| Čečėnų
kovotojai nežada sudėti ginklų
Čečėnijos gyventojai laukia Rusijos
vyriausybės žadėtų kompensacijų už karo metu prarastus būstus. Šeimai,
netekusiai namo ar buto, žadama išmokėti 350 tūkst. rublių (apie
11 tūkst. dolerių). Tačiau dalis gautų pinigų kaip kyšiai pateks
į valdininkų kišenes, o už likusius neretas svajoja išvykti kur
nors į Rusijos gilumą ir ten pradėti naują gyvenimą. Rusijos prezidento
pažadai prieš kovo mėnesį Čečėnijoje vykusį referendumą taip ir
liko tik pažadais. Nežabota Rusijos kariškių savivalė dar sykį patvirtina,
kad Rusija tebelaiko Čečėniją savo dalimi.
Tuo tarpu kalnuose įsikūrę čečėnų kovotojai sako, kad Čečėnijoje
veikia sava administracinė sistema, kuri kol kas priversta likti
pogrindyje. Taikūs gyventojai kovotojams linkę patikėti keršytojų
savivaliaujantiems rusų kariams vaidmenį, nes kitokio realaus atsako
skriaudėjams tiesiog nėra.
Rusijos paskirtajam Čečėnijos administratoriui A.Kadyrovui pavaldūs
daliniai garsėja ypatingu žiaurumu. Beveik kiekvienas, kas pakliūva
į jų rankas, nužudomas. Taip nesielgia net ir Rusijos kariškiai,
kurie paprastai sutinka grąžinti įkaitus už tam tikrą pinigų sumą
ar ginkluotę. A.Kadyrovas baiminasi kraujo keršto, kuriam nėra jokio
senaties termino, todėl ir stengiamasi veikti taip, kad neliktų
gyvų liudytojų. Sklando gandai, kad A.Kadyrovo gretose yra maždaug
5-8 tūkstančiai vyrų, kurių neretas pirmiausia siekia atkeršyti
savo paties priešams. Stoti į gretas viliojama nemažais atlyginimais
bei kitomis privilegijomis.
Vienos paskutiniųjų visuomenės apklausų duomenimis, net 75 proc.
čečėnų pasisako už tai, kad Čečėnija liktų Rusijos dalimi. Sociologai
tikina, kad apklausos rezultatai nėra suklastoti. Pasak jų, žmonės
per trejus nepriklausomybės metus spėjo įsitikinti, kad realią valdžią
gavo ne vienas kriminalinio elito atstovas, galvojąs tik apie savo
paties gerovę. Čečėnai supranta, kad kada nors išauš diena, kai
Rusija, nenorėdama pražūti pati, turės imtis civilizuotų priemonių
konfliktui Čečėnijoje spręsti, todėl kol kas geriau sakyti tai,
kas šiai šaliai būtų priimtina.
Vietiniai gyventojai praktiškai negauna informacijos apie tai, kas
iš tiesų vyksta kalnuose. Rusijos televizija bei A.Kadyrovo atstovai
kasdien tikina, jog kalnuose organizuotų kovotojų grupuočių nebeliko,
esą ten slapstosi tik pavieniai nusikaltėliai. Todėl ne vienas jaunuolis
ima tarnauti Rusijai pavaldžiose struktūrose, mėgindamas apgauti
pats save, kad jis tik naudosis teikiamomis privilegijomis, tačiau
su tikrais kovotojais niekada nesusidurs. Jei visi čečėnai žinotų
apie realią situaciją, daugelis šiandien tarnaujančiųjų rusams lauktų
karo pabaigos ar net palaikytų kovotojus.
Iš tiesų patekti pas kalnuose įsikūrusius kovotojus sunku. Tai padaryti
pavyksta toli gražu ne visiems ten norintiems patekti užsienio šalių
žurnalistams. Šiame karo etape modžachedai vengia tiesioginių kontaktų
su išoriniu pasauliu.
Jei pirmojo karo metu į klausimą, kodėl kovojama, tradiciškai būdavo
atsakoma, kad kovojama už Čečėnijos nepriklausomybę, tai dabar atsakymas
kitoks. Ginklą rankose laikantys kovotojai sakosi besilaiką Aukščiausiojo
valios, siekią išvaduoti tautą nuo okupantų ir svetimų įstatymų.
Radikalios religinės islamo doktrinos įgauna vis didesnę reikšmę
ne tik kare, bet ir įsivaizduojamoje pokarinėje Čečėnijoje.
Kalnuose gyvenančių modžachedų buitis kukli, jiems svarbiausia turėti
pakankamai ginklų bei maisto. Kovotojai gyvena palapinėse, kurias
pridengia medžių šakomis. Lyjant stipriam lietui, palapinės kiaurai
permirksta. Į gandus, neva jiems mokama po tūkstantį dolerių per
mėnesį, kovotojai tik nusišypso ir atsako, kad vargu ar kas čia
pasiliktų ir už kur kas didesnę sumą. Kiekvieną rytą rūpinamasi
bent kiek apdžiovinti drabužius, kurie sudrėksta net ir nelyjant.
Kalnuose juokaujama, kad jei kovotojas nekasa apkasų, nevalo ginklų,
nesimeldžia ir nevalgo, vadinasi, jis tuo metu prie laužo džiovina
savo drabužius bei avalynę.
Kalnuose kasdien rengiamasi būsimoms karinėms operacijoms, kurių
bus imtasi po kelių dienų ar net kelių mėnesių. Paliaubų metu perkami
ginklai ir kaupiamos maisto atsargos. Beje, čečėnai sako, kad dar
niekada nebuvo taip paprasta įsigyti ginklų. Vietinis jaunimas griebiasi
savotiško verslo: karinę ginkluotę pigiai perka iš rusų karių, kurie
neretai pasitenkina pora butelių degtinės, o vėliau gerokai brangiau
perparduoda modžachedams. Kalbama, kad automato kaina juodojoje
rinkoje per kelerius metus dėl padidėjusios pasiūlos sumažėjo beveik
per pusę.
Naivu tikėtis, kad kariniai veiksmai netrukus pasibaigs. Čečėnai
žada priešintis ir, reikalui esant, griebtis kitokių priemonių,
pavyzdžiui, pulti Rusijos kariškių kolonas ar karines stovyklas,
kurti naujus pasipriešinimo judėjimus, net organizuoti savižudžių
išpuolius, panašius į birželio 5-ąją įvykusį Mozdoko aviacinėje
bazėje, kai 23-ejų metų čečėnė susisprogdino autobuse. Tąkart bazėje,
iš kurios kyla Rusijos naikintuvai, jau nusinešę dešimtis tūkstančių
taikių čečėnų gyvybių, žuvo dvidešimt kariškių.
Tuo tarpu taikūs gyventojai nepasitiki nei Kremliaus statytiniais,
nei kovotojais, nebetikėdami nė vienų pažadais. Jau ne vienerius
metus trunkanti nežinomybė atima paskutines viltis sulaukti ramybės.
Jei Čečėnija liks Rusijos sudėtyje, Rusija nesugebės užtikrinti
deklaruojamų ir žadamų teisių, kurių dažnai nesilaikoma ir pačioje
Rusijoje, kur demokratija dar ne itin stipri. Taikūs gyventojai
atsidūrė tarp dviejų kovojančių pusių. Federalinės struktūros veikia
neteisėtais metodais ir nedaro nieko, kas tenkintų taikių gyventojų
poreikius. Besipriešinančiuosius Rusijos statytiniams galima suskirstyti
į kelias grupes: dalis jų kovoja tam, kad kam nors atkeršytų, dalis
vis dar tiki nepriklausomybės idėjomis. Taikūs čečėnai bijo kiekvieno,
kuris rankose laiko ginklą, - ar jis būtų rusų kariškis, milicininkas,
federalinių struktūrų atstovas ar modžachedas.
Rusijos vidaus reikalų ministerija skelbia, jog karas baigtas, tačiau
Čečėnijoje kasdien žūsta taikūs žmonės. Sostinė Groznas (Džochargala)
praktiškai sugriauta, atstatyti tik Rusijai pavaldžiai administracijai
būtini pastatai, neveikia nė viena gamykla ar fabrikas. Specialistai
teigia, kad Čečėnijos ekonomikai atstatyti gali prireikti kelių
dešimtmečių. Todėl naiviai skamba Rusijos pažadai stabilizuoti padėtį
iki prezidento rinkimų.
Gražina MINKAUSKAITĖ
© 2003 "XXI amžius"
|