Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 5 d.
Nr.68
(1172)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Žvilgsnis
Ora et labora
Krikščionybė ir pasaulis
Lietuva
Katalikų bendruomenėse
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

„Besišypsantis Popiežius“ buvo nuolankumo dorybės įsikūnijimas

Šviesūs prisiminimai ir mokymo aktualumas

Popiežius Jonas Paulius I Katalikų Bažnyčią valdė tik 33 dienas
Popiežius Jonas Paulius I
Popiežių Joną Paulių I, ką tik išrinktą Šventuoju Tėvu, sveikina kardinolas Karolis Vojtyla, po mėnesio tapęs jo įpėdiniu

Rugpjūčio 27 dienos bendrojoje savaitinėje audiencijoje popiežius Jonas Paulius II daugiausia kalbėjo apie savo betarpišką pirmtaką Joną Paulių I, kurio išrinkimo 25-osios metinės kaip tik buvo sukakusios audiencijos išvakarėse. Dabartinis Šventasis Tėvas, tuomet kaip Krokuvos arkivyskupas kardinolas Karolis Vojtyla, buvo tarp 111 pasaulio kardinolų, dalyvavusių 1978 m. rugpjūčio 26 d. konklavoje. Joje į apaštalo šv.Petro Sostą išrinkto Venecijos patriarcho kardinolo Albino Lučianio (1912-1978), pasivadinusio Jonu Pauliumi I, pontifikatas truko tik 33 dienas, tačiau „besišypsančio Popiežiaus“ įvaizdis visam laikui liko pasaulio tikinčiųjų prisiminimuose.
„Aš vėl prisimenu tuos džiugius momentus, kuriuos patyriau, - kalbėjo popiežius Jonas Paulius II apie savo pirmtako išrinkimą. - Aš prisimenu, kaip jo žodžiai giliai palietė širdis žmonių, kurie buvo užpildę Šv.Petro aikštę. Nuo pirmojo jo pasirodymo Vatikano bazilikos centriniame balkone spontaniškos simpatijos srautas nuvilnijo tarp dalyvavusiųjų. Jo besišypsantis veidas, jo pasitikintis ir atviras žvilgsnis užvaldė romiečių ir tikinčiųjų visame pasaulyje širdis“.
Nuo pirmosios savo kalbos Jonas Paulius I vietoje anksčiau popiežiams būdingo majestotinio kreipinio „mes“ perėjo prie tiesioginio pirmojo asmens „aš“ vartojimo. Jis atsisakė iki tol inauguracijos iškilmėms būdingos monarchinio vainikavimo perlais ir smaragdais nusagstyta tiara ceremonijos ir apsiribojo ganytojiškomis šv.Mišiomis, tuo pabrėždamas, kad Bažnyčia nieko bendro neturi su pasaulietine valdžia. Popiežius taip pat norėjo atsisakyti nešimo į audiencijas specialiu pontifikaliniu sostu „sedia gestatoria“ tradicijos. Tačiau patiems tikintiesiems protestuojant, kad minioje jie negali matyti smulkaus ir nedidelio ūgio Šventojo Tėvo, bendradarbiams pavyko jį įtikinti, jog neštuvų kol kas neatsisakytų.
Šalia tokio paprastumo ir betarpiškumo, kuris tapo jo sielovadinės veiklos svarbiausiu žymeniu, popiežius Jonas Paulius II iškėlė savo pirmtako, kaip „talentingo tikėjimo mokytojo“, „uolaus ganytojo“ ir „gilaus dvasingumo žmogaus“, savybes. Jo įsitikinimu, tokią susižavėjimą kėlusią A.Lučianio elgseną nulėmė nuolatinis kontaktas su Viešpačiu ir stengimasis imituoti Kristų. Jonas Paulius I mėgo kartoti, kad „pasitikėjimas Dievu turi būti mūsų minčių ir veiksmų ašimi“.
Per savo trumpą pontifikatą jis nepaskelbė jokių bažnytinės doktrinos dokumentų ar apaštalinių laiškų, neparašė enciklikos, tačiau tie keli pokalbiai su tikinčiaisiais per bendrąsias audiencijas bei ankstesni raštai stebina aktualumu ir šių dienų žmones. Popiežius Jonas Paulius II priminė, kaip jo pirmtakas mokęs, jog „svarbiausia yra sekti Jėzų ir Jį mylėti“, matant Išganytojo veidą kituose, ypač vargstančiuose žmonėse. Taip pat jis pabrėždavo, kad žmogaus pažanga be Dievo pripažinimo savo amžinuoju Tėvu visada kelia pavojų. Dabartinei visuomenei ypač svarbu priimti šiuos išmintingus nurodymus, jeigu ji nori užgesinti daugelį neapykantos ir prievartos židinių, susidariusių įvairiose pasaulio vietose. Liko aktualūs ir pagrindiniai popiežiaus Jono Pauliaus I gyvenimo principai, - nesilpstantis optimizmas ir nuolankumas, kuriais jis visada vadovavosi.

Su neturtingaisiais, bet ne su kairiaisiais

Popiežius Jonas Paulius I gimė 1912 m. spalio 17 d. nedideliame šiaurinės Italijos kalnų miestelyje Forno di Kanale (vėliau atgavusiame savo pirmąjį pavadinimą Kanale d’ Agordo) Džiovanio ir Bortolos Lučianių šeimoje. Tai buvo tipiška varginga „kaimo proletarų“ šeima: tėvas statybininkas nuolat uždarbiaudavo kaimyninėse užsienio šalyse, - Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje,- motina dirbo virėja. Albino Lučianio, būsimojo Popiežiaus, tėvas buvo aktyvus socialistų partijos narys ir antiklerikalas, o motina - dievobaiminga moteris, ir šis tėvų pažiūrų susikirtimas, matyt, turėjo įtakos jaunuolio brandai bei vėlesnėms socialinėms nuostatoms, kurias vienas Jono Pauliaus I biografas apibūdino kaip „su neturtingaisiais, bet ne su kairiaisiais“.
Dar būdamas Venecijos patriarchu (taip tradiciškai tituluojamas šios Italijos katalikų diecezijos arkivyskupas), jis mokė, jog Katalikų Bažnyčia pirmiausia „turi būti neturtingųjų Bažnyčia ir neturtingiesiems“. Pats radikaliai atsisakęs bet kokios bažnytinio hierarcho gyvenimo prabangos, kardinolas A.Lučianis ragino turtingųjų šalių vyskupijas dalį pajamų skirti Vatikano tvarkomiems labdaros fondams, kuriais paremiamos neseniai iš kolonializmo išsivadavusios neturtingos trečiojo pasaulio valstybės. „Taip mes bandytume atlyginti skriaudą, padarytą mūsų vartotojiškos visuomenės, praturtėjusios tik dabar stojusių į savarankiško vystymosi kelią šalių sąskaita, suvokdami, kad tuo mes tik išperkame sąžinės skolą“, - aiškino jis aštuntojo dešimtmečio pradžioje.
Ganytojas pasisakė už pagarbą darbininkų žmogiškajam orumui, prieštaravo korporacijų pelno problemų sprendimui žmonių atleidinėjimais iš darbo, rėmė įvairius labdaringus projektus, tam paaukodamas net savo kardinolišką kryžių. Tačiau jis tuo pat metu aiškiai pasisakė prieš kunigų suartėjimą su kairuoliškais marksistiniais sąjūdžiais, kas pasitaikydavo Italijoje, taip pat ir jo valdomoje Venecijos vyskupijoje, o ypač Lotynų Amerikoje, kur buvo tapusi populiari vadinamoji išlaisvinimo teologija. Kardinolas A.Lučianis taip pat nepritarė dalies italų dvasininkų palaikytai „istorinio kompromiso“ tarp valdančios krikščionių demokratų ir Vakarų Europoje stipriausios Italijos komunistų partijos (dabar abi jos Apeninų pusiasalyje jau nuėjo nuo politinės scenos) idėjai, kurią siūlė krikščionių demokratų lyderis Aldas Moras, vėliau pagrobtas ir kairiųjų teroristų nužudytas.
Šias nuostatas svarbu pabrėžti, nes tuomet „šaltasis karas“ tarp laisvojo Vakarų pasaulio ir komunistinio Rytų bloko buvo pačiame įkarštyje. Kremlius dėjo nemažai pastangų per vadinamuosius „taikos judėjimus“ jei ne patraukti į savo pusę Vatikano vadovybę, tai bent neutralizuoti ją, kad nekeltų protesto balso dėl žmogaus teisių, taip pat ir religinės laisvės pažeidinėjimo. Ne veltui 1978 m. rugpjūčio 6 d. mirus popiežiui Pauliui VI, kuris savąja „ostpolitik“ stengėsi palaikyti kontaktus su komunistinių šalių diktatoriais, atsiųstoje užuojautos telegramoje Sovietų Sąjungos lyderis Leonidas Brežnevas pažymėjo, kad tos pastangos liks „geros valios žmonių atmintyje“.
Išrinkus popiežių Joną Paulių I, savo sveikinimo telegramoje L.Brežnevas palinkėjo tęsti taikos stiprinimo ir draugystės tarp tautų politiką (tai sovietinės ideologijos supratimu reiškė palankumą komunizmo sistemai, „vieninteliam tarptautinės taikos garantui“). Ne be Kremliaus palaiminimo į popiežiaus Jono Pauliaus I inauguracijos iškilmes buvo atvykusi Rusijos Stačiatikių Bažnyčios delegacija, vadovaujama Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) metropolito Nikodimo. (Kaip žinoma, priėmimo Vatikane metu metropolitą Nikodimą ištiko infarktas ir jis mirė.) Dabar sunku pasakyti, kokia būtų buvusi Jono Pauliaus I politika Rytų Europos komunizmo atžvilgiu. Kardinolas A.Lučianis palaikė ryšius su Lenkijos kardinolais Karoliu Vojtyla (vėlesniu jo įpėdiniu Jonu Pauliumi II) ir Stefanu Višinskiu, kurie buvo pas jį apsilankę Venecijoje, todėl žinojo tuometę padėtį regione ir persekiojamos Bažnyčios kentėjimus. O kad Šventojo Sosto pozicija buvo lemiama sąlygojant „blogio imperijos“ žlugimą, parodė vėlesnis popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatas.

Reikšminga ganytojinio darbo patirtis

Nors, kaip minėta, A.Lučianio tėvas buvo kairiųjų pažiūrų, tačiau nesipriešino sūnaus anksti pajaustam dvasiniam pašaukimui, ir jis, būdamas tik vienuolikmetis berniukas, 1923-iaisiais įstojo į Feltrės mažąją seminariją. Vėliau tęsė studijas Beluno Grigaliaus diecezinėje kunigų seminarijoje, kurią baigęs 1935 m. liepos 8 d. buvo įšventintas kunigu. Iš pradžių dirbo vikaru gimtojoje Forno di Kanale parapijoje, bet netrukus buvo paskirtas dėstyti teologijos pagrindus ir dirbti kapelionu į Agordo kalnakasybos institutą.
Išryškėjus akivaizdiems dėstytojo ir darbo su jaunimu gabumams, 1937 metais būsimasis Popiežius gavo paskyrimą Beluno seminarijos vicerektoriaus pareigoms, kartu dėstant įvairias teologines disciplinas bei kanonų teisę. Nuo 1941 metų neakivaizdžiai studijavo Romos popiežiškajame Grigaliaus universitete, kuriame 1946 metais apgynė daktarinę disertaciją. Turėdamas didelę pedagoginio darbo patirtį, jis buvo paskirtas Beluno vyskupijos generalinio vikaro padėjėju ir atsakingu už religijos dėstymą vyskupijoje. 1949 metais parengė ir išleido „Trumpąjį katekizmą“ („Catechetica in Briciole“). 1954-aisiais paskirtas Beluno vyskupijos generaliniu vikaru. 1958 m. gruodžio 27 d. popiežius Jonas XXIII jį Vatikano Šv.Petro bazilikoje konsekravo Vitorijo Veneto vyskupu. Eidamas šias pareigas jis dalyvavo 1962-1965 metais vykusiame II Vatikano Susirinkime.
1969 m. gruodžio 15 d. popiežius Paulius VI išmintimi ir Evangelijos dvasios liudijimu pasižymėjusį vyskupą A.Lučianį paskiria vienos žymiausių Italijos arkivyskupijų Venecijos patriarchu. (Šią dieceziją prieš išrinkimą į apaštalo šv.Petro sostą buvo valdęs ir popiežius Jonas XXIII.) 1973-iųjų kovo 5 d. naujasis Venecijos patriarchas yra pakeliamas kardinolu. Keletą metų kardinolas A.Lučianis taip pat ėjo renkamas Italijos vyskupų konferencijos vicepirmininko pareigas. Tarp jo paskelbtų daugelio straipsnių, ypač reikėtų paminėti 1976 metais publikuotą knygą „Šviesios asmenybės“, kur laiškų forma pateikti apmąstymai apie žymių Bažnyčios ir valstybės veikėjų bei rašytojų gyvenimą.
Trumpai apžvelgus kardinolo A.Lučianio bažnytinio gyvenimo kelią iki išrinkimo Popiežiumi, galima pripažinti, kad nors jis nebuvo dirbęs Vatikano institucijose, tačiau įgijo pakankamą patyrimą ganytojiškoje veikloje. Jonas Paulius I nebuvo tarsi kaimo klebonas, kuris atsitiktinai tapo Venecijos patriarchu, jis buvo gilios teologinės kultūros ir ypatingo pastoracinio jautrumo žmogus, sakė nesename interviu italų katalikų žurnalui „30 giorni“ Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris, kuris dalyvavo 1978 metų konklavoje. Jis pažymėjo, kad turėti vyriausiu Bažnyčios ganytoju tokio gerumo, tokio šviesaus tikėjimo žmogų, kaip kardinolas A.Lučianis, buvo garantija, jog Bažnyčia yra gerose rankose. Tai buvo žmogus, kuris nesiekė karjeros, o pavestas pareigas suvokė kaip tarnystę ir net kančią.

Lemtingas konklavos sprendimas

Kalbant apie „kančią“, tenka pastebėti, jog kardinolas A.Lučianis buvo gana nepatvarios sveikatos. Iki išrinkimo į šv.Petro sostą 65 metų ganytojas beveik dešimt kartų buvo gulėjęs ligoninėje, turėjęs kelias operacijas. Dėl žemo kraujospūdžio buvo priverstas nuolat vartoti stabilizuojamuosius vaistus, gėrė daug kavos, kas atsiliepė širdies darbui. Jau tapęs popiežiumi Jonu Pauliumi I, savo antrojoje bendroje audiencijoje 1978 m. rugsėjo 13 d. jis būdingu atviru stiliumi kalbėjo maldininkams apie savo paveldėtą silpną sveikatą: „Kada jau buvau paaugęs, mama man sakė, kad būdamas vaiku dažnai sirgdavau. Ji turėjusi mane vesti nuo vieno gydytojo pas kitą ir ištisomis naktimis budėti prie mano lovos“.
Kaip pripažįsta austrų katalikų apžvalgininkas Liudvikas Ringas-Eifelis, vargu ar daug klausytojų tuomet suvokė, jog tais žodžiais Šventasis Tėvas norėjo apibrėžti ne tik ankstesnę, bet ir dabartinę savo sveikatos būklę. Tuometinės konklavos metu daugumai kardinolų svarstyti Popiežiumi renkamo hierarcho sveikatą atrodė nelabai priimtina: už kardinolą A.Lučianį jie balsavo pirmiausia kaip už pasižymėjusį ir gabų ganytoją, spinduliuojantį šventu nuolankumu ir Evangelijos dvasingumu žmogų. Su būdingu nuolankumu Venecijos patriarchas priėmė šį kardinolų konklavos sprendimą ir, tyliai tepasakęs: „Teatleidžia jums Dievas už tai, ką padarėte“, pirmą kartą Bažnyčios istorijoje pasirinko dvigubą Jono Pauliaus I vardą.
Kitą dieną po konklavos - tai buvo sekmadienis - susitikęs su gausiai į Šv.Petro aikštę jo pasveikinti susirinkusiais maldininkais ir su jais kalbėdamas „Viešpaties Angelas“ maldą, popiežius Jonas Paulius I trumpai paaiškino, kodėl pasirinko šį savo pirmtakų vardą: popiežius Jonas XXIII jį konsekravo vyskupu, popiežius Paulius VI pakėlė kardinolu ir ne tik jam, bet „visam pasauliui parodė, kaip reikia mylėti, kaip reikia tarnauti, kaip reikia dirbti ir kentėti dėl Kristaus Bažnyčios“. Ir čia pat su būdingu kuklumu pridūrė: „Aš neturiu tos gilios išminties, kuria buvo apdovanotas popiežius Jonas, nei to pasirengimo bei kultūros, kurią turėjo popiežius Paulius. Nepaisant to, turėjau užimti jų vietą, turiu stengtis tarnauti Bažnyčiai. Tikiuosi, kad man padėsite savo maldomis…“ Naujojo Popiežiaus vardo pasirinkimas taip pat reiškė pasiryžimą tęsti savo pirmtakių vykdytą II Vatikano Susirinkimo kursą, ir tai tiek konklavoje, tiek visų tikinčiųjų buvo priimta su dėkingumu.

Silpna sveikata neišlaikė atsakomybės naštos

Populiariu spėjusio tapti Visuotinės Bažnyčios ganytojo staigi mirtis 34-ą pontifikato dieną sukrėtė viso pasaulio tikinčiuosius. Neapsieita be įvairių svarstymų, gandų ir įtarinėjimų, kuriuos iš dalies paskatino ir kilęs tam tikras sąmyšis pačiame Vatikane bei skirtingi Popiežiaus bendradarbių ir patarnautojų pranešimai apie pačias mirusiojo kūno radimo aplinkybes. Pasklido paskalos, jog kai kas Vatikane neva norėjo ankstyvos Jono Pauliaus I mirties, nes baiminosi jo suplanuotų radikalių reformų ir galimo atleidimo iš svarbių bažnytinių postų. Dar prisidėjo tuomečiai Vatikano banko (vadinamo Religinių reikalų institutu) sunkumai, susiję su finansiniais skandalais, kurių pagrindu vėliau britų detektyvinių apybraižų autorius Deividas Jalopas savo knygoje „Dievo vardu“ sukūrė fantastinę sąmokslo teoriją. Ši knyga, pavadinimu „Kas nužudė Romos popiežių?“, sovietinėje Lietuvoje buvo išleista net 45 tūkstančių egzempliorių tiražu, kas sudarė beveik 10 proc. viso pasaulio jos tiražo. Tai ir suprantama, nes komunistinio ateizmo strategams labai patiko, kad toje knygoje bjauriai šmeižiamas Vatikano bankui tuomet vadovavęs lietuvių kilmės amerikietis arkivyskupas Paulius Marcinkus.)
Žinoma, šios spekuliacijos nepasitvirtino ir ilgainiui subliuško kaip muilo burbulas, ypač kada paties Jono Pauliaus I giminės (viena jo dukterėčia buvo gydytoja) paliudijo apie jo buvusią silpną sveikatą. Pavojingi embolizmo (kraujo krešėjimo) požymiai, dėl kurių Popiežius kentėjo ir anksčiau, ypač buvo sustiprėję konklavos išvakarėse, kada dėl ištinusių kojų jis nebegalėjo apsiauti batais. Galbūt galima sutikti, kad Šventajam Tėvui pritrūko budinčių medikų priežiūros, tačiau didžiausia jo tragedija buvo pats silpnos sveikatos žmogaus išrinkimas į nepaprastai atsakingas ir daug ne tik dvasinių, bet ir fizinių jėgų reikalaujančias pareigas. Pats „besišypsantis Popiežius“ pripažino, kad ši užgriuvusi našta buvo „didžiulė“, „slegianti“ ir, kaip pasirodė, nepakeliama. Ne veltui žinomas amerikiečių katalikų apžvalgininkas kunigas Džordžas Veidželas jo išrinkimą prilygino mirties nuosprendžiui.
Kita vertus, ši tragedija paliko didelį įspūdį pasaulio kardinolams, kurie 1978 metų spalį vėl rinkosi į konklavą, jau tvirčiau apsisprendę rinkti nauju popiežiumi stipresnės sveikatos ir jaunatviškesnį kandidatą. Tai iškėlė 58 metų kardinolo K.Vojtylos galimybes, kuris tapo pirmuoju ne italu, po daugiau kaip 450 metų pertraukos išrinktu į šv.Petro sostą. Pasiryžęs tęsti savo pirmtako mokymą ir liudijimą Visuotinės Bažnyčios valdyme, jis neabejodamas pasirinko Jono Pauliaus II vardą.

Bus pradėta kanonizacijos byla

Jau pernai, minint 24-ąsias popiežiaus Jono Pauliaus I išrinkimo metines, buvo pranešta, kad jo gimtojoje Beluno ir Feltrės vyskupijoje pradėta rinkti dokumentinė medžiaga ir liudijimai galimai kanonizacijos bylai pradėti. Kad trumpai Bažnyčią valdęs Popiežius buvo švento gyvenimo žmogus, yra įsitikinę daugybė tikinčiųjų (pasaulyje, ypač Italijoje ir Brazilijoje, jau surinkta apie pusę milijono parašų su prašymu jį paskelbti Bažnyčios šventuoju), o savo pasisakymuose tai patvirtina ir daugelis hierarchų. Jau kalbama apie įvykusius stebuklingus išgijimus, prašant Jono Pauliaus I užtarimo.
Minėtame savo interviu žurnalui „30 giorni“ Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas J.Ratcingeris sakė taip pat yra įsitikinęs popiežiaus Jono Pauliaus I šventumu. „Tiek dėl jo didelio gerumo, paprastumo ir nuolankumo, tiek ir dėl jo didelės drąsos, - pažymėjo kardinolas. - Kadangi jis turėjo drąsos pasakyti tiesos žodžius su visišku aiškumu net ir tada, kai jie prieštaravo vyraujančiai nuomonei“. Beluno vyskupas Vinčenzas Savijus, kuris, kaip paskelbė Vatikano radijas, neseniai jau gavo Šventųjų skelbimo kongregacijos leidimą pradėti kanonizacijos bylos tyrimą, sakė, kad Jono Pauliaus I šventumas glūdi pirmiausia jo nuolankume. „Nuolankumo“ devizas (lot. „Humilitas“) buvo įrašytas į A.Lučianio vyskupišką herbą. Nuolankumas, kaip dorybė, yra reikšminga priešprieša arogantiškumui ir veidmainystei, kartais pasitaikančiai Bažnyčios gyvenime. Todėl Jono Pauliaus I liudijimas yra svarbus išryškinant meilės ir brolybės galią bažnytinėje tarnystėje.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija