Pirmasis puslapis
Ora et labora
Valstybė ir Bažnyčia
Katalikų bendruomenėse
Darbai
Ūkis
Istorijos vingiai
Mums rašo
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Įpusėjus piligriminei kelionei su kryžiumi į Vatikaną

Jadovo parapijos klebonas neša kryžių

Maldininkai iš Lietuvos Lenkijos-Slovakijos pasienyje, ties Chyžne-Trstena vietove

Į Romą keliaujantys Lietuvos piligrimai palieka Bratislavą EPA-ELTA nuotrauka

Sugrįžę žygio dalyviai (iš kairės): Vytautas Totoraitis, Kazimiera Marčiulionienė ir Tadeušas Kalinovskis Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

Lenkijos Makov-Podhalanski parapijoje kunigai neša kryžių

Atrodo, dar taip neseniai palydėjome Lietuvos piligrimus, nešančius kryžių į Vatikaną per Europos valstybes, o jau sunkus žygis per karščiu dvelkiančią Europą įpusėtas. Iš Austrijos dėl artėjančių mokslų metų sugrįžo Alytaus vidurinės mokyklos tikybos mokytoja Kazimiera Marčiulionienė, Vilniaus miesto moksleiviai – jauniausias žygio dalyvis septintokas Vytautas Totoraitis bei vienuoliktokas Tadeušas Kalinovskis.
Mokytoja K.Marčiulionienė pasakojo apie įspūdingą kelionę. „Tik birželio 14 dieną perėjome Lietuvos–Lenkijos sieną ir jau įveikėme pusę kelio. Visi sveiki, gyvi, pakilios nuotaikos. Su Dievo pagalba tikimės pasiekti tikslą. Lenkijoje pasijautėme tarsi savo namuose. Žmonės su dideliu nuoširdžiu pamaldumu sutinka nešamą kryžių. Su meile ir šiluma priima ir mus, maldininkus. Lenkijos žeme keliavome 35 dienas. Visos bažnyčios nepaprastai gražiai suremontuotos, išpuoštos, atnaujintos. Žmonės nuoširdžiai meldžiasi, o prieš šv. Mišias visi kalba Švč. Mergelės Marijos rožinį“.
Visi labai myli ir gerbia savo kunigus. Mus, maldininkus, maloniai kvietė nakvynei į savo šeimas. Maitino, sudarė sąlygas išsimaudyti ir pailsėti.
Miegoti ėjome vėlai, nes vietiniai žmonės noriai su mumis bendravo. Lenkai turi didelę piligriminę patirtį. Daug lenkų lankėsi ir lankosi Vilniaus Aušros Vartų šventovėje. Keliauja jaunimas, vaikai ir suaugusieji.
Mes, piligrimai iš Lietuvos, buvome lenkams labai priimtini. Jie labai džiaugėsi, kad mes keliaujame nešdami kryžių pas popiežių Joną Paulių II.
Parapijose klebonų suorganizuoti žmonės kartu su kunigais visada pasitikdavo mus. Buvo daug atvejų, kai žmonės pakelėse laukė su paruoštais stalais gaivių gėrimų, sumuštinių, saldumynų. Pietūs visada laukdavo visose parapijose, o vakarienė ir pusryčiai - šeimose. Pasitaikydavo pusryčiai arba priešpiečiai ir parapijose. Minios žmonių laukdavo, pasitikdavo su muzika, religinėmis giesmėmis, kartu ėjome iki bažnyčios tris – penkis kilometrus, o kitą dieną po šv. Mišių palydėjo, nešė kryžių, giedojo ir meldėsi kartu“, - pasakoja Kazimiera.
„Būdavo, karštomis dienomis prie mūsų eisenos privažiuoja lengvasis automobilis. Išlipa žmogus, atidaro bagažinę ir iškrauna gaiviuosius gėrimus. Lenkijos kelyje nuolat vyko tokia akcija. Karštomis dienomis nejautėme troškulio, nes turėjome gaiviųjų gėrimų. Pravažiuojančių sunkvežimių ir lengvųjų automobilių vairuotojai šypsodamiesi mojavo rankomis, linkėjo kloties.
Lenkai nepaprastai gerbia kryžių, tą aš pati visą kelionę mačiau ir jutau. Dabar įsitikinau, kodėl iš lenkų tautos yra išrinktas Šventasis Tėvas. Mat lenkai labai pamaldūs, mylintys Dievą, kunigus, visus dvasininkus. Lenkijoje turėjome malonę - kiekvieną dieną dukart dalyvauti šv. Mišių aukoje. Iš Lietuvos buvo atvykęs kunigas Juzefas Aškelovičius. Aplankė mus ir kunigai Algis Vaickūnas ir Bernardas Sajeta, važiuodami į Medžiugorję.
Turėjome galimybę atlikti išpažintį, tai suteikė papildomų dvasinių jėgų, - teigė mokytoja K.Marčiulionienė. - Kirtę Lenkijos-Slovakijos sieną ėmėme ilgėtis lenkų, jų nuoširdumo, nuostabiai tvarkingų bažnyčių ir rūpestingų kunigų, - prisimena mokytoja iš Alytaus. - Liepos 19 dieną atvykome į Trsteną. Slovakų šventovė – pilnutėlė žmonių. Tądien vyko festivalis-konkursas “Jėzaus Kristaus dienos Europoje”. Tai chorų, muzikinių kolektyvų šventė suaugusiems, jaunimui, vaikams. Festivalio programa bažnyčioje tęsėsi ir nakties metu. Skambėjo įspūdingos religinės giesmės.
Slovakų bažnyčios irgi pilnos tikinčiųjų. Beje, slovakai prie kiekvienos maldos “Sveika, Marija” prideda mąstymą savais žodžiais... Po kiekvienų šv. Mišių vyko padėkos pamaldos. Slovakai trečią kartą rengiasi sutikti Šventąjį Tėvą, kuris jau du kartus – 1990 ir 1995 metais – buvo lankęsis Slovakijoje. Šiemet Popiežiaus laukiama rugsėjo 11-ąją.
Slovakai nuoširdumu ir gerumu nenusileidžia lenkams: visur sutinka ir palydi. Jie labai balsingi ir muzikalūs. Ypač gražiai gieda kunigai.
Rugpjūčio 1 dieną pasiekėme Červeniko bažnyčią… Keliaudami labai daug giedame, todėl mūsų balsai šiek tiek prikimę, tačiau paprašyti slovakų giedojome „Jėzus pakrantėje stovėjo”, „Sveika, sveika, sveika, Marija”.
Jutome, – sako Kazimiera, – kad mūsų širdys, jausmai, tikėjimas į Dievą virsta vieningu audiniu. Per mūsų susikibusias rankas teka Dievo meilė. Visi mes esame sesės ir broliai Kristuje“.
Rugpjūčio 5 dieną, gerokai po vidudienio, piligrimai perėjo Slovakijos-Austrijos sieną. Iškart pasidarė liūdna palikti mielaširdingus slovakus, tuos įspūdingus kalnus, keliukus ir mėlyną dangaus žydrynę. Sudie, miela Slovakija!

Austrijoje, pasak Kazimieros, pirmąją parapiją pasiekė Kittsee miestelyje. Šalis nustebino savo idealia tvarka - jokios šiukšlytės... Tvarkingos vejos, gėlynai. Daili bažnyčia, bet... tuščia. Pasirodo, Austrijoje visiškai kitaip negu Lenkijoje ir Slovakijoje. Austrijoje itin stinga kunigų. Žmonės ir sekmadieniais nelabai gausiai lanko šv. Mišias. Čia vienas kunigas aptarnauja kelias parapijas. Nėra pašaukimų į kunigystę. „Pati didžiausia dovana, kurią gali Dievas duoti žmogui, – tai pašaukimas į dvasinį luomą. Viešpatie, suteik austrų tautai šitą dovaną“, – susijaudinusi kalba alytiškė katechetė Kazimiera.
Austrų kunigai, sutikdami piligrimus iš Lietuvos, labai džiaugėsi sakydami, kad jie yra paties Dievo pasiųsti sužadinti tikėjimą, prikelti jį austrų tautoje. Jau Austrijos sostinėje Vienoje, aplankę įspūdingus paminklus ir pasimeldę garsiojoje Šv. Stepono Katedroje, dalis piligrimų, mokslų ir darbų verčiami, grįžo namo, Lietuvon. Žinoma, šie įspūdžiai nėra visapusiški, juos papildys kiti žygio dalyviai, baigdama sakė K.Marčiulionienė. Tikimės, kad vėliau galėsime daugiau papasakoti apie šių maldininkų žygį į Vatikaną.

Kazimieras DOBKEVIČIUS
Maldininkų asmeninio archyvo nuotraukos

© 2003 "XXI amžius"