2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kėdainiai – vienas seniausių Lietuvos miestų, įsikūręs ant vaizdingųjų Nevėžio upės krantų. Kas rečiau beužsuka į Kėdainius, negali atsistebėti miesto pokyčiais. Per pastarąjį dešimtmetį Kėdainiai labai pasikeitė, atjaunėjo, tarsi atgimė iš naujo. Gatvės, pasipuošusios gėlėmis, atrodo tokios naujos, bet kartu ir senos, turinčios gilią istorinę praeitį. Kėdainių kraštas įdomus, savitas ir turtingas kultūros bei istorijos vertybėmis.

Kėdainių senamiesčio kampelis

Senamiesčio širdyje –
Didžiosios rinkos aikštėje

Vieną ilgiausių ir seniausių Senamiesčio gatvių – Didžioji, – kurioje yra amatininkų cechų namai (XVII a.), Kėdainių „Šviesioji“ gimnazija (XVII a.), karmelitų vienuolynas (XVIII–XIX a.). Jame nuo 2000 metų rugsėjo įsikūrė Kėdainių krašto muziejus, vienas seniausių Lietuvoje. Svarbiausieji muziejaus eksponatai: XVII amžiaus dokumentai, kunigaikščio Jonušo Radvilos (1612–1655) įkapinis rūbas, XVII amžiaus drabužių detalės iš Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios kriptų, ragų baldų komplektas iš Apytalaukio dvaro, gotikinė XV amžiaus šv. Jono Krikštytojo skulptūra, dievdirbio Vinco Svirskio kryžiai.

Kėdainių rotušė –
viena iš trijų, išlikusių Lietuvoje

Senamiestyje išlikusi renesansinė XVII amžiaus rotušė – viena iš trijų, išlikusių Lietuvoje. 1991–2002 metais čia veikė Rotušės dailės galerija, ekspozicijos salėse rengiamos Lietuvos ir užsienio šalių profesionalaus meno parodos, vyko simpoziumai, plenerai, koncertai ir kiti kultūriniai miesto renginiai.
Šiuo metu rotušėje įsikūręs Civilinės metrikacijos skyrius. Pirmojo aukšto fojė eksponuojami menininkų darbai. Rotušės skulptūrų kiemelyje eksponuojami lietuvių dailininkų kūriniai.

Radvilų mauzoliejuje

Visai šalia yra evangelikų reformatų bažnyčia ir kunigaikščių Radvilų mauzoliejus. Tai didinga XVII amžiaus renesansinė evangelikų reformatų bažnyčia ir varpinė. Bažnyčioje išlikusi renesansinių formų ąžuolinė sakykla, gausiai ornamentuota drožiniais, o šoninėse nišose – ąžuolo paneliai.
Bažnyčios rūsyje yra kunigaikščių Radvilų šeimos mauzoliejus. Jame palaidoti du Vilniaus vaivados, Lietuvos didieji etmonai: renesansinio stiliaus alaviniame sarkofage ilsisi Kristupo Radvilos Perkūno (1547–1603) palaikai, o šalia, puošniame barokiniame sarkafage, palaidotas jo vaikaitis Jonušas Radvila (1612–1655). Kriptoje stovi restauruoti alaviniai trijų mažamečių Jonušo Radvilos brolių: Mikalojaus (1610–1611), Jurgio (1616–1617), Stepono (1624–1624) ir sesers Elžbietos (1622–1626) sarkofagai. Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus yra vienintelė tokia sutvarkyta aukščiausio rango Lietuvos didikų kapavietė. Unikalios akustikos dėka čia vyksta įvairūs koncertai ir renginiai.

Evangelikų reformatų bažnyčia Kėdainiuose

Mena žydų bendruomenės istoriją

Praėję siauromis senamiesčio gatvelėmis pasukime į Senosios rinkos aikštę, kuri mena žydų bendruomenės istoriją. Šioje aikštėje yra išlikęs dviejų sinagogų kompleksas (XVIII–XIX a.). Nuo 2002 metų rugpjūčio mėnesio mažojoje sinagogoje įsikūrė Daugiakultūrinis centras, kuriame supažindinama su visų kada nors Kėdainiuose gyvenusių tautų kultūra. Antroje sinagogoje, baigus restauracinius darbus, įsikurs meno mokykla. Daugiakultūriniame centre nuo birželio iki liepos vidurio vyko paroda „Prieškario Vilniaus grafika“, atvežta iš Torūnės M.Koperniko universiteto bibliotekos. Iš Vilniaus galerijos „Arka“, kur buvo eksponuojami garsių menininkų darbai, jie perkelti į Kėdainius neatsitiktinai, pasak Lenkijos Respublikos Lietuvoje ambasadoriaus Ježio Bahro ir Lenkų instituto Vilniuje direktorės Malgožatos Kasner, Kėdainiuose daug dėmesio skiriama kultūros paveldui. Parodoje eksponuoti vieni geriausių prieškario lenkų dailininkų darbai, kurie ne taip gerai žinomi lietuvių visuomenei. Prieškario Vilniaus meninę aplinką veikė klasicizmo tendencijos. Pagrindinis šios srovės atstovas ir ideologas Vilniuje buvo Liudomiras Slendzinskis. Panašiai kūrė didžioji dalis tuometinių Vilniaus grafikų, iš kurių bene svarbiausias – Ježis Hopenas, laikomas Vilniaus grafikos mokyklos pradininku. Pirmajame prieškario dešimtmetyje, kuomet Stepono Botoro universiteto Dailės fakulteto Grafikos ir taikomosios dailės dirbtuvėms vadovavo iš Lvovo atvykęs Stanislavas Matusiakas, meninė grafika nebuvo itin populiari. Tam tikrais pasiekimai galėjo pasigirti Zbignievas Kališčokas (rinkinys „Vilnius ebonite“) ir Romanas Jakimovičius, lino raižinių ir ksilografijos technika įamžinęs Vilniaus architektūros paminklų grožį (rinkinys „Vilniaus bažnyčios“).

Vilniaus grafikai puikūs laikai buvo trečiąjį XX a. dešimtmetį, 1931 metais J.Hopeną išrinkus vadovauti naujai įkurtai Grafikos studijai. Dažniau nei scenas su žmonėmis rinktasi peizažą ir architektūros vaizdus, kurių istorinei stilistikai labai tiko senoviniai Vilniaus statiniai. Tokius pastatų vaizdus savo ofortų cikluose kūrė J.Hopenas. Žymiausi jo auklėtiniai: Kristina Vroblevska, Leonas Kosmulskis, Levas Dobžinskis, Michalas Sievrukas. Visi jie sudaro stilistiškai gana vientisą grupę. Su šia grupe glaudžiai susijęs ir Valentas Romanovičius, sausa ir tikslia žalvario raižymo technika įamžinęs Trakų pilies grožį ir vaizdingą ją supantį peizažą. Tuo metu taip pat debiutavo J.Hopeno asistentas Edvardas Kučinskis, vėliau įkūręs Torūnės ksilografijos mokyklą. Dalis Vilniaus menininkų po karo persikėlė į pamarį, kiti į Varšuvą, didžiausia menininkų grupė, tarp jų J.Hopenas, E.Kučinskis ir Čuryla, apsistojo Torūnėje, kur ne tik toliau kūrė, bet ir taikė Vilniuje suformuotus mokymo principus, taip sukurdami savitą pirmųjų pokario metų Torūnės grafikos vaizdą. Ši lietuviškai lenkiška paroda stebina darbų kruopštumu, preciziškumu, istoriškumu.

Ateityje šalia sinagogų numatoma atstatyti skerdiko namelį ir arką su saulės laikrodžiu. Tiesa, saulės laikrodis, anksčiau puikavęsis prie Krašto muziejaus, dabar – Rotušės kiemelyje.

Trečioji sinagoga yra Smilgos gatvėje. Ant šios sinagogos sienos pritvirtinta memorialinė lenta garsiam žydų tautos mąstytojui Vilniaus Gaonui Elijahui.

Kėdainių krašto muziejus –
vienas seniausių Lietuvoje

Kėdainių krašto muziejus įkurtas 1922 metais. Pirmasis muziejaus direktorius ir jo įkūrėjas buvo Kėdainių apskrities valdybos pirmininkas Vladas Rybelis, padovanojęs muziejui savo surinktų senienų kolekciją (apie tūkstantį eksponatų). 1937 metais muziejų savo žinion perėmė įsikūrusi Kraštotyros draugija, kurios valdybą sudarė V.Rybelis, A.Tylenis, S.Sužiedėlis, Z.Ruseckas, S.Tijūnaitis. Be eksponatų rinkimo ir jų tvarkymo, draugija turėjo ir kitą tikslą – apsaugoti senienas bei istorinius paminklus nuo sunykimo. Antrojo pasaulinio karo metais muziejus ir jo rinkiniai labai nukentėjo: pasitraukiant naciams dalis eksponatų buvo susprogdinta ir išgrobstyta, o likę sukrauti į sandėlius net keliose vietose. Komunistinės ideologijos skleidėjai muziejų naudojo Stalino ir Lietuvos SSR konstitucijos, penkmečio planų propagandai. Pokariu veikė istorijos, liaudies meno ir archeologijos skyriai. Muziejaus filialu 1977 metais tapo evangelikų liuteronų bažnyčia, kurioje buvo įkurta Dailės parodų salė. Prasidėjus Atgimimui, muziejuje buvo rengiamos naujos ekspozicijos apie prieškario nepriklausomą Lietuvą, tremtinius. 1991 metais Kėdainių kraštotyros muziejus buvo pertvarkytas į Krašto muziejų, prijungus naujus filialus: M.Katkaus memorialinį muziejų Ažytėnuose, J.Paukštelio memorialinį muziejų (dabar jau numatomą likviduoti), Rotušės dailės galeriją, koncertų salę evangelikų reformatų bažnyčioje. 1993-iaisiais buvo įkurtas 1863 metų sukilimo muziejus Paberžėje, 1995-aisiais restauruota kunigaikščių Radvilų kripta evangelikų reformatų bažnyčioje.

2000 metų rugsėjį muziejus persikėlė į naujas patalpas – buvusį XVIII–XIX amžių karmelitų vienuolyną, kur yra ir dabar. Šiuo metu muziejaus fonduose sukaupta apie 32 tūkst. eksponatų, kurie suskirstyti į archeologijos, numizmatikos, istorijos–etnografijos, dailės, raštijos ir fotografijos skyrius. Čia saugoma vertinga kraštiečio H.Grinevičiaus (1924–1998) surinktų fotografijų, dokumentų bei žemėlapių kolekcija. Muziejuje organizuojamos konferencijos, seminarai, minėjimai, rengiami koncertai.

Prioritetinės pastarojo meto muziejaus veiklos sritys – daugiakultūrinė, projektinė ir edukacinė veikla. Muziejus aktyviai dalyvauja edukacinėje veikloje: čia įrengta edukacinė klasė, vedamas pamokėlių ciklas įvairių klasių mokiniams, skaitomos paskaitos vyresniesiems moksleiviams. Pasak muziejininkės Jūratės Nekrašienės, kiekvienais metais daugėja mokyklų ir moksleivių, dalyvaujančių edukacinėje veikloje: 2002 metų rudenį muziejaus darbuotojų vedamas pamokas nuolat lankė 45 klasės (apie 1200 moksleivių) iš 22 miesto ir rajono mokyklų. Taip pat prie muziejaus veikia gidų būrelis 9-11 klasių mokiniams, rengiamos viktorinos–konkursai, ekskursijos po Kėdainių senamiestį ir rajoną.

Praėjusiais metais edukaciniame projekte „Atrandu praeities miestą“ dalyvavę vaikai įgavo naujų kūrybinių ir socialinių įgūdžių, istorinių žinių, praplėtė savo akiratį. Šio projekto rėmėjai – Atviros Lietuvos fondas ir Europos kultūros fondas. Šį projektą inicijavo ir vykdė Kėdainių krašto muziejus kartu su „Saulutės“ vaikų namais. Šio projekto tikslas – dalyvaujant profesionaliems dailininkams, pedagogams, istorikams, įtraukti į kūrybinę bei pažintinę veiklą vaikus iš asocialių šeimų, netekusius globėjų bei iki šiol neturėjusius galimybės užsiimti menine veikla. Šie vaikai, lipdydami Didžiosios rinkos maketą, turėjo „atrasti“ praeities Kėdainius.

Maketas buvo pristatytas Kėdainių visuomenei.

Dar 2001 metais Kėdainių krašto muziejus pradėjo vykdyti edukacinį projektą „Žinomi, bet nepažįstami“ ir juo įsiliejo į tarptautinį projektą „Stiklo karoliukų žaidimas“, remiamą „Paribio“ fondo (Lenkija), kuriame, be Lietuvos, dalyvauja Lenkija, Baltarusija, Ukraina, Vengrija, Jugoslavija bei Bosnija ir Hercegovina.

Šiuo pastatu siekta ne tik supažindinti rajono visuomenę su daugiakultūrine praeitimi, bet ir skatinti jaunimą dalyvauti kūrybinėje veikloje. Projekte dalyvavo dvylika miesto ir rajono mokyklų. Jos rinkosi įvairias tautines bendruomenes, gilinosi į jų istoriją, papročius, tradicijas, kūrybiškai pristatė jas Senamiesčio šventėje Didžiosios rinkos aikštėje. J.Paukštelio gimnazija pristatė škotų bendruomenę, nes Kėdainiuose kadaise gyveno škotų tautybės žmonių; „Aušros vidurinė mokykla – vokiečių; žydų bendruomenę – Mokytojų ir moksleivių švietimo centras; Krakių M.Katkaus ir Josvainių vidurinės mokyklos, „Atžalyno“ ir „Vilties“ mokyklos – rusų bendruomenę ir kt. Projektas padėjo įtraukti mokytojus ir moksleivius į kūrybinę veiklą, kurios dėka susiformavo nuolatinis muziejaus bičiulių ratas. Atvėrus duris muziejaus Daugiakultūriniam centrui ir bendradarbiaujant su „Paribio“ fondu, atsiskleidė naujos galimybės bendrauti su kitais projekto partneriais iš Rytų Europos šalių, toliau tęsti edukacinę, kūrybinę ir pažintinę veiklą.

Atgimusi šventovė

Aplankę Kėdainių krašto muziejuje, pasukome Šv. Juozapo bažnyčios link. Tai XVII amžiaus liaudies baroko stiliaus medinė bažnyčia su varpine, kuri stovi pačiame Kėdainių senamiesčio centre. Kėdainių krašto poetai ne vieną eilėraštį yra paskyrę šiai bažnyčiai, vienai iš daugelio sovietmečiu uždarytai ir paverstai Elektros aparatūros gamyklos sandėliu. Bažnyčios turtas buvo išdraskytas, išvežiotas, daugiausia perkeltas į ateizmo muziejų Vilniuje. Pastatas naudojamas gamyklos ūkio reikalams. Medinė bažnyčia buvo palikta be priežiūros, laukta, kad ji pasidarytų nesaugi ir būtų pretekstas jai nugriauti. Tas pats buvo ir su stilinga varpine šventoriuje. Varpinėje buvo laikomi degalai, ji palengva puvo ir smuko su išdaužytais langais ir išteptomis sienomis. Į ją nenorėjo įeiti net darbuotojai. Tokie buvo chruščiovinio antireliginio ir nutautinimo metai – viską, kas šventa ir brangu Lietuvai, sunaikinti, ištrinti iš atminties.
1991–ųjų gruodžio 1–ąją, tuomečio vyskupo, dabar – arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčia atšventinta ir perduota tikintiesiems. Dabar Šv. Juozapo parapija Kėdainių dekanate – pati didžiausia.
Šventoriuje – meniški koplytstulpiai: aukotojams iš Amerikos Juozui ir Zofijai Stašaičiams, prieš dešimt metų atkurtai Šv. Juozapo šventovei; Adelės Dirsytės, mokytojos, Sibiro tremtinės, maldaknygės autorei, ir Lietuvos žmonių pasišventimas Dievo globai.

* * *

Kėdainių miestas įsikūręs Nevėžio, Dotnuvėlės, Smilgos ir Obelės upių santakoje, traukia kelionių mėgėjus savo turtinga istorine praeitimi ir nūdiena. Svetingas Kėdainių kraštas laukia visų, norinčių atvykti.

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

Kėdainiai

Jono RIMKAUS (ELTA) nuotraukos

© 2003 "XXI amžius"