2001 metai
2002 metai
2003 metai

Būkite tikri – vėl atsiras daug ir didelių vadų, kai ateis laikas
kovos vaisiais naudotis. Kol kas mums tik skirta tuos vaisius pelnyti.

Kazys VEVERSKIS - Senis

Daugiausia nuo NKVD persekiojimų nukentėjusi Veverskių šeima davė du LLA kūrėjus brolius Kazį ir Praną

Kokie pranašiški žodžiai! Po 1990 m. kovo 11-osios visose valdžios institucijose patogiai įsitvirtino tie, kurie okupacijos metais nė piršto nepajudino, kad priartintų Kovo 11-ąją. Šiandien jie laiko save patriotais, pramoko žegnotis, gražiai kalbėti apie laisvę ir laisvės kovotojus, netgi padeda gėlių ant didvyrių kapų. „Buvusieji“ pasirengę bet kam, kad tik prisigrobtų tautiečių ir valstybės turto kelioms savo atžalų kartoms. Tą jie sėkmingai darė, daro ir darys, nes tauta jau tiek nualinta, kad nepajėgi priešintis jokiam blogiui.

Nacionalinio pasipriešinimo
organizacijos

Raudonosios ir rudosios okupacijų metais Lietuvoje steigėsi įvairios pasipriešinimo organizacijos. Tai rodo, kad 1918 metais iš nebūties atgimusi tauta, pajutusi laisvės skonį, nemanė taikstytis su jokiu okupantu, nepaisant, kad ir koks galingas jis būtų. Laisvės dvidešimtmečiu subrendusiai kartai nebuvo didesnės vertybės kaip Laisvė. Todėl patriotai organizavosi, veikė, gyveno tėvynės laisvės viltimi. Tą patvirtina 1941 metų birželio sukilimas - vienintelis tarp SSRS pavergtų tautų.

Nacių okupacijos metais pogrindyje veikusios pasipriešinimo organizacijos naudojo pasyvaus pasipriešinimo taktiką. Tą lėmė objektyvios sąlygos. Antrojo pasaulinio karo pradžioje tikėtasi, kad didžiausias mūsų tautos priešas bolševizmas bus sutriuškintas, todėl trukdyti naciams lyg ir nederėtų. Tačiau rezistentams rūpėjo padėti tautiečiams susiorientuoti nacių politikoje, netikėti jų propaganda, vengti karinio bendradarbiavimo, Reicho darbo tarnybos, stengtis kuo mažesniais nuostoliais sulaukti karo pabaigos, tikintis, kad Vakarai laikysis Atlanto chartijoje (1941 m. rugpjūčio 14 d.) paskelbtų tautų laisvo apsisprendimo teisių. Beje, Atlanto chartiją 1942 m. sausio 1 d. pasirašė ir SSRS. Deja, didžiojoje politikoje Vakarai nesilaikė savo pažadų ir pavergtas valstybes paliko likimo valiai…

Lietuvoje veikė daug nacionalinio pasipriešinimo organizacijų, kurių pagrindinis tikslas buvo atgauti 1940 metais prarastą nepriklausomybę. Prisiminkime keletą svarbesnių: Lietuvos aktyvistų frontas (LAF, 1941 metų birželio sukilimo organizatorius); Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS, įkurta 1940 m. gruodžio 26 d.); Amerikos lietuvių taryba (ALT, 1941 m. gegužės 15 d.); Lietuvos laisvės armija (LLA, 1941 m. gruodžio 13 d.); Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga (LLGS, 1942 m.); Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK, 1943 m. lapkričio 25 d.); Bendrasis demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS, 1946 m. birželio 6 d.); Vyriausiasis Lietuvos atstatymo komitetas (VLAK, 1946 m. birželio 10 d.), Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS, įkurtas visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime 1946 m. vasario 22 d.). LLKS buvo autoritetingiausia nacionalinio pasipriešinimo organizacija. Okupacijos ir partizaninio karo sąlygomis LLKS Taryba buvo aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovavęs politinei ir karinei tautos išsivadavimo kovai, o Tarybos Prezidiumo Pirmininkas ėjo Respublikos Prezidento pareigas.

Būta ir daugiau pasipriešinimo organizacijų, kurios suvaidino svarbų vaidmenį visatautinėje kovoje už laisvę. Paskutinė jų - Sąjūdis.

LLK Sąjūdžio ištakos glūdi Lietuvos laisvės armijos pradėtoje rezistencinėje veikloje, kuri davė impulsą partizaniniam karui. Praėjus pusei amžiaus nuo nacionalinio pasipriešinimo okupantams pradžios, visuomenė nedaug žino apie pasipriešinimo organizacijas. O juk kelias į 1990 m. kovo 11-ąją glūdi tautos rezistencinėje kovoje. Todėl rezistencinės atminties palaikymas mūsų dienomis, kada patriotizmas nepopuliarus, o idealizmas pašiepiamas, turi būti vertinamas kaip tautos gyvasties, jos dvasinių vertybių ir moralės gaivinimas bei stiprinimas. Ypač svarbu, kad jau laisvoje Lietuvoje auganti karta nepamirštų nacionalinio pasipriešinimo aukų, sudėtų ant Laisvės aukuro.

Lietuvos laisvės armija -
pasipriešinimo organizatorė

Tarp pasipriešinimo organizacijų svarbus vaidmuo teko LLA. Būtent LLA yra partizaninio, ginkluoto pasipriešinimo raudoniesiems okupantams organizatorė. Istoriko Kęstučio Kasparo knygoje „Lietuvos Laisvės Armija“ (K., LPKTS, UAB Detalė, 2002, 288 p.) pateikiama visuomenei mažai žinoma informacija apie LLA organizavimą ir veiklą. Kartu toji knyga atlieka ir rezistencinės atminties palaikymo funkciją.

Knyga yra keturių dalių. Pratarmę parašė buvęs LLA organizacinio štabo ryšininkas Andrius Randamonis. Jis rašo: „(…)Mums buvo neparankus nei stalinietiškas komunizmas, nei hitlerinis nacizmas, nei socialistinė sąjunga, nei naujoji Europa… Mums rūpėjo išlikti ir nuo svetimųjų karų mažiau nukentėti. (…) Bene vienintelė pogrindinė organizacija - LLA nuo pirmosios priesaikos Gedimino kalne kuriama kaip karinė“. LLA kūrė idealistai, tvirtai tikėję savo kovos ir tikslo svarbumu tautos likimui. Istorija patvirtino, kad jie buvo teisūs - susiklosčius palankioms politinėms aplinkybėms, XX amžiuje antrą kartą buvo atgauta nepriklausomybė. Idealistų kova nebuvo beprasmė.

Pirmoje dalyje „Lietuvos Laisvės Armijos veiklos atspindžiai šaltiniuose ir istoriografijoje“ pateikta archyvinių dokumentų ir spausdintų šaltinių apie LLA - jų analizė ir jų vertinimas.

Antroje dalyje „Lietuvos Laisvės Armija 1941-1944 m. kovoje su naciais“ aprašomas LLA įsteigimas, organizacinė raida ir LLA parengtis kovai artėjant prie Lietuvos Raudonajai armijai.

Trečia dalis „LLA 1944-1946 m. kovoje su sovietais“ skirta LLA veiklai antrosios bolševikų okupacijos metais, partizaninio karo pradžiai.

Ketvirtoje dalyje „LLA - visuotinis pasipriešinimas ir jo dalis“ apžvelgiamas LLA virsmas visatautine pasipriešinimo organizacija, ginkluoto pasipriešinimo procesas, LLA karių dalyvavimas partizaniniame kare, pristatoma partizaninė spauda, apžvelgiami LLA programiniai tikslai ir kt.

Knyga papildyta LLA dokumentais, kurių reikšmingiausias - LLA programa. Knyga baigiama Kazio ir Prano Veverskių biografijomis. Leidinys gausiai iliustruotas.

Lietuvos laisvės armija -
partizaninio karo pradininkė

LLA buvo įkurta kaip karinė organizacija kovai prieš nacių okupaciją. LLA įsteigėjas buvo Teisės fakulteto studentas leitenantas Kazys Veverskis. Jis, remdamasis LAF programa, sukūrė LLA programą, kuri buvo lakoniška, paprasta, aiški ir priimtina kiekvienam doram lietuviui. Organizaciją kūrė Kazys ir Pranas Veverskiai, L.Švalkus, P.Gailiūnas, E.Jaloveckas, D.Matutis ir A.Eidimtas. Vėliau į LLA gretas įsitraukė gen. M.Pečiulionis. Tarp patriotų, ypač tarp jaunesnių karininkų ir puskarininkių, LLA buvo labai populiari. LLA kūrėjai atmetė bet kokį bendradarbiavimą su naciais, jie netikėjo, kad vokiečiai padės Lietuvai atgauti nepriklausomybę. LLA vadai orientavosi į Vakarų valstybes, tikėdamiesi, kad anglai ir amerikiečiai karui baigiantis sudarys koaliciją su vokiečiais ir sunaikins SSRS. To rezultatas - Lietuva turėtų atgauti nepriklausomybę. LLA rengėsi, susiklosčius palankioms aplinkybėms, ginklu išsikovoti laisvę.

Įtraukimas į LLA gretas vyko per asmenines pažintis. Kiekvienas naujas narys į organizaciją įtraukdavo du tris patikimus žmones. LLA gretos sparčiai augo. 1944 metų viduryje LLA gretose būta apie dešimt tūkstančių narių. Organizacijos konspiraciją užtikrino trejukių sistema. Visoje Lietuvoje LLA veikė pagal vieningą struktūrinę schemą, kurią sudarant buvo naudotasi Lietuvos kariuomenės patirtimi.

LLA Vilniuje turėjo nelegalią spaustuvę, kur buvo spausdinamas organizacijos informacinis biuletenis „Karinės ir politinės žinios“. Biuletenis buvo leidžiamas kas dešimt dienų 500-1000 egzempliorių tiražu.

Artėjant frontui prie Lietuvos, 1944 metų vasarą paspartėjo pogrindžio organizacijų vienijimasis. Jis dažniausiai vyko LLA iniciatyva perimant vadovavimą į savo rankas. Liepos pabaigoje buvo įsteigtas Lietuvos gynimo komitetas (LGK), apjungęs įvairias pasipriešinimo organizacijas vienam tikslui - kovai su bolševikais. Komiteto pirmininku tapo K.Veverskis-Senis, nariais: gen. M.Pečiulionis-Miškinis, inž. Snarskis-Šnairys, kurį netrukus pakeitė kun. Jurgutis. LLA tapo visatautine ginkluoto pasipriešinimo organizacija, o LGK perėmė politines VLIK’o funkcijas. LLA vadovybė uždraudė savo nariams trauktis į Vakarus, reikalavo, kad visi liktų kovoti su okupantais Lietuvoje, skatino stoti į LLA partizanų vanagų gretas. Vanagai tapo partizaninio karo Lietuvoje pradininkais. 1944 m. gruodžio 5 d. „Laisvės karžygis“ rašė: „Kaip realus faktas visame krašte organizuotai veikia tautiniai Lietuvos partizanai - LLA Vanagai, kurie Lietuvos likimą sieja su savo ir kitų lietuvių didžiausiomis pastangomis, kurios momentui atėjus turės gaivališkai pasireikšti organizuotais ginklų veiksmais“. Dar buvo tikimasi, kad Vakarų sąjungininkai ryšis ginti Vidurio Europą nuo raudonojo maro. Deja… Prasidėjus nuožmiam partizaniniam karui, LLA vaidmuo buvo primirštas. Istorijoje visatautinis pasipriešinimas okupantams išliko Lietuvos partizanų pavadinimu, LLA istorijoje lyg ir nutrūko.

Iš visų SSRS pavergtų tautų nacionalinis pasipriešinimas okupantams aršiausias buvo Lietuvoje. Ginkluoto pasipriešinimo vadai ne tik vykdė kovines operacijas, bet ir turėjo laisvos Lietuvos viziją, kurios esmė ne kartą buvo išdėstyta įvairiuose programiniuose dokumentuose. Paskutinį kartą nepriklausomos Lietuvos vizija buvo patvirtinta LLKS Tarybos Prezidiumo deklaracijoje 1949 m. vasario 10 d. Gaila, kad, atgavus laisvę, realiame gyvenime toji vizija taip ir liko tik vizija…

Nūdienos pragmatizmo virusu apkrėstam tautiečiui, kuris patriotizmą matuoja žemės sklypų skaičiumi gamtos draustiniuose ir iš visuomenės pavogtais milijonais, sunku patikėti, kad XX a. viduryje būta tokių idealistų, kaip K.Veverskis-Senis, gen. Motiejus Pečiulionis-Miškinis, Adolfas Eidimtas-Papunis ir daug kitų LLA laisvės kovotojų, kurie buvo pasiryžę bet kuriai aukai tėvynės vardan. Tautos atmintyje visi laisvės kovotojai privalo išlikti amžinai.

Kazys BLAŽEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"