| Akivaizdi
pasekmė
Kas šventa, taip nevaizduojama,
o sugretinama pagal išorinį panašumą su kitos esmės dalykais tai
nusakralinimas, sujaukimas daiktų, sumišimas sąmonėje, ypač jaunimo.
Kai kas iš jaunimo jau parodo, sakydami: pamoka išmokta, pasaulėžiūra
perimta.
Atrodo, kad visai nuoširdžiai linksmą istorijėlę kuria Virginija
J. iš Kauno informaciniame leidinėlyje Bitės pasaulis Nr. 8(71).
Ji tarsi nemato skirtumo tarp, kaip ji rašo, iškilmių bažnyčioje
ir kokio nors koncerto. Tiesa, ji nepamini, kad tos iškilmės bažnyčioje
būtų šv. Mišios. Gal nežino, kad sekmadieniais būna būtent tokia
iškilmė, o gal dar nedingęs šventumo jutimas ir vengia pati sau
paprieštarauti bei sulyginti šv. Mišias su koncertu, kurių dabar
nereta ir bažnyčiose. Paminėta sekmadienis ir iškilmė, todėl, reikia
manyti, kad turima omenyje šv. Mišios. Jeigu kitaip, tai nebūdingas
ir retesnis dalykas turėtų būti paminėtas, o čia sekmadienio iškilmė,
kurios labai svarbus atributas esąs choras, o jis išvykęs į Dainų
šventę, ir bažnyčioje tylu. Tokia linksma jaunos mergaitės fantazijėlė.
Ir nieko, kad tylu. Ne choras esanti esmė. Šv. Mišios vyksta, jos
yra esmė, o žmonės gali giedoti, gali tyliai būti, ir Mišių vertė
nebus kitokia.
Žmonės įpratę, kad per kai kurias šv. Mišias yra grojama, giedama,
bet turi atsiminti, kad tai yra įprotis, ir per daug jo nesureikšminti.
Giesmė gali padėti sužadinti jausmą, be giesmės žmogus pats pasistengia,
ir jausmas yra.
Gamta ir Antgamtis štai čia susitikę galima ir be muzikos, nebent
veržiasi širdis tokiai išraiškai.
O kad jaunai mergaitei kyla mintis sugretinti dainų šventę ir, kaip
ji sako, iškilmę bažnyčioje, reikia manyti, kad kažkas ją taip parengė.
Ir nerengė kitaip. Nekartojo nuolatos, kad ir vienur, ir kitur yra
muzika, bet vienur yra tik ji ir be jos nėra šventės, kitur pirma
yra šventė, o muzika pasekmė. Tai reiškia, kad vyksta kitas veiksmas.
Su muzika ir be jos. Ji net nėra apipavidalinimas, ji yra taip sau.
Ir jeigu kieno nors tik į ją įsižiūrima galėtų kurį laiką jos
nebūti, kad įsižiūrėjusieji atsitokėtų. Arba reikėtų labai dažnai
kartoti: gerai, kad yra, bet ji nebūtina.
Nors yra pasiūlymų negalvoti, o vien dalyti tai, ką turime ir gavome.
Taip, kaip Kristus liepė apaštalams išdalyti žuvis ir duoną; jie
paklausė, ir dalijimo užteko.
Jiems taip buvo liepta. Dalyti ir mums liepiama, bet neuždrausta
ir galvoti; gal net įsakyta? Bent kai kuriems. Pats sugebėjimas
galvoti yra liepimas tai daryti, kaip ir kiekvienas geras sugebėjimas.
Dalyti dabar, ir galvoti kas bus, ir kaip dar geriau dalyti, kad
nebūtų visai prastai.
Jaunimas šventumo nejaučia. Bet ar tada visada bus žemėje tikinčiųjų?
Negalės nebūti. Bet reikia daug mūsų pastangų. Maldos ir aukos bei
darbų kuo geriausių, ir didelio žinojimo. Perduodamo žinojimo. Ir
Virginijai (kaip ir mums visiems) reikia žinoti, kad šv. Mišios
ir dainų šventė turi tik šiek tiek išorinio panašumo, bet esme negalima
jų sulyginti.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2003 "XXI amžius"
|