| Jonas
Paulius II visų mūsų sąžinės veidrodis
Prieš dešimt metų, 1993 m. rugsėjo
4 d., popiežius Jonas Paulius II, išlipęs iš Alitalia lėktuvo,
pabučiavo Lietuvos žemę. Tai buvo ypatingas gestas, simbolizuojantis
Šventojo Tėvo didžią pagarbą ir meilę mūsų tėvynei ir kiekvienam
jos žmogui. Nors prie lėktuvo trapo jo laukė šalies vadovai ir Bažnyčios
ganytojai, tačiau šis neužmirštamas bučinys išreiškė Jono Pauliaus
II tvirčiausią širdies nuostatą: Kristaus meile myliu ne tik žinomiausius
visuomenės atstovus, bet ir mažiausiai žinomus, ir labiausiai įvairių
vargų kamuojamus (šioje žemėje gyvenančius) žmones.
Popiežiaus istorinis atvykimas į Lietuvą, kuri neseniai buvo nusimetusi
ateistinio persekiojimo ir sovietinio totalitarizmo grandines, nemažą
dalį žmonių paskatino ieškoti artesnio bendravimo su Viešpačiu.
Jono Pauliaus II krikščioniška dvasia persmelkti žodžiai, kurie
buvo skelbiami visomis žiniasklaidos priemonėmis, daugeliui suteikė
naujos šviesos ir drąsos labiau pažinti Kristų. Iš jo sklido Gerojo
Ganytojo meilė, kurios šilumą juto kiekvienas, kas tik įdėmiai klausėsi
Šventojo Tėvo lietuviškų žodžių. Taip pat ir kai kuriems ateistams
bei indiferentams Romos Vyskupo lankymasis mūsų krašte padėjo iš
naujo perkainoti savo vertybes
Deja, tenka pripažinti, kad visuotinė bedieviška propaganda, kelis
dešimtmečius (visomis išgalėmis) trukdžiusi mūsų visuomenei laisvai
pažinti pačią svarbiausią vertybę Dievą ir Jo mokslo šviesoje
save pačius ir kitus žmones, matyt, buvo taip užliūliavusi žmonių
sąmonę, kad daugelis ir atgautos nepriklausomybės sąlygomis dar
nebuvo pasirengę priimti iš Šventojo Tėvo širdies ir lūpų sklindančių
Gerosios Naujienos spindulių, kurie, apšviesdami žmonių protus ir
širdis, padeda individui atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo
būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto
dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą
teisume ir tiesos šventume (Ef 4, 22 24). Vis dėlto neabejotina,
kad tam tikrai daliai mūsų kraštiečių Popiežiaus žodžiai, maldos,
palaiminimai ir jo artimas buvimas turėjo labai svarbios įtakos
jų gyvenimui.
Kai dvasiniu žvilgsniu žvelgiame į Joną Paulių II, pastebime labai
svarbią jo savybę beatodairišką tarnystę visiems žmonėms. Ne veltui
jis turi titulą servus servorum Dei (Dievo tarnų tarnas). Kaip Viešpats
Jėzus tapo žmonių tarnu, kad išmokytų savo sekėjus krikščioniškos
tarnystės meno, taip ir Jo Vietininkas Karolis Vojtyla mums spindi
sektinu tarnystės Jėzui pavyzdžiu net ir tada, kai, pavyzdžiui,
kai kurie pasaulio valstybių vadovai ignoravo Popiežių karo Irake
atžvilgiu.
Šio sekmadienio Evangelijoje skaitome, kaip Jėzus išgydo kurčnebylį
(plg. Mk 7, 31 37). Dėl to žmonės, be galo stebėdamiesi, kalbėjo:
Jis visa gerai padarė! (Mk 7, 37). Ir Vicarius Christi (Kristaus
vikaras, pavaduotojas), išvien su visa Vyskupų kolegija veikdamas,
savo visais darbais liudija, kad ir regimajai Kristaus galvai
Popiežiui tinka šie žodžiai: Jis visa gerai daro!
Sulaukę Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje jubiliejinės datos,
melskimės už jį, idant mūsų vyriausiasis Katalikų Bažnyčios Ganytojas
turėtų pakankamai jėgų vykti į įvairius kraštus ir galėtų visur
liudyti Kristų. O Jis tegul dabar mus apšviečia nauja malonės šviesa,
kad Šventojo Tėvo bekompromisinis Jėzaus tiesos skelbimas ir jos
laikymasis taptų mumyse vis augančio pasišventimo Viešpačiui Jėzui
ir Dievo Motinai Marijai priežastimi.
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2003 "XXI amžius"
|