| Kaip
parvežėme mamos palaikus
|
Broliai Julius, Jurgis,
Gediminas ir vietinis padėjėjas Pavelas (su kepure), sudėjus
palaikus į dėžę |
|
Palaikai dėžėje-karste,
apgaubtoje trispalve, pašarvoti sūnaus Gedimino sodyboje |
|
Namas Gegužinėje, kuriame
gimę visi vaikai ir iš kurio su mama buvo išvežti |
|
Vaikaičiai Rolandas ir
Robertas, pasitikę Karmėlavos oro uoste, neša dėžę su palaikais |
Gedulo ir vilties dienos proga man
aprašius našlaičių grįžimą iš tremties (XXI amžius, 2003 m. birželio
13 d.), kyla logiškas klausimas koks tolesnis gyvenimo kelias,
kaip ten likę mamos palaikai? Norisi ir tai prisiminti.
1989-ieji atgimimo, dvasinio pakilimo metai; tremties vietų lankymas,
ekspedicijos į Igarką, amžinojo įšalo žemes Lenos žemupyje, žuvusiųjų
palaikų pargabenimas į Lietuvą
Įspūdingas renginys Baltijos
kelias rugpjūčio 23 dieną. Daug įvairiausių renginių organizuoja
Lietuvos persitvarkymo sąjūdis.
Išsiaiškinus, kad į mūsų tremties vietas Altajaus krašte ekspedicijos
nerengiamos, nes ten ir masinių kapaviečių nėra, kilo mintis mamos
palaikus parsivežti patiems. Susiradome tuomet Kaune Sąjūdžio jau
įsteigtą respublikinį klubą Tremtinys ir jis mums tarpininkavo,
kad darbovietė apmokėtų išlaidas už kelionę į tremties vietą, ten
palaidotos mamos kapo sutvarkymą ir palaikų į Lietuvą parvežimą.
Rugpjūčio 10 dieną visi trys broliai Jurgis, Julius, Gediminas ir
sesuo Birutė su šeimomis pasitarę nusprendėme važiuoti į Altajų
rugsėjo mėnesį. Brolis Julius, nors turėjo pažinčių Maskvoje, labai
sunkiai gavo bilietus į Barnaulą (Altajaus krašto centrą) rugsėjo
13 dienai.
Rugsėjo 14 dieną iš Maskvos Domodedovo oro uosto išskridome į Barnaulą.
Ore prabuvome daugiau kaip tris valandas. Nakvynė oro uosto viešbutyje.
Mūsų adresas tremtyje: Altajaus kraštas, Chabarų rajonas, Martovkos
sovchozas, ferma Nr. 3. Iš Barnaulo važiavome traukiniu Semipalatinsk-Omsk
iki stoties Korotojak, nuo kurios iki Chabarų 21 km. 1940 metais
šio geležinkelio dar nebuvo ir mus vežė iš Slavgorodo miesto, nuo
kurio iki mūsų tremties vietos net 104 km, sunkvežimiu gruntiniais
keliais, vaikus pykino.
Iš Chabarų autobusu, apie 20 km, važiavome tiesiog į mūsų fermą.
Pasirodo, kad visos buvusios numeruotos fermos turi savo vardus:
Voschod, Novoje, Protasovo, Polevoje, o mūsiškė vadinasi
Rassvet.
Ferma labai pasikeitusi. Barakų, kuriuose gyveno tremtiniai, nėra,
mokykla ir kontora kitoje vietoje. Šiaip taip suradome senesnius
gyventojus (Pavel Zaičenko, Ana Kakliuk), kurie mus labai palankiai
priėmė ir parodė mamos, Stefanijos Bortkūnienės, apytikslę kapo
vietą. Kapinės visai apleistos ir vietą nustatėme pagal buvusią
jau suirusią tvorelę tik todėl, kad, nors ji jau supuvusi, bet išliko
baltos beržinių kartelių tošies likučiai.
Kad galėtume kasti, reikėjo gauti atitinkamus leidimus. Buvęs sovchozo
centras, Martovka, dabar su ferma neturi jokių ryšių. Nebėra nei
vidurinės mokyklos, kurią, baigę keturias klases fermoje, lankėme,
nei kontoros, kurios slenksčius reikėjo minti, kad išsireikalautume
našlaičiams nemokamus pietus valgykloje. Jau nėra ir daugelio senų
pastatų.
Kreipėmės į rajono centro Chabarų vykdomojo komiteto pirmininką
Zujevą. Jis mus priėmė palankiai, labai operatyviai surinko keletą
pavaldinių, sanitarinės epidemiologijos stoties atstovą, aptarė
mūsų prašymą, davė leidimą. Būtina sąlyga dėžę su palaikais hermetiškai
aplituoti cinkuota skarda. Buitinio aptarnavimo kombinate sukalėme
dėžę (25x60x40 cm), pasiuvome užvalkalą, nupirkome diržus, sutarėme
dėl aplitavimo ir vakare grįžome į fermą. Pas Pavelą Zaičenko, pakvietę
dar kelis senbuvius, suruošėme gedulingą vakarienę.
Rugsėjo 19 dienos ryte Pavelo žiguliuku parvežėme iš rajono sanepidemiologę
ir, dalyvaujant dar vietos tarybos atstovams, pusę vienuoliktos
ryto pradėjome kasti (yra aktas). Palaikus atpažinome pagal auksinius
dantis ir karolius. Sudėję į dėžę ir Chabaruose galutinai viską
sutvarkę pagal visus reikalavimus, prieš vidurnaktį sėdome į traukinį
Barnaulo link. Pernakvoję oro uosto viešbutyje, parodę specialią
palaikų palydovų pažymą, gavome be eilės bilietus ir vidurdienį
jau buvome Maskvoje. Į Kauną iš Šeremetjevo išskridome rugsėjo 21
dieną.
Karmėlavos oro uoste mus pasitiko didelė delegacija giminės, bendradarbiai
su tautine trispalve vėliava ir žvakutėmis. Mamos palaikus pašarvojome
mūsų brolio Gedimino sodyboje Ringauduose. Skirtumas nuo įprastinių
šermenų tik toks, kad vietoje karsto juoda dėžė, apgaubta tautine
vėliava, perrišta juodu kaspinu. Daug vainikų, gėlių.
Rugsėjo 23 dieną, šeštadienį, penkiolikos automobilių ir autobuso
kortežas su orkestru 14 valandą pajudėjo į tėviškę Gegužinėje (Kaišiadorių
r.). Sustojome prie gimtųjų namų, bažnyčioje aukotos gedulingos
pamaldos. Toliau procesija (apie 150 žmonių) į kapines. Pavakary
Ringauduose, Dobile, gedulinga vakarienė. Visur teko daug kalbėti
ir dėkoti dalyviams.
Dabar Senosios Gegužinės kapinėse apie tai primena paminklas, kuriame
įrašyta:
BORTKŪNAI Mykolas 1896-1941
šiaurėje,
Stefanija 1906-1945 Sibire, perlaidota 1989.
Tech. m. dr. Jurgis BORTKŪNAS,
1941 metų tremtinys
© 2003 "XXI amžius"
|
