Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 29 d.
Nr.66
(1170)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Valstybė ir Bažnyčia
Katalikų bendruomenėse
Darbai
Ūkis
Istorijos vingiai
Mums rašo
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ne tik dėl žemės maitintojos

Visuomenėje sklando „sparnuota frazė“: „Demokratija yra tada, kai valdžia priklauso liaudžiai. O visa kita - valdžiai“. Tačiau ir valdžioje esantys to „visa kito“ nepasidalija ir kimba į atlapus vienas kitam dargi valdančiosios koalicijos partneriai. Paskutinis to pavyzdys - Seimo pirmininko ir socialliberalų vado A.Paulausko „žygis į Kanosą“ pas Premjerą, netgi nutraukus „užtarnautas“ atostogas. A.Paulauskas prašė „vyresniojo brolio“ paskirti Vilniaus apskrities viršininku savo partietį Vilniaus apskrities viršininko pavaduotoją Arvydą Klimkevičių. Esą tas ir kompetentingas, ir sąžiningas, turintis didelę valdymo patirtį bei kitų dorybių. Be to, kai socialdemokratai ir socialliberalai susitarė valdyti Lietuvą ir broliškai pasidalyti valdžios kėdes, buvo susitarta pasidalyti ir apskričių viršininkų postus. Beje, socialliberalai gavo svarbų Klaipėdos apskrities viršininko postą. Tačiau uostamiesčio apskrities viršininkė, pajutusi, iš kur vėjai pučia, išdavė socialliberalus bei jų vadą ir perbėgo į A.Brazausko partiją. Todėl suprantama, kad A.Paulauskas pareikalavo kompensacijos už išdavikę - Vilniaus apskrities viršininko krėslo. Bet, grubiai kalbant, socialdemokratų lyderis ir Premjeras parodė Seimo Pirmininkui trijų pirštų kombinaciją, nes Premjero partija ir jos vadovas rūpinasi išskirtinai tiktai savaisiais. Todėl ir buvo ištrauktas senas partinis dinozauras Feliksas Kolosauskas. Dabar aštrialiežuviai žurnalistai ironizuoja, kad A.Brazauskas, paskirdamas F.Kolosauską Vilniaus apskrities viršininku, padarė savotišką dovanėlę Seimo Pirmininkui jo 50-mečio proga. Nėra abejonės, kad tokių dovanėlių „vyresnieji broliai“ koalicijos partneriams pakiš ir daugiau. Juk visi sociologinių apklausų duomenys rodo, kad socialliberalai būsimuosiuose Seimo rinkimuose netgi neperžengs penkių procentų barjero. Tą puikiai žino ne tik A.Brazauskas, bet ir patys socialliberalai, kuriems jau nešviečia būsimojo Seimo parlamentarų mandatai. Neatsitiktinai vienas tokių socialliberalas Vytautas Kvietkauskas užsimanė pakliūti į Europarlamentą. Braunasi į Briuselį. Jis net iškėlė iniciatyvą paankstinti Seimo rinkimus ir surengti juos birželio mėnesį kartu su rinkimais į Europarlamentą. Tačiau kas gi iš valdančiosios daugumos su tuo sutiks! Juk ne juokas: keturiais mėnesiais sutrumpinti savo buvimą prie valdžios lovio. Vien todėl, jog, padauginus iš keturių 4,5 tūkstančio litų atlyginimą per mėnesį, suma ne tokia jau maža. Antra vertus, per tuos keturis mėnesius dar galima prastumti kokiam nors klanui ar grupuotei palankų įstatymą, ir ta suma gali padidėti mažiausiai dviem ar trimis nuliais. Aišku, jeigu kojos nepakiš oligarchas Viktoras Uspaskich, jau kuriantis savo partiją, kuriai ir pavadinimas sugalvotas - Darbo partija. Yra kuo susirūpinti ir pačiam A.Brazauskui. Aišku, Seimo Pirmininkas dėl savęs gali per daug nesirūpinti. Šilta vieta visada atsiras, nesvarbu, ar po A.Brazausko, ar po V.Uspaskich sparnu. O jeigu negaus, tai bus ant ko suversti kaltę. Mat kai vienas dienraštis paskelbė, jog kažkoks psichikos ligonis iškasė savo motinos, palaidotos prieš septynerius metus, karstą ir pastatė jį garaže, interneto svetainėje pasirodė ironiška pastaba: „Ir vėl Landsbergis kaltas“.
O Premjeras vis labiau įsibėgėja ir sugalvoja vis naujų įstatyminių atrakcijų. Pirmiausia sumanė įvesti naują žemės mokestį. Žinoma, jį smarkiai padidinant. Anot Premjero, naujojo mokesčio įvedimas sukurs žemės rinką. Atseit prekyba žeme pradės suktis kaip karuselė. O Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktorius Kazys Maksvytis dar paaiškino, kad visame pasaulyje, ypač civilizuotame, prestižiniuose sklypuose gyvena žmonės, turintys galimybę susimokėti atitinkamus mokesčius už tuos sklypus. O jeigu valstybė tos galimybės sumokėti mokesčius nepasirūpino suteikti, kaip tai padarė per vieną dieną, įvesdamas tą „žemės rinkos sukūrimo“ žemės mokestį? Ir jeigu pasirodys, kad dauguma Lietuvos piliečių tokios galimybės negavo? Pirmiausia, aišku, pensininkai ar gaunantieji minimalų atlyginimą arba visai nieko negaunantieji. Teigiama, kad tokiems bedarbiams numatytos mokesčių lengvatos. Esą sodininkai, kurių Lietuvoje yra 220 tūkstančių, mokės tiktai 35 proc. nustatyto mokesčio, o priklausantys „kai kurioms“ socialiai remtinoms grupėms - 55 proc. Na, o tas lengvatas nustatys savivaldybės. Taigi valdininkams atsiveria dar viena aukso gysla, kaip ir žemės perpardavinėtojams, kurie pigiai galės supirkinėti valstybinę žemę, nes žemės ūkio paskirties žemės vertė bus mažesnė. Antra vertus, pagal naująjį įstatymą komercinės paskirties žemės vertės pokyčiai labai skirtingi. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste nauja žemės kaina nustatyta už vieną arą 18483 litai, Kauno - 3732 Lt, Klaipėdos - 7447 Lt, Palangos - 12331 Lt. Tuo tarpu Akmenės rajono ir Visagino miesto - 66 litai, Pakruojo - 80 ir t.t. Reikia turėti omenyje, jog geriausius sklypus ir žemes jau pasidalijo ar pusvelčiui nusipirko apskrities valdininkai ar jų giminės bei statytiniai. Po šio įstatymo įsigaliojimo jie vėl išloš. Bet juk kitaip ir būti negali, žinant, kas sėdi valdžioje ir kas kurpia įstatymus, o ypač poįstatyminius aktus. Akivaizdu, kaip žemės mokesčių našta daugeliui taps nepakeliama. Nemažai finansų specialistų ir ekspertų tvirtina, kad pati žemė nesukuria pajamų, o ta, kuri sukuria, jau seniai apmokestinta pajamų mokesčiu. Juk už parduodamą žemės ūkio produkciją ir gaunamas už tai pajamas reikia mokėti pajamų mokesčius. Taigi gaunasi dvigubas apmokestinimas: žemės mokestis ir pajamų iš tos žemės mokestis. Be to, mokestis yra dar vienas pigus valdžios pasipelnymo būdas. Kadangi savivaldybės iš žemės mokesčių gaus dideles įmokas, Vyriausybei iš karto atkris pareiga skirti iš biudžeto joms priklausančią dalį. Tad savivaldybės jokių nuolaidų nesistengs daryti, nes Vyriausybė bus paskaičiavusi jų surinktų lėšų maksimumą ir neleis jokiu būdu mažinti. Suprask, susirink kuo daugiau pinigų ir nekaulyk iš mūsų! Tai, matyt, valdančioji „darbo žmonių partija“ supranta kaip teisingą socialinę politiką… Tačiau, pasirodo, Premjerui ir to dar maža. Kalbėdamas apie kitų metų valstybės biudžetą, Premjeras aiškiai pasakė dar labiau didinsiąs valstybės valdymo išlaidas. Esą nėra kitos išeities, nes Europos Sąjunga nuolat priekaištauja Lietuvai dėl nuolatinio administracinio nepasirengimo priimti milijardines ES lėšas. Tai dar vienas Premjero blefavimas. Pasirodo, dabartiniai valdininkų atlyginimai maži, todėl jie ir vagia, ima kyšius, dalijasi sklypus, skirsto „saviems“ SAPARD programos lėšas. Arba kita išvada: valdininkų skaičių privalu dar labiau didinti, nes šitie nesuskaičiuojamuose kabinetuose pavargsta nuo kavutės gėrimo ir panašių pramogų darbo metu (čia nekalbu apie visus valdininkus - jų yra ir labai gerai, nuoširdžiai dirbančių). Beje, šių metų valstybės biudžete valstybės valdymo išlaidos, palyginti su praėjusiais metais, padidėjo 10 procentų. Dabar jos vėl bus didinamos.
Kol Premjeras užsiėmęs įvairiomis racionalizacijomis, nesnaudžia ir valstybės išlaikomų Žemės ūkio rūmų vadai. Jie praėjusią savaitę sušaukė vadinamosios žemdirbių savivaldos (nežinia kam liežuvis gali apsiversti vadinant Žemės ūkio rūmus žemdirbių savivalda) ir politinių partijų atstovų susitikimą. Jame ŽŪR vadovai puolė partijų vadus, netgi valdančiosios partijos vadovą ir kėlė į padanges didįjį kolchozų garbintoją buvusį LDDP laikų žemės ūkio ministrą V.Einorį, kuris esą vienintelis kaunasi už rūmų vadovo J.Ramono žemdirbius ar vadinančius save tokiais. Žemdirbių gynėjais dedasi ir K.Prunskienė bei jos ginklanešys R.Karbauskis, o valdančiosios partijos atstovas Seimo narys Zenonas Mačernius, gindamas savo vadus, teigė, kad Premjeras ir partijos vadovas stengiasi, tačiau žemės ūkio ministras yra socialliberalas… Tiesa, susitikime dalyvavę J.Ramono statytiniai nieko negalėjo atsakyti Eugenijui Gentvilui, pareiškusiam, kad valdančioji koalicija Seime ir Žemės ūkio rūmai tarnauja tik stambiesiems žemdirbiams ir prekybininkams, o smulkiuosius ūkininkus panaudoja tik kaip „patrankų mėsą“, kai J.Ramonas užsimano rengti kokią nors muitinės ar kelių blokadą. Tačiau net visko mačiusius ir prie visko įpratusius politinius demagogus nustebino krikščionių demokratų vadovai K.Bobelis ir P.Gražulis. Pirmasis, nebežinodamas, kaip įsiteikti žemdirbių „elitui“, valdantiesiems neokomunistams, o svarbiausia, susirinkti patiklių žemdirbių balsus būsimuosiuose rinkimuose, savo primityvia gražbylyste pasirodė esąs didesnis demagogas už J.Veselką ar panašų Seimo rėksnį. Aišku, pagrindiniu taikiniu K.Bobelis pasirinko konservatorius ir V.Landsbergį, kuris esą 1990 metais per vieną naktį sugriovė klestinčius kolchozus, ko, pasak K.Bobelio, nebuvo nė vienoje Europos valstybėje. Deja, K.Bobeliui reikėtų priminti, kad 1990 metais jokių konservatorių nei valdžioje, nei išvis Lietuvoje nebuvo: buvo tik Sąjūdis ir LKP. K.Bobelis kažkodėl šį kartą nepaminėjo Amerikos, kurią reikia ar nereikia stato pavyzdžiu Lietuvai. Matyt, suvokia, kad Amerikoje ir sovietų neokupuotoje Europoje jo išgirtųjų kolchozų niekada nebuvo ir būti negalėjo. Tiesa, kai kas aiškina, jog nereikia kreipti dėmesio į K.Bobelio oracijas: tai „brandžios“ senatvės požymiai. Deja, buvęs VLIK’o vadovas jau nuo pat pirmosios savo pasirodymo Lietuvoje dienos laikosi tos pačios „generalinės linijos“. Dideliam neokomunistų džiaugsmui. Na, o apie kitą žemdirbių gynėją ir sovietinės baudžiavos šlovintoją, irgi pavyzdingu krikščioniu demokratu besidedantį, P.Gražulį – kita kalba. Jo žargonas, ypač juodinant konservatorius, tampa gatvinių rėksnių žargonu, toli pralenkiančiu jau aptingusį nuo „revoliucinių“ polėkių garsųjį Šustauską. O P.Gražulio kolchozinę nostalgiją suprasti galima: juk tėtušis buvo kolchozo pirmininkas, tikriausiai gyveno neblogai…
Tokie žodžiai iš vadinamųjų Lietuvos patriotų lūpų darosi visiškai nebesuvokiami. Kas kita buvusiems partiniams sekretoriams ir kitiems nomenklatūrininkams. Jų nuodėmės aiškios kaip ant delno, niekada nesensta ir neįmanoma jų išsiginti. Tačiau bolševikinė propaganda, netgi tokiems tame marazme negyvenusiems žmonėms kaip K.Bobelis, prikimšo ne tik kovingojo ateizmo idėjų, bet ir bet kokių principų praradimą. Kiek per penkiasdešimt metų, šlovindami sovietų valdžią, „prifarširavo“ nesąmonių, kiek knygų ir brošiūrų, laikraščių ir žurnalų, vadovėlių ir kalendorių prirašė, sunku ir apsakyti. K.Bobelis, vadovaudamas VLIK’ui, matyt, atidžiai tai studijavo ir… skaniai suvirškino. Tiems teršalams išvežti į kokią nors negyvenamą salą neužtektų net didžiosios kaimynės transporto laivyno, jeigu ji mums jį paskolintų. Bet niekas nežino, per kiek laiko sovietiniai izotopai pasidarys nebekenksmingi.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija