| Panevėžio
Švenčiausios Trejybės bažnyčiai -
200 metų
Švenčiausios Trejybės bažnyčia šįmet
švenčia 200-ąjį gimtadienį. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas
ją konsekravo 1927 metais Švenčiausios Trejybės vardu.
O Panevėžys švenčia 500-ąjį gimtadienį. Miestas gavo vardą nuo Nevėžio
upės, 209,64 km kelią keliaujančios. Maironis rašė:
Ten susimąstęs tamsus Nevėžis,
Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;
Banguoja, vagą giliai išrėžęs;
Jo gilią mintį težino Dievas.
Gerai, kad proseneliai pasirinko
gyvenimą prie susimąsčiusio Nevėžio, kad gyvendami patys išmoktų
mąstyti, prasmingai gyventi, aukoti aukas ne ant pagoniško aukuro,
o ant Kristaus altoriaus. Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras, lankydamas
vyskupiją, pastebėjo, kad tarp Nevėžio ir Lėvens upių, prie Vilkatupio
ežero ir Žiurblio lankos, klesti pagonybė. Apie tai vyskupas pranešė
Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Aleksandrui, kuris susirūpino bažnyčios
statyba; Ramygalos klebonui užrašė žemės plotą. Šis netoli Nevėžio,
dešiniajame krante, ėmė statyti Dievo Motinos bažnyčia. Lėšų gavo
iš Vilniaus Katedros kapitulos, o kitą dalį sudėjo geros širdies
tikintieji (Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro raštas Ramygalos
klebonui 1503 m. rugsėjo 7 d.). Taip pastatyta Ramygalos parapijos
filija, o Panevėžyje - Senamiesčio bažnyčia. Dabartinė Šv.apaštalų
Petro ir Povilo bažnyčia - jau ketvirtoji.
XVI a. pabaigoje miestas pradėjo plėstis ir kairiajame Nevėžio krante.
Iškilo reikalas pastatyti antrą bažnyčią. 1727 metais Vilniaus Katedros
kapitulos kanauninkas Kristupas Mykolas Bielozaras, Bernatonių seniūnas
Kristupas ir jo žmona Konstancija (Liubracytė) Dombskiai pastatė
medinę Švenčiausios Trejybės bažnyčią ir prie jos pastatytame mūriniame
vienuolyne su mokykla įkurdino pijorų vienuolius. Vienuoliai turėjo
mokyti vargšus pradžios mokslo, katekizmo, skaityti, rašyti, skaičiuoti,
net teologijos ir filosofijos. 1804 metais mokykla buvo reformuota
į gimnaziją. Joje mokėsi vyskupas M.Paliulionis, architektas A.Stuoka-Gucevičius,
inžinierius Kerbedis
Pijorai buvo įsikūrę Vilniuje, Raseiniuose,
Ukmergėje, Želvoje. Kun.Kazimieras Poniatovskis padovanojo žemės
(1,5 margo) kapinėms praplėsti.
1790 metais bažnyčia ir ūkiniai pastatai sudegė. 1803-iaisiais pijorai
išmūrijo dabartinę akmeninę bažnyčią be bokšto. Ji buvo skirta vienuolyno
ir prie jo veikiančios mokyklos vaikams. Carinės Rusijos okupantai
įsakė vienuolyno patalpose, kur buvo mokykla ir bendrabutis, įrengti
ligoninę ir cerkvę.
Per 1831 metų sukilimą net du kartus Panevėžys buvo sukilėlių paimtas.
Rusų kariuomenė, išsklaidžiusi sukilėlius, suėmė aktyvesnius, tarp
jų ir kelis kunigus. Po sukilimo rusifikacija sustiprėjo. 1832 metais
bažnyčią ir vienuolyną uždarė.
Vienuolynas buvo paimtas karo žinybon. Žemė paskirta stačiatikių
parapijai. Bažnyčia paversta cerkve, 1837 metais pristatytas penktas
bokštas su kupolais. Gimnazija, kuri turėjo 200 mokinių ir nuo 1720
metų priešinosi rusifikacijai, - panaikinta. Miesto gyventojai turėjo
spiestis buvusiųjų pijorų kapinių koplyčioje, kur buvo laikomos
pamaldos mokiniams, bet 1864 metais ir jos panaikintos. 1872-aisiais
vidaus reikalų ministro įsakymu koplyčia nugriauta, jo vietoje pastatyta
dabartinė cerkvė. 1915 metais Panevėžio šventikui išvykus, be priežiūros
liko cerkvė. Vokiečiai joje laikė belaisvius. Karui baigiantis,
katalikai prašė vokiečių administratoriaus grąžinti bažnyčią. Miesto
vadovas atidavė raktus kun. Jonui Maciejauskui. Jis iš cerkvės šalino
kas svetima, buvo suremontuotas vidus. Iš Klovainių gauti trys seni
altoriai, pastatyti aštuonių balsų vargonai, nugriauti mažieji bokšteliai
su kupolais, perdengtas stogas. Bažnyčios remontu daugiausia rūpinosi
gimnazijos kapelionas kun. Juozas Ruškys. Bažnyčia pašventinta 1919
m. kovo 4 d. Joje buvo aukojamos šv.Mišios moksleiviams ir įgulos
kariams. Klebonijos koplyčioje irgi buvo laikomos pamaldos. Bažnyčios
rektoriais buvo kunigai J.Ruškys, Klikna. 1927 metais Panevėžio
vysk. K.Paltarokas bažnyčią atidavė tėvams marijonams. Nuo tada
jos rektoriai buvo tėvai marijonai: kun. Jurgis Tilvytis, kuris,
sakydamas pamokslą prie duobės laidojant broliuką, staiga mirė 1931
m. gruodžio 24 d. Jis rektoriaudamas panaikino bizantišką bokšto
kupolą, pertaisė fasadą
Kun. Pranas Meškauskas, kun.Vincentas Dvaranauskas,
kun.Jonas Senkus, kuris išdekoravo bažnyčią, pastatė keturias krosnis.
Kun. L.Povilonis, kun.S.Mažeika 1944 metais atitaisė karo sužalojimus,
daug pasidarbavo.
Antrosios sovietinės okupacijos metu, 1949 metų pavasarį, komunistinė
valdžia bažnyčią atėmė, naudojo profaniškiems tikslams. Skaudžiai
išgyventa netekus šventovės, labai daug dvasinės žalos padaryta.
1989 m. gegužės 6 d. bažnyčia sugrąžinta tikinčiųjų bendruomenei.
Bažnyčios rektoriumi paskirtas teol. lic. kun. Robertas Pukenis,
kuris labai rūpinosi bažnyčios grąžinimu. Remontuojant, restauruojant
atgautą bažnyčią reikėjo pašalinti visokias pertvaras, aprūpinti
nauju inventoriumi, liturginiais reikmenimis. Kunigas Robertas ypač
aktyviai, nuoširdžiai ir sėkmingai dirbo: įrengtos šalia centrinės
navos galerijos, katakombinės salės, altorius, vitražai, elektroniniai
vargonai, sudėtos parketinės grindys
1992 metų rudenį kunigas
Robertas išvyko į Romą studijuoti.
Nuo 1992 m. rugsėjo 1 d. bažnyčios rektoriumi buvo kun. dr.Petras
Kavaliauskas. O 1997 m. spalio 8 d. bažnyčios rektoriumi paskiriamas
kan. Bronius Antanaitis.
Ne kartą atimtai ir profanuotai bažnyčiai buvo labai reikalingas
remontas. Būtinai reikėjo padaryti naujus langus, naujus klauptus
visai bažnyčiai. Vysk. J.Kaunecko bičiulystės su prel. Gerhardu
Lange iš Vokietijos dėka, dovanai gauti keturi varpai. Jie skamba
kviesdami maldai, žmogų sujungdami su Dievu, žemę - su dangumi.
Nuoširdžiai esu dėkingas tikintiesiems už ištikimybę Kristui, aukas
bažnyčios remontui ir išlaikymui. Bažnyčia yra liudytoja ir žmonių
meilės Dievui ir Jo namams išraiška.
Kan Bronius ANTANAITIS,
Švenčiausios Trejybės bažnyčios rektorius
© 2003 "XXI amžius"
|