Atnaujintas 2003 m. rugpjūčio 29 d.
Nr.66
(1170)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Valstybė ir Bažnyčia
Katalikų bendruomenėse
Darbai
Ūkis
Istorijos vingiai
Mums rašo
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Jėzus ir fariziejai

Sykį pas Jėzų ateina fariziejai ir mato, kad Jo mokiniai nepaiso senolių papročio – valgo nemazgotomis rankomis (plg. Mk 7, 2). Jie savo akimis pastebi tai, kas juos piktina. Paaiškėja, kad juose tūno beširdiškumo tamsybė ir todėl jų vidinis žvilgsnis užblokuotas. Užuot stengdamiesi suvokti, kad tarp jų - pats pasaulio Gelbėtojas, jie net drįso Jam prikišti, kad Jo stebuklų galia kyla iš Belzebubo (plg. Mt 12, 24). Todėl pelnytai jie susilauks įvertinimo: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų“ (Mt 23, 27).
Tačiau nedera galvoti, kad šio sekmadienio Evangelijos mintys jau prarado aktualumą. Ir mūsų laikų tikintysis gali turėti tam tikrą fariziejiškumo laipsnį. Pavyzdžiui, kai dalis katalikų ignoruoja Jėzaus ir Bažnyčios kvietimą vis nuoširdžiau rūpintis savo ir artimųjų krikščioniška pažanga, tada jie patys pastato užtvarą tarp savęs ir Dievo, nes, vadovaudamiesi naftalinu „kvepiančiu“ stereotipu, savo širdyje padaro savimeilei pataikaujančius sprendimus: pakaks tik sykį per metus atlikti velykinę išpažintį, retkarčiais apsilankyti sekmadieniais bažnyčioje, prieš miegą – tiktai persižegnoti…
Kas taip ir panašiai mąsto bei elgiasi, tuomet jiems gali būti skirti šie Jėzaus lūpomis ištarti pranašo Izaijo žodžiai: „Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų“ (Mk 7, 6 – 7). Tie priesakai – tai įsišaknijusios ambicingos nuostatos. Kai žmonės savo ketinimų visai nederina prie Mokytojo mokymo, tada išties jie drungni Jo mokiniai. Vis dėlto tebegalioja Viešpaties ištarmė, raginanti nedelsiant taisytis: „O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas… Aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 15 – 16). Iš tikrųjų Dievas nuo tokio žmogaus ketina nusigręžti, nes jis (su kategorišku užsispyrimu), priešindamasis Aukščiausiojo valiai, atmeta Išganytojo gailestingąją meilę, kuri vienintelė jį gali išgelbėti.
Kad niekados nepatektume į pražūtingo fariziejiško mąstymo šablonus, svarbu prisiminti: „Raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3, 6). Taigi kuo plačiau atversime savo širdį Šventosios Dvasios antgamtinę gyvybę teikiančiai srovei, tuo mažiau mumyse bus įvairių (ir pačių mažiausių) fariziejiškų atplaišų, trikdančių šios palaimingos srovės tekėjimui per mūsų širdis į aplinkinių.

Kun. Vytenis VAŠKELIS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija