Besišypsantis
Popiežius buvo nuolankumo dorybės įsikūnijimas
Šviesūs prisiminimai ir
mokymo aktualumas
|
Popiežius Jonas Paulius
I Katalikų Bažnyčią valdė tik 33 dienas |
|
|
|
|
Popiežius Jonas Paulius
I |
|
Popiežių Joną Paulių I,
ką tik išrinktą Šventuoju Tėvu, sveikina kardinolas Karolis
Vojtyla, po mėnesio tapęs jo įpėdiniu |
Rugpjūčio 27 dienos bendrojoje savaitinėje
audiencijoje popiežius Jonas Paulius II daugiausia kalbėjo apie
savo betarpišką pirmtaką Joną Paulių I, kurio išrinkimo 25-osios
metinės kaip tik buvo sukakusios audiencijos išvakarėse. Dabartinis
Šventasis Tėvas, tuomet kaip Krokuvos arkivyskupas kardinolas Karolis
Vojtyla, buvo tarp 111 pasaulio kardinolų, dalyvavusių 1978 m. rugpjūčio
26 d. konklavoje. Joje į apaštalo šv.Petro Sostą išrinkto Venecijos
patriarcho kardinolo Albino Lučianio (1912-1978), pasivadinusio
Jonu Pauliumi I, pontifikatas truko tik 33 dienas, tačiau besišypsančio
Popiežiaus įvaizdis visam laikui liko pasaulio tikinčiųjų prisiminimuose.
Aš vėl prisimenu tuos džiugius momentus, kuriuos patyriau, - kalbėjo
popiežius Jonas Paulius II apie savo pirmtako išrinkimą. - Aš prisimenu,
kaip jo žodžiai giliai palietė širdis žmonių, kurie buvo užpildę
Šv.Petro aikštę. Nuo pirmojo jo pasirodymo Vatikano bazilikos centriniame
balkone spontaniškos simpatijos srautas nuvilnijo tarp dalyvavusiųjų.
Jo besišypsantis veidas, jo pasitikintis ir atviras žvilgsnis užvaldė
romiečių ir tikinčiųjų visame pasaulyje širdis.
Nuo pirmosios savo kalbos Jonas Paulius I vietoje anksčiau popiežiams
būdingo majestotinio kreipinio mes perėjo prie tiesioginio pirmojo
asmens aš vartojimo. Jis atsisakė iki tol inauguracijos iškilmėms
būdingos monarchinio vainikavimo perlais ir smaragdais nusagstyta
tiara ceremonijos ir apsiribojo ganytojiškomis šv.Mišiomis, tuo
pabrėždamas, kad Bažnyčia nieko bendro neturi su pasaulietine valdžia.
Popiežius taip pat norėjo atsisakyti nešimo į audiencijas specialiu
pontifikaliniu sostu sedia gestatoria tradicijos. Tačiau patiems
tikintiesiems protestuojant, kad minioje jie negali matyti smulkaus
ir nedidelio ūgio Šventojo Tėvo, bendradarbiams pavyko jį įtikinti,
jog neštuvų kol kas neatsisakytų.
Šalia tokio paprastumo ir betarpiškumo, kuris tapo jo sielovadinės
veiklos svarbiausiu žymeniu, popiežius Jonas Paulius II iškėlė savo
pirmtako, kaip talentingo tikėjimo mokytojo, uolaus ganytojo
ir gilaus dvasingumo žmogaus, savybes. Jo įsitikinimu, tokią susižavėjimą
kėlusią A.Lučianio elgseną nulėmė nuolatinis kontaktas su Viešpačiu
ir stengimasis imituoti Kristų. Jonas Paulius I mėgo kartoti, kad
pasitikėjimas Dievu turi būti mūsų minčių ir veiksmų ašimi.
Per savo trumpą pontifikatą jis nepaskelbė jokių bažnytinės doktrinos
dokumentų ar apaštalinių laiškų, neparašė enciklikos, tačiau tie
keli pokalbiai su tikinčiaisiais per bendrąsias audiencijas bei
ankstesni raštai stebina aktualumu ir šių dienų žmones. Popiežius
Jonas Paulius II priminė, kaip jo pirmtakas mokęs, jog svarbiausia
yra sekti Jėzų ir Jį mylėti, matant Išganytojo veidą kituose, ypač
vargstančiuose žmonėse. Taip pat jis pabrėždavo, kad žmogaus pažanga
be Dievo pripažinimo savo amžinuoju Tėvu visada kelia pavojų. Dabartinei
visuomenei ypač svarbu priimti šiuos išmintingus nurodymus, jeigu
ji nori užgesinti daugelį neapykantos ir prievartos židinių, susidariusių
įvairiose pasaulio vietose. Liko aktualūs ir pagrindiniai popiežiaus
Jono Pauliaus I gyvenimo principai, - nesilpstantis optimizmas ir
nuolankumas, kuriais jis visada vadovavosi.
Su neturtingaisiais, bet
ne su kairiaisiais
Popiežius Jonas Paulius I gimė
1912 m. spalio 17 d. nedideliame šiaurinės Italijos kalnų miestelyje
Forno di Kanale (vėliau atgavusiame savo pirmąjį pavadinimą Kanale
d Agordo) Džiovanio ir Bortolos Lučianių šeimoje. Tai buvo tipiška
varginga kaimo proletarų šeima: tėvas statybininkas nuolat uždarbiaudavo
kaimyninėse užsienio šalyse, - Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje,-
motina dirbo virėja. Albino Lučianio, būsimojo Popiežiaus, tėvas
buvo aktyvus socialistų partijos narys ir antiklerikalas, o motina
- dievobaiminga moteris, ir šis tėvų pažiūrų susikirtimas, matyt,
turėjo įtakos jaunuolio brandai bei vėlesnėms socialinėms nuostatoms,
kurias vienas Jono Pauliaus I biografas apibūdino kaip su neturtingaisiais,
bet ne su kairiaisiais.
Dar būdamas Venecijos patriarchu (taip tradiciškai tituluojamas
šios Italijos katalikų diecezijos arkivyskupas), jis mokė, jog Katalikų
Bažnyčia pirmiausia turi būti neturtingųjų Bažnyčia ir neturtingiesiems.
Pats radikaliai atsisakęs bet kokios bažnytinio hierarcho gyvenimo
prabangos, kardinolas A.Lučianis ragino turtingųjų šalių vyskupijas
dalį pajamų skirti Vatikano tvarkomiems labdaros fondams, kuriais
paremiamos neseniai iš kolonializmo išsivadavusios neturtingos trečiojo
pasaulio valstybės. Taip mes bandytume atlyginti skriaudą, padarytą
mūsų vartotojiškos visuomenės, praturtėjusios tik dabar stojusių
į savarankiško vystymosi kelią šalių sąskaita, suvokdami, kad tuo
mes tik išperkame sąžinės skolą, - aiškino jis aštuntojo dešimtmečio
pradžioje.
Ganytojas pasisakė už pagarbą darbininkų žmogiškajam orumui, prieštaravo
korporacijų pelno problemų sprendimui žmonių atleidinėjimais iš
darbo, rėmė įvairius labdaringus projektus, tam paaukodamas net
savo kardinolišką kryžių. Tačiau jis tuo pat metu aiškiai pasisakė
prieš kunigų suartėjimą su kairuoliškais marksistiniais sąjūdžiais,
kas pasitaikydavo Italijoje, taip pat ir jo valdomoje Venecijos
vyskupijoje, o ypač Lotynų Amerikoje, kur buvo tapusi populiari
vadinamoji išlaisvinimo teologija. Kardinolas A.Lučianis taip pat
nepritarė dalies italų dvasininkų palaikytai istorinio kompromiso
tarp valdančios krikščionių demokratų ir Vakarų Europoje stipriausios
Italijos komunistų partijos (dabar abi jos Apeninų pusiasalyje jau
nuėjo nuo politinės scenos) idėjai, kurią siūlė krikščionių demokratų
lyderis Aldas Moras, vėliau pagrobtas ir kairiųjų teroristų nužudytas.
Šias nuostatas svarbu pabrėžti, nes tuomet šaltasis karas tarp
laisvojo Vakarų pasaulio ir komunistinio Rytų bloko buvo pačiame
įkarštyje. Kremlius dėjo nemažai pastangų per vadinamuosius taikos
judėjimus jei ne patraukti į savo pusę Vatikano vadovybę, tai bent
neutralizuoti ją, kad nekeltų protesto balso dėl žmogaus teisių,
taip pat ir religinės laisvės pažeidinėjimo. Ne veltui 1978 m. rugpjūčio
6 d. mirus popiežiui Pauliui VI, kuris savąja ostpolitik stengėsi
palaikyti kontaktus su komunistinių šalių diktatoriais, atsiųstoje
užuojautos telegramoje Sovietų Sąjungos lyderis Leonidas Brežnevas
pažymėjo, kad tos pastangos liks geros valios žmonių atmintyje.
Išrinkus popiežių Joną Paulių I, savo sveikinimo telegramoje L.Brežnevas
palinkėjo tęsti taikos stiprinimo ir draugystės tarp tautų politiką
(tai sovietinės ideologijos supratimu reiškė palankumą komunizmo
sistemai, vieninteliam tarptautinės taikos garantui). Ne be Kremliaus
palaiminimo į popiežiaus Jono Pauliaus I inauguracijos iškilmes
buvo atvykusi Rusijos Stačiatikių Bažnyčios delegacija, vadovaujama
Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) metropolito Nikodimo. (Kaip
žinoma, priėmimo Vatikane metu metropolitą Nikodimą ištiko infarktas
ir jis mirė.) Dabar sunku pasakyti, kokia būtų buvusi Jono Pauliaus
I politika Rytų Europos komunizmo atžvilgiu. Kardinolas A.Lučianis
palaikė ryšius su Lenkijos kardinolais Karoliu Vojtyla (vėlesniu
jo įpėdiniu Jonu Pauliumi II) ir Stefanu Višinskiu, kurie buvo pas
jį apsilankę Venecijoje, todėl žinojo tuometę padėtį regione ir
persekiojamos Bažnyčios kentėjimus. O kad Šventojo Sosto pozicija
buvo lemiama sąlygojant blogio imperijos žlugimą, parodė vėlesnis
popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatas.
Reikšminga ganytojinio
darbo patirtis
Nors, kaip minėta, A.Lučianio tėvas
buvo kairiųjų pažiūrų, tačiau nesipriešino sūnaus anksti pajaustam
dvasiniam pašaukimui, ir jis, būdamas tik vienuolikmetis berniukas,
1923-iaisiais įstojo į Feltrės mažąją seminariją. Vėliau tęsė studijas
Beluno Grigaliaus diecezinėje kunigų seminarijoje, kurią baigęs
1935 m. liepos 8 d. buvo įšventintas kunigu. Iš pradžių dirbo vikaru
gimtojoje Forno di Kanale parapijoje, bet netrukus buvo paskirtas
dėstyti teologijos pagrindus ir dirbti kapelionu į Agordo kalnakasybos
institutą.
Išryškėjus akivaizdiems dėstytojo ir darbo su jaunimu gabumams,
1937 metais būsimasis Popiežius gavo paskyrimą Beluno seminarijos
vicerektoriaus pareigoms, kartu dėstant įvairias teologines disciplinas
bei kanonų teisę. Nuo 1941 metų neakivaizdžiai studijavo Romos popiežiškajame
Grigaliaus universitete, kuriame 1946 metais apgynė daktarinę disertaciją.
Turėdamas didelę pedagoginio darbo patirtį, jis buvo paskirtas Beluno
vyskupijos generalinio vikaro padėjėju ir atsakingu už religijos
dėstymą vyskupijoje. 1949 metais parengė ir išleido Trumpąjį katekizmą
(Catechetica in Briciole). 1954-aisiais paskirtas Beluno vyskupijos
generaliniu vikaru. 1958 m. gruodžio 27 d. popiežius Jonas XXIII
jį Vatikano Šv.Petro bazilikoje konsekravo Vitorijo Veneto vyskupu.
Eidamas šias pareigas jis dalyvavo 1962-1965 metais vykusiame II
Vatikano Susirinkime.
1969 m. gruodžio 15 d. popiežius Paulius VI išmintimi ir Evangelijos
dvasios liudijimu pasižymėjusį vyskupą A.Lučianį paskiria vienos
žymiausių Italijos arkivyskupijų Venecijos patriarchu. (Šią dieceziją
prieš išrinkimą į apaštalo šv.Petro sostą buvo valdęs ir popiežius
Jonas XXIII.) 1973-iųjų kovo 5 d. naujasis Venecijos patriarchas
yra pakeliamas kardinolu. Keletą metų kardinolas A.Lučianis taip
pat ėjo renkamas Italijos vyskupų konferencijos vicepirmininko pareigas.
Tarp jo paskelbtų daugelio straipsnių, ypač reikėtų paminėti 1976
metais publikuotą knygą Šviesios asmenybės, kur laiškų forma pateikti
apmąstymai apie žymių Bažnyčios ir valstybės veikėjų bei rašytojų
gyvenimą.
Trumpai apžvelgus kardinolo A.Lučianio bažnytinio gyvenimo kelią
iki išrinkimo Popiežiumi, galima pripažinti, kad nors jis nebuvo
dirbęs Vatikano institucijose, tačiau įgijo pakankamą patyrimą ganytojiškoje
veikloje. Jonas Paulius I nebuvo tarsi kaimo klebonas, kuris atsitiktinai
tapo Venecijos patriarchu, jis buvo gilios teologinės kultūros ir
ypatingo pastoracinio jautrumo žmogus, sakė nesename interviu italų
katalikų žurnalui 30 giorni Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas
kardinolas Jozefas Ratcingeris, kuris dalyvavo 1978 metų konklavoje.
Jis pažymėjo, kad turėti vyriausiu Bažnyčios ganytoju tokio gerumo,
tokio šviesaus tikėjimo žmogų, kaip kardinolas A.Lučianis, buvo
garantija, jog Bažnyčia yra gerose rankose. Tai buvo žmogus, kuris
nesiekė karjeros, o pavestas pareigas suvokė kaip tarnystę ir net
kančią.
Lemtingas konklavos sprendimas
Kalbant apie kančią, tenka pastebėti,
jog kardinolas A.Lučianis buvo gana nepatvarios sveikatos. Iki išrinkimo
į šv.Petro sostą 65 metų ganytojas beveik dešimt kartų buvo gulėjęs
ligoninėje, turėjęs kelias operacijas. Dėl žemo kraujospūdžio buvo
priverstas nuolat vartoti stabilizuojamuosius vaistus, gėrė daug
kavos, kas atsiliepė širdies darbui. Jau tapęs popiežiumi Jonu Pauliumi
I, savo antrojoje bendroje audiencijoje 1978 m. rugsėjo 13 d. jis
būdingu atviru stiliumi kalbėjo maldininkams apie savo paveldėtą
silpną sveikatą: Kada jau buvau paaugęs, mama man sakė, kad būdamas
vaiku dažnai sirgdavau. Ji turėjusi mane vesti nuo vieno gydytojo
pas kitą ir ištisomis naktimis budėti prie mano lovos.
Kaip pripažįsta austrų katalikų apžvalgininkas Liudvikas Ringas-Eifelis,
vargu ar daug klausytojų tuomet suvokė, jog tais žodžiais Šventasis
Tėvas norėjo apibrėžti ne tik ankstesnę, bet ir dabartinę savo sveikatos
būklę. Tuometinės konklavos metu daugumai kardinolų svarstyti Popiežiumi
renkamo hierarcho sveikatą atrodė nelabai priimtina: už kardinolą
A.Lučianį jie balsavo pirmiausia kaip už pasižymėjusį ir gabų ganytoją,
spinduliuojantį šventu nuolankumu ir Evangelijos dvasingumu žmogų.
Su būdingu nuolankumu Venecijos patriarchas priėmė šį kardinolų
konklavos sprendimą ir, tyliai tepasakęs: Teatleidžia jums Dievas
už tai, ką padarėte, pirmą kartą Bažnyčios istorijoje pasirinko
dvigubą Jono Pauliaus I vardą.
Kitą dieną po konklavos - tai buvo sekmadienis - susitikęs su gausiai
į Šv.Petro aikštę jo pasveikinti susirinkusiais maldininkais ir
su jais kalbėdamas Viešpaties Angelas maldą, popiežius Jonas Paulius
I trumpai paaiškino, kodėl pasirinko šį savo pirmtakų vardą: popiežius
Jonas XXIII jį konsekravo vyskupu, popiežius Paulius VI pakėlė kardinolu
ir ne tik jam, bet visam pasauliui parodė, kaip reikia mylėti,
kaip reikia tarnauti, kaip reikia dirbti ir kentėti dėl Kristaus
Bažnyčios. Ir čia pat su būdingu kuklumu pridūrė: Aš neturiu tos
gilios išminties, kuria buvo apdovanotas popiežius Jonas, nei to
pasirengimo bei kultūros, kurią turėjo popiežius Paulius. Nepaisant
to, turėjau užimti jų vietą, turiu stengtis tarnauti Bažnyčiai.
Tikiuosi, kad man padėsite savo maldomis
Naujojo Popiežiaus vardo
pasirinkimas taip pat reiškė pasiryžimą tęsti savo pirmtakių vykdytą
II Vatikano Susirinkimo kursą, ir tai tiek konklavoje, tiek visų
tikinčiųjų buvo priimta su dėkingumu.
Silpna sveikata neišlaikė
atsakomybės naštos
Populiariu spėjusio tapti Visuotinės
Bažnyčios ganytojo staigi mirtis 34-ą pontifikato dieną sukrėtė
viso pasaulio tikinčiuosius. Neapsieita be įvairių svarstymų, gandų
ir įtarinėjimų, kuriuos iš dalies paskatino ir kilęs tam tikras
sąmyšis pačiame Vatikane bei skirtingi Popiežiaus bendradarbių ir
patarnautojų pranešimai apie pačias mirusiojo kūno radimo aplinkybes.
Pasklido paskalos, jog kai kas Vatikane neva norėjo ankstyvos Jono
Pauliaus I mirties, nes baiminosi jo suplanuotų radikalių reformų
ir galimo atleidimo iš svarbių bažnytinių postų. Dar prisidėjo tuomečiai
Vatikano banko (vadinamo Religinių reikalų institutu) sunkumai,
susiję su finansiniais skandalais, kurių pagrindu vėliau britų detektyvinių
apybraižų autorius Deividas Jalopas savo knygoje Dievo vardu sukūrė
fantastinę sąmokslo teoriją. Ši knyga, pavadinimu Kas nužudė Romos
popiežių?, sovietinėje Lietuvoje buvo išleista net 45 tūkstančių
egzempliorių tiražu, kas sudarė beveik 10 proc. viso pasaulio jos
tiražo. Tai ir suprantama, nes komunistinio ateizmo strategams labai
patiko, kad toje knygoje bjauriai šmeižiamas Vatikano bankui tuomet
vadovavęs lietuvių kilmės amerikietis arkivyskupas Paulius Marcinkus.)
Žinoma, šios spekuliacijos nepasitvirtino ir ilgainiui subliuško
kaip muilo burbulas, ypač kada paties Jono Pauliaus I giminės (viena
jo dukterėčia buvo gydytoja) paliudijo apie jo buvusią silpną sveikatą.
Pavojingi embolizmo (kraujo krešėjimo) požymiai, dėl kurių Popiežius
kentėjo ir anksčiau, ypač buvo sustiprėję konklavos išvakarėse,
kada dėl ištinusių kojų jis nebegalėjo apsiauti batais. Galbūt galima
sutikti, kad Šventajam Tėvui pritrūko budinčių medikų priežiūros,
tačiau didžiausia jo tragedija buvo pats silpnos sveikatos žmogaus
išrinkimas į nepaprastai atsakingas ir daug ne tik dvasinių, bet
ir fizinių jėgų reikalaujančias pareigas. Pats besišypsantis Popiežius
pripažino, kad ši užgriuvusi našta buvo didžiulė, slegianti
ir, kaip pasirodė, nepakeliama. Ne veltui žinomas amerikiečių katalikų
apžvalgininkas kunigas Džordžas Veidželas jo išrinkimą prilygino
mirties nuosprendžiui.
Kita vertus, ši tragedija paliko didelį įspūdį pasaulio kardinolams,
kurie 1978 metų spalį vėl rinkosi į konklavą, jau tvirčiau apsisprendę
rinkti nauju popiežiumi stipresnės sveikatos ir jaunatviškesnį kandidatą.
Tai iškėlė 58 metų kardinolo K.Vojtylos galimybes, kuris tapo pirmuoju
ne italu, po daugiau kaip 450 metų pertraukos išrinktu į šv.Petro
sostą. Pasiryžęs tęsti savo pirmtako mokymą ir liudijimą Visuotinės
Bažnyčios valdyme, jis neabejodamas pasirinko Jono Pauliaus II vardą.
Bus pradėta kanonizacijos
byla
Jau pernai, minint 24-ąsias popiežiaus
Jono Pauliaus I išrinkimo metines, buvo pranešta, kad jo gimtojoje
Beluno ir Feltrės vyskupijoje pradėta rinkti dokumentinė medžiaga
ir liudijimai galimai kanonizacijos bylai pradėti. Kad trumpai Bažnyčią
valdęs Popiežius buvo švento gyvenimo žmogus, yra įsitikinę daugybė
tikinčiųjų (pasaulyje, ypač Italijoje ir Brazilijoje, jau surinkta
apie pusę milijono parašų su prašymu jį paskelbti Bažnyčios šventuoju),
o savo pasisakymuose tai patvirtina ir daugelis hierarchų. Jau kalbama
apie įvykusius stebuklingus išgijimus, prašant Jono Pauliaus I užtarimo.
Minėtame savo interviu žurnalui 30 giorni Tikėjimo mokslo kongregacijos
prefektas kardinolas J.Ratcingeris sakė taip pat yra įsitikinęs
popiežiaus Jono Pauliaus I šventumu. Tiek dėl jo didelio gerumo,
paprastumo ir nuolankumo, tiek ir dėl jo didelės drąsos, - pažymėjo
kardinolas. - Kadangi jis turėjo drąsos pasakyti tiesos žodžius
su visišku aiškumu net ir tada, kai jie prieštaravo vyraujančiai
nuomonei. Beluno vyskupas Vinčenzas Savijus, kuris, kaip paskelbė
Vatikano radijas, neseniai jau gavo Šventųjų skelbimo kongregacijos
leidimą pradėti kanonizacijos bylos tyrimą, sakė, kad Jono Pauliaus
I šventumas glūdi pirmiausia jo nuolankume. Nuolankumo devizas
(lot. Humilitas) buvo įrašytas į A.Lučianio vyskupišką herbą.
Nuolankumas, kaip dorybė, yra reikšminga priešprieša arogantiškumui
ir veidmainystei, kartais pasitaikančiai Bažnyčios gyvenime. Todėl
Jono Pauliaus I liudijimas yra svarbus išryškinant meilės ir brolybės
galią bažnytinėje tarnystėje.
Mindaugas BUIKA
© 2003 "XXI amžius"
|