| Rudens
sezone - nieko naujo
Premjeras ir valdančiosios partijos
vadovas A.Brazauskas, mažumėlę susierzinęs dėl neigiamos visuomenės
reakcijos dėl naujo žemės mokesčio įvedimo, pabandė nors šiek tiek
apraminti žmones. Jis kilniaširdiškai pažadėjo kreiptis į Seimą
ir siūlyti atidėti kitiems metams net keliolika kartų išaugusio
žemės mokesčio mokėjimą. Taip sakydamas Premjeras dar kartą siekė
pademonstruoti savo neapsakomą rūpestį paprastais žmonėmis, nors
niekas kitas, bet jis pats, o ne pagal jo dūdelę šokanti Seimo dauguma
ir sugalvojo šį įstatymą. Laisvosios rinkos instituto ekspertė R.Vainienė
šį įstatymą įvertino kaip eilinį paprastų žmonių apiplėšimą ir palygino
dabartinę valdžią su kišenvagiais, kurie šią vasarą sugužėjo į pajūrį
ir ten kraustė užsižiopsojusių poilsiautojų kišenes bei rankines.
Užtat Premjeras kategoriškai paneigė žiniasklaidoje pasirodžiusius
pranešimus, kad yra skubiai rengiamas naujas nekilnojamojo turto
įstatymas. To ir reikėjo tikėtis. Juk artėja nauji Seimo rinkimai,
o atėjusi valdyti amžiams Premjero partija iki pat šio Seimo kadencijos
pabaigos garantuotai nepriims jokių įstatymų bei sprendimų, kurie
galėtų susilaukti visuomenės ar bent jos dalies nepasitenkinimo.
Nors į visuomenės nuomonę nei Premjeras, nei valdančioji dauguma
jau seniai nekreipia dėmesio, tačiau naujais mokesčiais apmokestinti
piliečius artėjant rinkimams gana pavojinga. Tiesa, Premjeras, aiškindamas,
kodėl dar neatėjo laikas priimti nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą,
sakė, kad turto mokestis mokamas visame pasaulyje, bet Lietuvoje
jį įvesti itin sunku dėl labai didelio atotrūkio tarp skurdžiausiai
ir turtingiausiai gyvenančių žmonių. Čia tai jau bent! Premjeras
ir gelbėtojas, pasirodo, atrado vos ne Ameriką, pastebėjęs šį
reiškinį, kuris jau seniai bado akis ne tik Lietuvos piliečiams,
bet ir civilizuotam pasauliui. Tokia turtinė diferenciacija tėra
tiktai Rusijoje, NVS šalyse, kai kuriose pokomunistinėse bei atsilikusiose
trečiojo pasaulio valstybėse. Kita vertus, kaip galima keliolika
ar keliasdešimt kartų didinti mokesčius ar įvesti naujus, kai valdžia
nesugalvoja, kaip padidinti piliečių pajamas nors dvigubai. Tiesa,
socialinės apsaugos ir darbo ministrė nepaliauja girtis, kaip ženkliai
buvo padidintos pensijos trimis ar penkiais litais. Ir nepamirštama
paaimanuoti, kiek tai daug atsieis biudžetui.
Stebėtis dėl tokių dalykų nereikėtų - juk Lietuvoje, kaip ir daugumoje
pokomunistinių šalių, valdo ta pati įvairiais naujais drabužiais
pasirėdžiusi komunistų partija. Tiksliau, jos nomenklatūra. Nes
kas gi gali patikėti, jog okupuotoje Lietuvoje nepriklausomybės
paskelbimo išvakarėse buvę šimtai tūkstančių komunistų partijos
narių (kai kuriais duomenimis, jų buvo 300 tūkstančių) visi tapo
turtuoliais. Nieko panašaus. Partijos eiliniai, nors ir balsavo
už buvusius savo viršininkus, liko prie suskilusios geldos, nes
nomenklatūra, sovietmečiu retsykiais numesdama jiems kokį taloną
televizoriui, baldams ar pagaliau Maskvos Trechgornaja manufaktūra
siūtoms kelnėms, dabar juos visiškai pamiršo. Todėl nemažai jų tapo
Valstiečių, centristų, V.Šustausko ir J.Veselkos partijų nariais,
atsirado netgi tapusių liberalais
O ką jau kalbėti apie prezidentinius
liberalus demokratus, kurių gretas masiškai papildo įvairiausio
plauko dezertyrai ir prisiplakėliai iš įvairiausių partijų. Spiečiasi
ten ir buvę komunistai, nepritapę prie dabartinių savo vadų. Be
to, žinant, kokie žmonės dabar sėdi Prezidentūroje, darosi labai
neaiškūs jų praeities ryšiai su Rusija.
Vis dėlto reikėtų pagirti dabartinius socialdemokratais pasivadinusios
kompartijos vadus, ypač pirmąjį sekretorių ir pagrindinius partijos
ideologus Č.Juršėną ir G.Kirkilą, sugebėjusius tęsti demokratinį
centralizmą, suburti nomenklatūrą ir neišsibėgioti pas kitus. Tiesą
sakant, nebuvo reikalo bėgti. Juk dar Gorbačiovo perestrojkos
metais SSKP ir KGB veikėjai, puikiai jausdami neišvengiamą subankrutavusios
imperijos žlugimą, pasigrobė visą valstybinį turtą, dar papildydami
savo kišenes įkurdami įvairiausius bankus, holdingų kompanijas ir
pan., išviliojusias iš Lietuvos žmonių sunkiai sukauptas santaupas.
Užtat teisėjai ir išteisina sukčius, netgi nelaukdami taip jų išsvajoto
senaties termino. Pakanka prisiminti paskutinįjį Kauno apygardos
teismo sprendimą išteisinti vieną pagrindinių sukčių kompanijos
- Investicinės Kauno holdingo kompanijos steigėjų, garsiojo EBSW
koncerno viceprezidentą Algirdą Pašukevičių. Teismo sprendimas įprastas
panašiais atvejais: nerasta nusikaltimo sudėties. Ir visai nesvarbu,
kad tūkstančiams gyventojų negrąžinta 81 mln. litų. Štai kuo turėtų
susirūpinti Generalinės prokuratūros vadovai, o taip pat Prezidentas,
skiriantis teisėjus. Tačiau jiems kiti reikalai rūpi. Gautas nurodymas
pasodinti buvusius konservatorių ministrus. Tai kur kas svarbesnis
užsakymas.
Dėl nekilnojamojo turto mokesčio pirmiausia pasipiktintų naujieji
lietuviai, muitininkai ir šiaip apsukriųjų elitas. Nesvarbu,
kad dauguma jų savo pilis ir kitą turtą jau seniai perrašė tėvams,
žmonoms, pusbroliams ir pusseserėms. Daugiau kaip 90 proc. Lietuvos
žmonių tokio turto neturi. Nebent kokį namelį susirentę ar butuką
blokiniame name. Todėl valdančioji dauguma ir nenori priimti tokio
įstatymo, nes kas gi kitas, jei ne valdančiosios partijos dėka tapę
milijonieriais remia ir palaiko tą partiją.
Užtat skubiai rengiamas naujas Akcinių bendrovių įstatymas, kuris
pirmiausia smogs smulkiesiems verslininkams ir nedidelio kiekio
įvairių bendrovių akcijų turėtojams. Mat jau parengtoje naujojo
įstatymo redakcijoje matyti, kad smulkiųjų akcininkų teisės bus
dar labiau apkarpytos. Trumpai kalbant, naujajame įstatyme numatyta,
kad akcininkas, turintis daugiau kaip 95 proc. įmonės akcijų, galės
pareikalauti, kad jam būtų parduotos ir likusios akcijos. Tačiau
kaip tada su nuosavybės teisių principais? Juk niekas negali būti
verčiamas ką nors parduoti ar pirkti, jeigu jis to nenori. Tad ir
šiuo įstatymu dar labiau įtvirtinami turtingųjų interesai. Nėra
abejonės, kad ir šio įstatymo rengėjams šis tas nubyrės
Taigi valdančioji
partija, ne kartą deklaravusi remsianti smulkųjį verslą, tradiciškai
sulaužė savo pažadus.
Apskritai įgavusi beveik neribotas galias, Vyriausybė labai skeptiškai
įvertina partijų ir organizacijų pasirašytą Nacionalinį susitarimą
dėl valstybės vystymosi. Vis labiau aiškėja, jog šis susitarimas,
pasirašytas lyg ir siekiant Lietuvos ekonominės ir socialinės pažangos
bei turintis garantuoti stabilų valstybės vystymąsi, diegti žinių
ekonomiką, mokslo ir studijų plėtrą, valstybės valdymo reformą,
socialinės ir skurdo politikos vykdymą bei konkurencingo žemės ūkio
sukūrimą, tapo paprastu popieriumi. Jau iš pat pradžių buvo pakankamai
aišku, jog Nacionaliniame susitarime skelbiamas pagrindinis tikslas
- 2015 metais pasiekti, kad Lietuvos bendrojo vidaus produkto dalis
vienam gyventojui pasiektų Europos Sąjungos vidurkį - tėra utopija.
Tuo labiau kad aukščiausieji Vyriausybės pareigūnai nedviprasmiškai
pareiškia, kad šis susitarimas jiems negalioja, nes Vyriausybės
darbo pagrindas yra Seimo daugumos patvirtinta jos programa. Tiesa,
Premjeras netgi angliškai pasveikino Vilniuje vykusio Pasaulio informacinių
technologijų forumo dalyvius, tačiau čia pat Vyriausybės kancleris
A.Z.Kaminskas patikslino, jog Nacionalinio susitarimo įgyvendinimas
numatytas keliolikai metų į priekį, todėl neverta dabar kalbėti
apie kokius nors rezultatus. Taigi šimtą kartų buvo teisus buvęs
Rusijos premjeras V.Černomyrdinas, kartą pareiškęs, jog visi geri
norai Rusijoje, o kaip matome ir Lietuvoje, baigiasi vienodai -
kaip visada.
Kitaip ir būti negali. Juk Lietuvą dabar valdo net ne Vyriausybė
ar Seimas, jau nekalbant apie Prezidentą, o atskiri klanai - pirmiausia
valdininkų, teisėjų, muitininkų, pagaliau lengvai užsimaskavusių
sukčių. Jų gobšumas ir cinizmas - begalinis. Nei mokyklų kompiuterizacija,
nei internetas nepakeis situacijos, kol nepakis valdančiųjų sąmonės
lygis. O tai jau fantastika.
Petras KATINAS
© 2003 "XXI amžius"
|