| Vienuolė,
mokytoja, medikė
Zuzana Jurkūnaitė s. M. Klaudija (1913-2003)
Zuzana gimė 1913 m. spalio 8 d.
Mažeikiuose. Šeimoje buvo trys berniukai ir šešios mergaitės. Zuzana
aštuntasis vaikas. Vienas berniukas mirė sulaukęs trejų metų.
Tėvas dirbo geležinkelininku, o mama šeimininkavo namuose ir, reikalui
esant, siūdavo.
Karo metu (1914 m.) visa šeima buvo pasitraukusi į Rusiją, tik vyriausias
brolis liko pas gimines. Jurkūnų šeima iš Rusijos sugrįžo 1917 metais.
Po karo gyvenimas buvo sunkus, tad vyresnes sesutes auginti pasiėmė
giminės, o Zuzanėlė su Adzyte, kaip mažiausios, pasiliko namuose.
Kai Lietuvoje atsidarė mokyklos, sesutės grįžo į gimtuosius namus
ir pradėjo pirmuosius mokslo metus.
Tėveliai buvo religingi ir vaikus nuo pat mažens mokė melstis. Zuzanėlė
prisimena, kai mama, prieblandoje triūsdama po virtuvę, mokė Tėve
mūsų. Jai patiko ta malda ir dažnai ją kalbėdavo.
Sekmadieniais tėvai su visais vaikais šventiškai pasipuošę eidavo
į bažnyčią šv. Mišių. Jau vaikystėje Zuzanėlė gėrėdavosi skaitiniais
bei Evangelija ir slapčia galvojo, kur tokią knygą gauti. Kartą,
grįždama namo po šv. Komunijos, pajuto didelį džiaugsmą širdyje,
kuris liko ilgam ir peraugo į potraukį melstis.
Būdama penkiolikos metų perskaitė laikraštėlyje straipsnį apie misijas.
Jai kilo didelis noras važiuoti į Afriką pas juodaodžius ir mirti
kankine. Apie šį savo troškimą niekam nesakė, tik kai suolo draugė
prakalbo apie vienuolyną, Zuzanėlė atvėrė jai savo paslaptį. Draugė
pasakė, kad į misijas siunčia tik seseris iš vienuolyno. Nuo tada
Zuzana ir pradėjo galvoti apie pašaukimą. Vieną vasarą niekam nieko
nesakiusi nuvažiavo į Pažaislį. Jai buvo pasakyta, kad baigtų gimnaziją,
o dabar būsianti kandidatė. Ji apsidžiaugė ir manė, kad jau esanti
priimta kandidate. Grįžusi namo namiškiams nieko nesakė, tik pati
pasiryžo nebešokti ir vengti draugystės su berniukais.
Zuzana gimnazijoje priklausė Ateitininkų organizacijai. Kai 1930
metais valdžia uždraudė šią veiklą, iš Kauno atvažiavęs kun. Rankelė
paskatino veikti slapta.
Iš Kauno atvykdavo studentai skaityti paskaitų, organizuodavo ekskursijas
po Žemaitiją. Prof. Pranas Dovydaitis vadovavo ekskursijai garlaiviu
iš Kauno į Kuršių marias, pakelyje aplankė įdomias vietas. Ekskursijoje
dalyvavo nemažai ateitininkų mokinių ir studentų, kunigų ir profesorių
iš visos Lietuvos. Plaukiant visą laiką skambėjo dainos ir muzika.
Grįžtančius pasitiko policininkai. Tuoj pat suėmė ir išvežė į Bijotus
prof. P.Dovydaitį. Jį lydėjo kun. P.Rauda. Jaunimui buvo liepta
išsiskirstyti. Zuzana su 40 mergaičių nuvažiavo į Padvarius pas
seseles pranciškones rekolekcijoms. Paskutinę susikaupimo dieną
Motina Augustina rinkosi kandidates. Zuzana su kita mergaite tuojau
pasisiūlė jai. Motina Augustina pažiūrėjo į Zuzaną ir pasakė: Tu,
peteliške, dar paskrajosi!.. Po šešerių metų, vienų iškilmių metu,
Motina Augustina ją sutiko jau su abitu kunigų seminarijoje. Atpažino
tą pačią peteliškę ir gailėjosi, kad ne jos lizde nutūpė.
Zuzana augo darnioje šeimoje, kurioje būdavo gera ir linksma: atvažiuodavo
giminės, sesučių draugai ir pažįstami, tačiau tos linksmybės jos
širdies nepatenkino: palikusi svečius eidavo į savo kambarėlį ir
skaitydavo.
Jai mokantis paskutinėje gimnazijos klasėje, jos vyresnės sesutės,
norėdamos nukreipti jos mintis nuo vienuolyno, gražiai aprengė ir
nuvedė į Karininkų ramovę sutikti Naujųjų metų. Pobūvyje dalyvavo
prezidentas A.Smetona su žmona, ministrai, aukšto rango karininkai.
Buvo gražu ir įdomu, visur prabanga, dvelkė iškilmingumu. Visi linksminosi,
džiaugėsi, o Zuzana mąstė: Praeina pasaulio garbė, turtai ir linksmybės.
Man reikia tik vieno: Jėzaus meilės ir malonės. Dabar jau niekas
manęs neperkalbės.
1934 m. liepos 2 d. drauge su mamyte atvažiavo į Pažaislį. Palikusi
mamą šventoriuje, nuėjo pas seseles, prisistatė esanti kandidatė
ir paklausė, kada atvažiuoti visam laikui. Seselės nusišypsojo ir
paklausė, kas jai taip pasakė. Zuzana nustebo, kad seserys nežino,
nes jau prieš ketverius metus ji save laikė kandidate, tačiau buvo
pakviesta greitai atvažiuoti.
Ir vėl kova: mamytė verkė, bet nesipriešino, sesuo Cilė su savo
kariškiu vyru žadėjo leisti ją studijuoti, o viena jaunesnių seserų
Adzė sakė, kad visus vienuolyno langus išspardys (labai mylėjo savo
jauniausią sesutę Zuzanėlę).
Nepaisant visų vilionių, Dievo pagalba visos kliūtys buvo nugalėtos.
Atsisveikinusi su namiškiais ir giminėmis, 1934 m. liepos 17 d.
atvyko į Pažaislį, Ramybės kalnelį. Nuo Petrašiūnų mišku ėjo viena.
Buvo gražus pavakarys. Kai pro medžių viršūnes pamatė Pažaislio
bokštus, susijaudinusi atsiklaupė ir meldėsi.
Netrukus, liepos 19 dieną, buvo aprengta kandidatės drabužiais:
Motina Angela uždėjo peleriną (toks buvo kandidatės rūbas) ir taip
įvedė ją į bendruomenę. Tą rudenį atvažiavo ir daugiau kandidačių,
baigusių gimnaziją. Jos buvo išsiųstos studijuoti į Kauną ir apgyvendintos
Saulės namuose. Išvažiuodama į Kauną Zuzana paklausė naujokių
mokytojos s. M.Teresės, ar leis jai važiuoti į misijas Afrikon.
Jai atsakė: ,,Taip, taip, sesute, važiuosi į misijas, tik ne į Afriką,
o į Saulę. Jos svajonės neišsipildė.
Zuzana norėjo studijuoti istoriją arba lietuvių filologiją, bet
Saulės gimnazijai trūko gamtininkės, tad ji įstojo į VDU Matematikosgamtos
fakultetą, Biologijos skyrių.
Kai 1935 metais ji susirgo liaukų tuberkulioze, atvažiavo penkios
sesutės, norėdamos vežtis namo, tačiau ji nevažiavo. Susirūpino
ir išgyveno, kad vyresnioji nelieptų grįžti namo. Daug meldėsi į
Švč. M. Mariją ir buvo išklausyta.
1936 m. rugpjūčio 15 d. pradėjo naujokyną ir gavo sesers M. Klaudijos
vardą. Naujokių mokytoja buvo s. M.Bonifacija. Ją visos labai mylėjo.
Ji buvo dvasinio gyvenimo formuotoja ir mokytoja, naujokes auklėjo
ne tik žodžiu, bet ir pavyzdžiu.
Pirmaisiais naujokavimo metais studijas nutraukė ir Pažaislyje dirbo
ūkio darbus, prie kurių namuose nebuvo pratusi. Po metų, 1937aisiais,
vėl tęsė studijas ir gyveno Valančiaus g. 2 (dab. kardinolo V.Sladkevičiaus
muziejus). 1938 metais padarė pirmuosius įžadus. 1940aisiais išlaikiusi
paskutinį egzaminą pas prof. P.Dovydaitį, užėjo mišparams į Kauno
Katedrą. Iš jos išėjusi su kitomis seserimis pamatė gatvėje žygiuojančius
rusų karius. Jie žiūrėjo į seseris, kurios buvo su abitais, o seserys
į juos.
Vasarą s. M.Klaudija praleido Pažaislyje, kur rusų kariai, palipę
ant tvorų, stebėjo vienuoles. Vieną dieną jos rado rusišką raštelį:
Mes jus išvaduosim.
Rugpjūčio pabaigoje mokytojos per laikraščius gavo paskyrimus. Išsisklaidė
po visą Lietuvą: s. M.Sofija į Viekšnius, s. M.Celina ir s. M.Florentina
į Kupiškį, s. M.Klaudija į Kelmę ir t. t. Darbo pradžia buvo sunki,
vėliau sekėsi labai gerai: mokiniai ją mylėjo ir gerbė. Darbą sutrikdė
1941 metų birželio įvykiai: abiturientų egzaminų metu prasidėjo
trėmimai. Išvežė gimnazijos direktorių, keletą mokytojų ir nemažai
mokinių.
1941 m. birželio 14 d. prasidėjo karas. S. M.Klaudija su s. M.Sofijos
teta buvo pasitraukusios į kaimą. Vokiečiams užėmus Kelmę, sugrįžo
atgal. Namelis, kur ji gyveno, išliko nesubombarduotas. Atbėgę mokiniai
pranešė, kad vienoje daržinėje yra sužeisti du rusų kareiviai. Seselė
Klaudija, nubėgusi pas juos, vieną jų rado bemirštantį, todėl sąlyginai
pakrikštijo, o antrajam, dvidešimtmečiam, pakvietė kapelioną kun.
P.Šniukštą, kuris, pasikalbėjęs su juo, pakrikštijo. S. M. Klaudija
atsiklaupusi meldėsi už juos, ir jie abu prie jos užgeso.
S. M. Klaudija lankė kaimuose besislapstančius mokinius, taip pat
ir vieną gydytojų šeimą, kurie buvo žydų tautybės.
1941 m. rugpjūčio 15 d. s. M.Klaudija padarė amžinuosius įžadus.
S. M.Klaudija 1944 metais karo audrą praleido Pažaislyje. Karui
pasibaigus Kaune trūko mokytojų. Su kitomis seserimis ji įsidarbino
VIII berniukų gimnazijoje (aklųjų instituto patalpose). Į gimnaziją
iš Valančiaus gatvės vaikščiojo pėsčiomis. Čia gyvenant nutiko visokių
dalykų: buvo užpuolę pokario katinai (plėšikų gauja), nakties
metu - saugumo kratos, tardymai, verbavimai (bandė ir geruoju, ir
griežtai). Po keleto ryžtingų ne paliko ją ramybėje.
1948 metais su kitomis seserimis ir s. M.Klaudija iš mokytojos pareigų
buvo atleista. Prasidėjo darbo ieškojimas: ėjo nuo vienų durų prie
kitų. Paklausta, kur dirbusi, vis išgirsdavo atsakymą: Vietos nėra.
Vienuolių visi bijojo priimti.
Pagaliau įsidarbino Kauno kūdikių namuose, kur jau dirbo s. M.Ričarda.
Direktorius buvo žydas Lifšicas. Iš pradžių ji dirbo medicinos seserimi,
vėliau pedagoge.
1952 m. rugpjūčio 15 d. gavo sveikatos apsaugos ministro įsakymą
penkiems mėnesiams važiuoti į ankstyvojo amžiaus vaikų auklėjimo
specializacijos kursus Maskvoje. Vysk. Kazimiero Paltaroko patarimu
ir gen. vyresniosios s. M.Genovaitės pritarimu s. M.Klaudija, visai
nemokėdama rusų kalbos, išvažiavo. Ten susidraugavo su este, kuri
padėjo jai išmokti rusų kalbą. Dievas laimino jų pastangas, abi
baigė kursus su pagyrimu. Jų darbai buvo palikti metodiniame kabinete.
Grįžusi iš Maskvos ji dirbo vyr. pedagoge.
Vėliau, 1958 metais, Sveikatos apsaugos ministerija perkėlė s. M.Klaudiją
į Kauno klinikinės ligoninės organizacinį-metodinį kabinetą pedagogės
metodininkės pareigoms. Iš čia ji po visą Lietuvą važinėdavo vadovauti
seminarams ir praktikos darbams.
1961 m. gegužės 6 d. ji buvo komandiruota į ankstyvojo amžiaus vaikų
auklėjimo pasitobulinimo kursus Maskvoje. Su Kauno vaikų lopšelių
vedėjomis ir pedagogėmis dalijosi darbo patirtimi: lankėsi tuomečiame
Leningrade, Taline. Vėliau, 1962 m. vasarą, su s. M.Simona važiavo
į Mordovijos lagerį aplankyti s. M.Sofijos.
Be tiesioginių pareigų, dar ji priklausė Sporto tarybai. Dalyvavo
posėdžiuose, vadovavo seminarams. 1965 m. spalio 15 d. laikraštyje
pasirodė žinutė, kad Z.Jurkūnaitei suteikiamas LSSR nusipelniusios
sveikatos apsaugos darbuotojos vardas. Saugumas norėjo sulaikyti,
tačiau per vėlai pastebėjo. Kai visiems iškilmingai teikė apdovanojimus,
ją išsiuntė į Šakius skaityti gydytojams paskaitos. Po ilgų svarstymų
(po metų) įteikė apdovanojimą asmeniškai, tyliai.
Pagaliau 1968 m. spalio 8 d. s. M.Klaudija išėjo į pensiją. 1970aisiais
persikėlė gyventi į Komjaunimo gatvę (dab. A.Stulginskio), kur praleido
likusius metus iki mirties. Tais metais kongregacija šventė 50 metų
jubiliejų. Ta proga s. M.Klaudija parašė scenarijų vaidinimui, kuris
seserims buvo parodytas įvairiuose miestuose: Kaune, Vilniuje, Palangoje,
Žemaičių Naumiestyje. S. M. Klaudija švenčių ar jubiliejų proga
kurdavo vaidinimus.
1974 m. vasario 2 d. kongregacijos kapitula išrinko s. M.Klaudiją
gen. vyresniąja. Ji labai gražiai perėmė patirtį iš buvusios ilgametės
gen. vyresniosios s. M.Bonifacijos. Motiniškai rūpinosi seserų dvasiniais
ir buitiniais reikalais. Jai rūpėjo kongregacijos augimas ne tik
gausumu, bet ir dvasia.
Sovietmečiu buvo pavojinga rinktis didesniais būriais, tad ji suskirstė
seseris grupelėmis, kurioms kas mėnesį skaitė ir aiškino kongregacijos
Konstituciją bei Nurodymus. Kitą seserį buvo įpareigojusi grupelėse
nagrinėti platųjį Katekizmą, dar kitą vadovauti asketikos pamokėlėms.
S. M. Klaudija organizavo slaptas metines rekolekcijas, rasdavo
kunigų vienuolių, kurie vadovaudavo mėnesinėms rekolekcijoms arba
skaitydavo pranešimus konferencijose. Savo motiniška meile, ramybe
ir gerumu vienijo išsiskirsčiusias seseris, palaikė šeimos nuotaiką.
1980 m. vasario 2 d., pasibaigus valdymo kadencijai, s. M.Klaudija
kongregacijos kapitulos vėl išrenkama generaline vyresniąja.
Jai vadovaujant, buvo atgaivintas mirusių seserų nekrologų rašymas.
Sudaryta seserų grupė, kuri peržiūrėjo Konstitucijos nuostatus pagal
II Vatikano Susirinkimo dekretus. Kun. P.Vaičiūnas, MIC, peržiūrėjo
Konstituciją bei Nurodymų projektą ir perdavė patvirtinti vyskupui.
1981 m. birželio l d. vyskupas Liudvikas Povilonis juos patvirtino.
1986 m. vasario 2 d. pasibaigus antrajai kadencijai s. M.Klaudija
paskiriama naujokių mokytoja, kuria ji buvo iki 1992 metų. Kas du
mėnesiai ji važiuodavo į Telšius vesti pamokų dviem naujokėms, kurios
ten gyveno. Vasarą katechizuodavo vaikus. Rašomąja mašinėle spausdindavo
naujokėms reikalingą teologijos, asketikos, įžadų bei katekizmo
medžiagą.
1988 metais su kitomis seserimis atšventė savo įžadų auksinį jubiliejų.
Tačiau sveikata silpnėjo. Nors nebeturėdama atsakingų pareigų, viskuo
domėjosi, sekė tautos ir kongregacijos gyvenimą. Mokėjo visus suprasti,
paguosti, sustiprinti. Už tai ją mylėjo ir gerbė bendradarbiai pasauliečiai,
artimieji, giminės ir pašaukimo seserys. Tai liudijo ir laidotuvėse
dalyvavęs gausus giminės atžalynas.
Čikagos kazimierietės, pažinojusios s. M.Klaudiją, savo užuojautos
laiške mums rašė: Visos seselės, kurios lankėsi Lietuvoje ir turėjo
progą susipažinti su s. M.Klaudija, pastebėjo jos kilnumą, išmintį,
maldingumą, meilę artimui, švelnumą ir domėjimąsi mūsų gyvenimu.
Jai teko sunki ir sudėtinga vadovavimo atsakomybė okupacijos metu.
Tas rūpinimasis vienuolijos išlaikymu reikalavo daug drąsos, stiprios
dvasios ir tvirto tikėjimo. Tegul Dievas laimina ir siunčia daugiau
tokių seselių, kurios visiškai paaukotų visą savo gyvenimą ir talentus
dėl Dievo karalystės ir žmonių gerovės.
Paskutinius keturiolika metų s. M.Klaudija sirgo, gydėsi ligoninėse
ir namuose, rūpestingai prižiūrima s. M.Benjaminos, visų vadinamos
Olyte. Per ilgą ligos laikotarpį daug medicininės pagalbos suteikė
gyd. dr. Jadvyga Subačiūtė.
Nesulaukusi 90ojo savo amžiaus jubiliejaus, kuris jau buvo nebetoli,
aprūpinta sakramentais, rugpjūčio 7 dieną s. M.Klaudija iškeliavo
į Tėvo namus. Palaidota Pažaislio kapinaitėse.
Ilsėkis, brangi sese ir Motina, po prasmingo gyvenimo darbų ir kančių,
palikusi mums ryškų vienuolinio gyvenimo pavyzdį.
S. M. Simona, SSC
© 2003 "XXI amžius"
|
