| Širdies
kalba atlaiduose
Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami
jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos (Jn. 8,59).
Kokia prasminga, jaudinanti tragedija slepiasi Evangelijos pagal
Joną žodžiuose. Nejaugi žmonės buvo tokie akli, kad taip elgėsi
su Kristumi, kuris buvo tiek daug jiems gera padaręs?
Eidama Kalvarijos kalnus, priimdama kiekvienoje stotyje šv. Kryžiaus
relikvijos palaiminimą, mąsčiau: Viešpatie, Tu ne tik žemiškame
gyvenime buvai kenčiantis Karalius. Tave norėjo nužudyti ne tik
žvėrimis pavirtę anų dienų žydai, bet ir šių dienų modernus žmogus,
pasirengęs į Tave mesti akmenį. Bet Tu ne tik tada buvai žmonių
tvirtybė - Tu esi man šviesi viltis, kada aš stovėjau ant bedugnės
krašto. Jaučiu Tavo kryžiaus sunkumą. Ryžtuos atsižadėti nuodėmių,
kad tik Tau galėčiau palengvinti kančias. Važiuodama į Žemaičių
Kalvarijos atlaidus galvojau: praėjo pusė metų nuo kojos lūžio.
Ar įveiksiu kalnus, ar nepaslysiu?
Prasidėjo šv. Mišios. Jas aukojo vyskupas Jonas Boruta. Per pamokslą
vyskupas kalbėjo apie rožinio slėpinius. Ypač mane giliai palietė
penktas slėpinys - Eucharistijos įsteigimas.
Eucharistija - brangiausia dovana, palikta mums Kristaus. Šv. Mišių
metu išgyvename Jo artumą, gerumą, gailestingumą. Semiamės iš Jo
stiprybės. Su Juo bendraujame, dėkojame, prašome,- įtikinimai kalbėjo
vyskupas.
Vėl mąsčiau: Viešpatie, aš Tau turiu už daug ką padėkoti. Pirmiausia
- už sveikatą, kad galiu būti čia. Už savo parapijos kleboną kan.
Dalių Tubį, kuris padovanojo mums šią kelionę. Klebonas mūsų parapijai
- Tavo, Dieve, didelė dovana. Tai pasiaukojimo ir meilės pasisėmęs
iš Kristaus kunigas.
Į kalnus kopė ir vyskupas J.Boruta. Keliauti buvo nuostabu. Niekas
neskubėjo, visi nuoširdžiai meldėsi: kas giedojo, kas skaitė tylomis
stočių maldas, kas mąstė savomis mintimis. Prie kai kurių stočių
pasakyti kunigų žodžiai kėlė širdį aukštyn prie Viešpaties. Troškau,
kad Kristaus Širdis pasiliktų ne tik manyje, bet ir mano šeimoje,
ir visų žmonių širdyse. Kad iš Jo širdies lietųsi ramybė, džiaugsmas
spindėtų visų veiduose.
Įveikusi nemažą atstumą, buvau laiminga, nejaučiau nuovargio, jaučiausi
pripildyta dangiškos saulės spindulių.
Grįždama į namus pasiryžau atgaivinti Kristaus Kryžių savo likusiame
gyvenime. Nuolankiai prašiau Viešpaties, kad mano širdyje padėtų
įrašyti šiuos žodžius: Šv. Kryžiau, būk mano vėliava gyvenimo kovose
kovojant su blogiu. Žadink manyje viltį ir pasitikėjimą. Padėk man
iki mirties likti Tau ištikima. Tik per Tave galiu išganyti savo
sielą.
Visi maldininkai esame dėkingi kan. D.Tubiui, vairuotojui, kuris
sudarė galimybę pusvalandį pabūti Kryžių kalne. Jis kasmet užima
vis didesnį plotą savo nuostabiais kryžiais.
Leontina MORKVĖNIENĖ
Biržai - Žemaičių Kalvarija
© 2003 "XXI amžius"
|