Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 5 d.
Nr.68
(1172)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Žvilgsnis
Ora et labora
Krikščionybė ir pasaulis
Lietuva
Katalikų bendruomenėse
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Vytautas Didysis – karalius be karūnos

Lietuvos Pirmosios Respublikos (1918-ųjų Lietuvos) metais nė viena diena taip aukštai nekėlė tautos dvasią kaip rugsėjo 8-oji. Joje buvo net du galingi dvasiniai svertai: Šilinių atlaidų – religinis ir Vytauto Didžiojo karūnavimo dienos –tautinis svertas. Datos sutapo todėl, kad, kiek žinoma, Vytautas Didysis buvo pasirinkęs Švenčiausiosios Mergelės Gimimo dieną savo karūnavimo diena.
Apie apsireiškimą ir Šiluvos atlaidus daugiau sužinoti norintieji gali daug žinių rasti vien tik „Lietuvių enciklopedijos“ XXIX tome. Anot enciklopedijos (517 p.), Šiluvoje „Švč. Marijos apsireiškimas laikomas pirmuoju žinomu Europoje”. Pirmuoju žinomu Europoje! Ir ar daug europiečių bei užjūrių katalikų yra apie tai girdėję? Tą patį galima pasakyti apie sensacingos istorijos nepaprastą Kryžių kalną.
O į Šiluvą per „Šilines” - aštuonių dienų atlaidus - jau šimtmečiais plaukė maldininkų būriai. Net okupacijos metais maldininkų veržimasis Šiluvon kėlė paniką okupantų statytiniams ir susižavėjimą bei pasididžiavimą katalikais užsienyje.
Rugsėjo 8-osios tautinis svertas buvo sukurtas prezidento Antano Smetonos antrosios kadencijos metu. Privačiai, mokyklose ir organizacijose vykęs pasididžiavimas Vytautu Didžiuoju ir jo meto Lietuva virto į oficialią tautinę šventę, į Tautos Dieną – Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną. Atrodė, jog nesvarbu buvo tai, kad jam siųstoji karūna nepasiekė Vytauto galvos: jis tapo Lietuvos karaliumi. Gal prisidėjo prie lyg ir karūnavimo be karūnos šventės dvasios tai, kad Vytauto karūną pagrobė lenkai, su kuriais Pirmosios Lietuvos Respublikos metais dėl dabar jau Vilniaus krašto užgrobimo nebuvo ne tik gerų, bet ir jokių santykių.
Iškilmės, prakalbos, paradai vyko ne tik laikinojoje sostinėje Kaune, bet ir kituose miestuose bei miesteliuose. Ten, kur nebuvo vietinės karinės įgulos, paradavo šauliai, pavasarininkai, jaunalietuviai, jaunieji ūkininkai, skautai ir moksleiviai, apskritai mokyklų visi mokiniai. Tai, be abejo, kėlė tautos dvasią, kaip dabar matome, jog didžiuojamės Karaliaus Mindaugu ir jo meto Lietuva, ypač pagerbiant jį 750 metų sukakties proga. Tai norom nenorom Lietuvos priešams ir draugams primena, kad Europos istorijoje Lietuva nėra naujokė valstybė. Kartais tekdavo su Lietuvos istorijos klausimu susidurti paskaitų turuose, paklausimų metu ir radijo pokalbiuose. Ypač jei klausimas ar pastaba apie „naują mažą kraštą” daroma arogantiškai, tada su šypsena veide ir balse atsakydavau: „Lietuva jau buvo didelė valstybė – karalystė, kai Kolumbas dar tik ieškojo Amerikos…“
Pasirodo, kad Vytauto Didžiojo garbės prikėlimas tautos dvasiai pakelti nebuvo tautininkų originali mintis. „Lietuvių enciklopedijos„ XXXIV tome (390 p.) rašoma: „Jau XlX a. lietuviai, keldami Vytauto garbę ir labiau akcentuodami visas jo pastangas eiti nepriklausomu keliu nuo lenkų, labiau išryškino ir atskirą, naują (tautinę) lietuvių sąmonę, kuri tapo antrosios (1918) Lietuvos pagrindu”. Tad ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje praverstų Vytauto Didžiojo Lietuvą priminti ir Europos Sąjungai bei NATO sąjungininkams. Na, ir mūsų pačių jaunimui, kurs paprastai ieško didybės, kurią galėtų garbinti.
Tik pagalvokime, ką ES ir NATO propagandoje būtų galima padaryti vien tik su Lucko suvažiavimu. Juk tai buvo Europos istorijoje vienas plačiausios apimties „viršūnių susitikimų”. O gal istorikai atrastų tai buvus plačiausiu viršūnių susitikimu pagal to meto geopolitinę pasaulio sudėtį. Galime teigti, jog tai buvo NATO pradžia… Asmeniškai ar bent per pasiuntinius (žr. LE, XVI t., 492 p.) Lucke dalyvavo Maskva, Danija, Kryžiuočių ordinas, Hanzos miestai, Vatikanas, Bizantijos imperija, Krymo ir Užvolgės totorių chanai, Naugardas, Pskovas, Moldavija. Gal tuomet buvo ypač svarbu, kad Luckan atvyko net imperatorius Zigmantas. Jis siekė Vytauto ir Jogailos pagalbos prieš turkus. Tame suvažiavime turėjo būti sprendžiama daugelis tarptautinių klausimų. Lucko suvažiavime buvo iškeltas ir Vytauto karūnavimo klausimas, kas sieja tą suvažiavimą su rugsėjo 8-ąja.
Artėjant rugsėjo 8 dienai, nuo Vytauto Didžiojo šventės - tautos šventės mintys grįžta prie Šilinių atlaidų Šiluvoje, kurių iškilmingas šventimas rodo, kad Lietuvos valstybingumas ir tautos lietuviškumas jau iš seno yra susiję su tikėjimu. Tad tie, kurie bando tai pakeisti „atskyrimu”, atlieka valstybės ir tautos ardomąjį darbą. Kaip ir karališkoje – kunigaikštiškoje valstybėje, Pirmosios Respublikos Lietuvoje tikėjimas ir tautiškumas pasižymėjo tolerancija. Buvo remiamos kitataučių mokyklos, mokamos algos ne katalikų dvasininkams ir net jų tikybos mokytojams. Valstybės vadovai vertino dvasingumo reikšmę valstybės darnumui ir pažangai. Tad turėtume pritarti popiežiaus Jono Pauliaus ll susirūpinimui dvasingumo stoka ES Konstitucijoje ir paremti jo pastangas tai atitaisyti.
Pirmiausia, žinoma, pakelkime religinį ir tautinį dvasingumą Lietuvoje. Tam, pradedant savimi ir savo šeima, naudokime visus prieinamus dvasinius svertus.

Vilius BRAŽĖNAS
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija