvylikos apaštalų:
Gal ir jūs norite pasitraukti?, - išgirdo tokius Simono Petro
žodžius, kurie yra visų laikų ištikimųjų Kristaus sekėjų atsakymas:
Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius
(Jn 6, 68).
Didi mums duota vertybė tikėti Tą, kuris yra tiesos, gyvenimo, meilės
ir dieviškos laisvės apstybė. Parašyta: Viešpats yra Dvasia. O
kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė (2 Kor 3, 17). Kai sekmadieniais
- su Evangelijos mažutėlių nusiteikimu (plg. Mt 11, 25) bažnyčiose
priimame kietus Viešpaties Jėzaus žodžius ir Jį patį kaip eucharistinę
gyvenimo duoną į širdis, tuomet išties priimame ir Jo laisvę, kuri
mus vis labiau išlaisvina iš mūsų pačių įvairiausių savimeilės neiškart
pastebimų saitų.
Nors tai ilgas ir nuolatinis laisvėjimo kelias Kristuje, tačiau
juo vis lengviau darosi eiti, nes kasdienis sekimas Mokytoju tampa
kiekvieno Jo mokinio krikščioniškos laisvės įgyvendinimo didėjančiu
vidiniu ir (pagal aplinkybes) viešai išreiškiamu džiaugsmu, idant
ir aplinkiniai pradėtų smalsauti: O iš kur jam tai?
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2003 "XXI amžius"
|