Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 17 d.
Nr.71
(1175)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

„Dievo vardas yra taikos vardas“

Popiežius pabrėžia būtinumą
dalytis atsakomybe už pasaulio ateitį

Gali atrodyti, jog kartu su prieš porą metų, 2001-ųjų rugsėjo 11 d., teroristų sugriautais dangoraižiais dvyniais Niujorke sugriuvo ir žmonijos viltis dėl stabilios taikos. Pasaulis dabar labiau nei bet kada yra patekęs į konfliktų ir neteisingumo liūną – tokią liūdną padėtį konstatuoja popiežius Jonas Paulius II savo laiške 17-ojo tarptautinio žmonių ir religijų kongreso dalyviams, kurie rugsėjo 7-9 dienomis Vokietijos mieste Achene svarstė karo ir taikos problemas iš įvairių kultūrų ir religijų pozicijų. Savo taikdariškais ir socialiniais darbais žinoma katalikiška Šv. Egidijaus bendruomenė kasmet vis kitose pasaulio vietose sukviečia skirtingų krikščioniškų tradicijų ir kitų religijų atstovus drauge pasimelsti ir pasvarstyti aktualius tarptautinės politikos klausimus. Toks suvažiavimas, pratęsiantis pirmojo Šventojo Tėvo iniciatyva 1986 metais Asyžiuje vykusio Maldos už taiką susitikimo tradiciją, Vokietijoje surengtas pirmą kartą. Šiemečiame Acheno kongrese, kuriame Popiežiui atstovavo Vatikano kardinolas Rožeras Ečegerajus, dalyvavo daugiau kaip 500 dvasinių vadovų, politikų ir intelektualų iš beveik 60 pasaulio valstybių.

Religiniai lyderiai Acheno susirinkime

1986-aisiais, kai buvo pradėtas „Asyžiaus dvasios“ sąjūdis, pasaulis dar buvo pasidalijęs į du priešiškus blokus, vyko „šaltasis karas“, nuolat tvyrojo ir branduolinio karo grėsmė. „Matydamas, kaip yra svarbu žmonėms, kad jie vėl galėtų svajoti apie taikią ateitį ir gerovę visiems, aš sukviečiau skirtingų pasaulio religijų tikinčiuosius susiburti maldoje už taiką“, - primena Jonas Paulius II savo unikalios idėjos ištakas. Jis taip pat laiške pripažino, kad įkvėpimo sėmėsi iš palaimintojo popiežiaus Jono XXIII enciklikos „Pacem in terris“ („Taika žemėje“), kurios paskelbimo 40-metis šiemet plačiai minimas Katalikų Bažnyčioje.
Šie Žmonių ir religijų kongreso kasmetiniai susitikimai stiprino taikos siekį ir skatino konkretiems darbams. Vėlesnės politinės permainos, totalitarizmo žlugimas Rytų Europoje atnešė naujas viltis, tačiau, kaip pripažino Popiežius, per mažai buvo „investuota į taikos gynimą ir pasaulio, laisvo nuo karo, idėjai įgyvendinti. Įvairiose etninėse grupėse ir tautose viršų paėmė „daliniai interesai“ ir „egocentriškos aistros“. Štai kodėl karų ir konfliktų tolesnė plėtra „nuodija daugybei žmonių gyvenimą, ypač vargingose Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalyse“. Šventasis Tėvas pabrėžia proveržį naujo tipo karo, kuris vadinasi „terorizmas“. Ne veltui prieš dvejus metus įvykusį teroristinį išpuolį Jungtinėse Valstijose popiežius Jonas Paulius II pavadino tamsiausia diena žmonijos istorijoje.

Jis sako, kad su planetoje vyraujančiu „kaltu abejingumu ir neteisingumu“ nebus įmanoma atnaujinti taikos proceso, nes „vargingos šalys dažnai tampa desperacijos ir prievartos suvešėjimo vietomis“. Negalima leisti, kad skurdas būtų nuolatinis ištisų tautų egzistencijos palydovas. Štai kodėl įvairių religijų ir kultūrų žmonės turi nuolat susitikti, bendrauti, „mokytis gyventi kartu ir dalytis bendra atsakomybe dėl taikos“. Tokia yra 1986-aisiais Asyžiuje pradėto Žmonių ir religijų kongreso prasmė, toks yra ir Acheno susitikimo „slėpinys“. Popiežius sako, kad „negalima kurti taikos abipusiu ignoravimu“, nes taikos kelias „yra dialogo meilėje kelias“.
Kadangi Šv. Egidijaus bendruomenės organizuotas susitikimas šiemet vyko Achene, mieste, kuris įsikūręs „Europos žemyno širdyje“, ir kur Karolis Didysis IX amžiuje pastatė pirmąją krikščionių katedrą, tai Jonas Paulius II vėl sugrįžta prie besivienijančio žemyno aktualijų, ypač Bažnyčiai rūpimų krikščioniškųjų šaknų įtvirtinimo. „Krikščioniškosios šaknys nėra religinio išskirtinumo atmintis, bet laisvės pagrindas, nes jos daro Europą įvairių kultūrų ir patyrimų junginiu“, - pažymi Šventasis Tėvas. Būtent šios šaknys sąlygojo Europos civilizacijos sukūrimą, kuri pabrėžia žmogaus nepažeidžiamą orumą, jo teises į teisingumą ir taiką, o taip pat esminę lygybę.

Todėl, vykstant Europos integracijai, reikia iš naujo stengtis suvokti šių krikščioniškųjų šaknų visą gilumą ir semtis iš jų energijos. „Europa bus tuo stipresnė pasaulyje dabar ir ateityje, kuo labiau ji malšins troškulį iš savųjų religinių ir kultūrinių tradicijų, - rašo Jonas Paulius II. – Bėgant amžiams Europos sukaupta religinė ir žmogiškoji išmintis, nepaisant visų įtampų ir prieštaravimų, yra tas paveldas, kuris vėl gali būti panaudotas žmonijos pažangai“. Europa, tvirtai atsirėmusi į savo šaknis, ne tik spartins savo vidinės vienybės procesą, bet ir esmingai prisidės prie taikos ir pažangos visame pasaulyje.

Šventasis Tėvas, baigdamas savo laišką ir dar kartą paragindamas skirtingų religijų atstovus tęsti ir intensyvinti „taikos dialogą“, taip pat primena bendros maldos už taiką svarbą. Visų religijų išpažinėjai žino maldos galią Dievui, kuris yra „visų žmonių Tėvas“ ir kurio vardas yra „taikos ir raginimo taikai vardas“ („Novo Millennio Ineunte“, Nr. 55). Pasinaudodami galingais maldos ir dialogo įrankiais, tikintieji gali vieningai žengti į taikią pasaulio ateitį, kuri nėra nepasiekiama utopija. Atmesdamas pasirodančias pesimistines nuotaikas, Popiežius pabrėžia, kad esami tautų religiniai ir kultūriniai skirtumai turi vesti „ne į konfrontaciją, bet į abipusę pagarbą, nuoširdų bendradarbiavimą ir taikos kūrimą“.

Sekuliaraus liberalizmo nepakantumas religinėms pažiūroms
iškelia konfliktų pavojų

Tarp daugelio žymių religinių veikėjų pasisakymų, Acheno susitikime nemažo dėmesio susilaukė Rusijos Stačiatikių Bažnyčios atstovo Smolensko ir Kaliningrado metropolito Kirilo kalba, kurioje daug dėmesio buvo skirta šiems laikams aktuliai religinio ir liberalistinio požiūrio sandūrai, kuri, jo manymu, gali sukelti naujus konfliktus. „Po komunizmo žlugimo, trečiojo tūkstantmečio pradžioje, žmonijai yra iškilusi naujų konfliktų grėsmė, kurių šaknys yra tiek dominavimo pasaulyje, tiek vertybių klausimas“, - sakė metropolitas Kirilas, kuris laikomas „antruoju žmogumi“ Maskvos patriarchate ir yra vienas pagrindinių kandidatų tapti sirguliuojančio patriarcho Aleksijaus įpėdiniu.

Jis pažymėjo, jog dabar Vakaruose liberalus „standartas“ pateikiamas kaip vienintelis visuotinai priimtinas socialinei ir valstybinei santvarkai visoje planetoje, ir „nukrypimas nuo jo arba išpeikiamas, arba baudžiamas jėga“. Į tai jautriai reaguojama visuomenėse, gyvenančiose už Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos ribų, kurios vadovaujasi vertybėmis, susietomis su religine ir kultūrine tradicija. Taigi iš vienos pusės liberalizmo atstovai atmeta galimybę kritiškai įvertinti jų nuostatas, tuo nusikalsdami pačiam esminiam liberalizmo principui, kalbančiam apie teisėtą nuomonių įvairovę. Kita vertus, tradicinių vertybių atstovai taip pat dažnai atmeta sutarimo su savo oponentais galimybę dėl jų pažiūrų „nuodėmingumo ir svetimumo religiniam pasaulio ir žmogaus supratimui“.

Metropolitas pastebėjo, kad protestantiškajai teologijai yra lengviau priimti liberalistines nuostatas, nes „pats protestantizmas atsirado kaip bandymas liberaliai interpretuoti krikščionybės mokymą“. Tuo tarpu daugumai kitų religinių tradicijų sunku arba neįmanoma priimti tokį liberalųjį „standartą“, kai prioritetas teikiamas žemiškajam gyvenimui, kai asmens laisvė iškeliama aukščiau tikėjimo moralės reikalavimų ir vertybių. Liberalių idėjų taikymo ekonomikoje pasekmė yra stiprėjanti nelygybė, kai „turtingieji tampa dar turtingesni, o vargšai visai nuskursta“. Neoliberalizmu paremta globalizacija skatina „antrojo“ ir „trečiojo“ pasaulio šalių vargingumą ir bejėgiškumą. „Ekonominės disproporcijos pasaulyje ne tik išlaiko, bet nuolat stiprina neapykantos potencialą, gimdydamos nestabilumą ir skatindamos terorizmą“, - sakė Rusijos Stačiatikių Bažnyčios hierarchas.

Jis pateikė kitą sekuliaraus liberalizmo nepakantumo pavyzdį: „Daugelio šalių, tarp jų ir Rusijos, valstybinėse mokyklose ir materialistinė ideologija, ir sekuliarus humanizmas įeina į švietimo programų privalomąją dalį, tuo tarpu religinių vertybių mokymas arba palaipsniui išstumiamas, arba leidžiamas, bet su dideliais apribojimais, kuo dažnai atmetama vaikų (ir jų tėvų – M.B.) realaus pasirinkimo teisė. Tuo pačiu religinė pasaulėžiūra dirbtinai priešpastatoma vadinamajai mokslinei pasaulėžiūrai, kuri neva vienintelė naudinga visuomenei“.

Pagaliau ir Europos Sąjungos naujosios Konstitucijos rengimo eigoje iškilusi kontroversija dėl krikščioniškojo paveldo pripažinimo taip pat patvirtina bandymą žemyno tautoms primesti kraštutinį sekuliaristinį santvarkos modelį. Metropolitas Kirilas pastebėjo, jog kartais melagingai tvirtinama, kad krikščioniškųjų vertybių negalima nurodyti ES Konstitucijoje, nes taip būtų įžeisti Europoje gyvenantys musulmonai, judėjai, budistai ir kiti nekrikščionys. Tačiau tų religijų atstovai neprotestuoja dėl galimo krikščionybės paminėjimo Konstitucijos preambulėje, nes dorovinės vertybės, esminės krikščionybei, yra ir kitose tradicinėse religijose. Naujosios Europos įstatymų leidėjai turi atsižvelgti į tikinčiųjų poziciją, nes žemyno gerovė ir taika „gali būti realizuotos tik pareigos ir atsakomybės supratimo dėka, tik konkrečioje vertybių sistemoje“.

Tikėjimas lieka svarbiausiu faktoriumi, sąlygojančiu milijonų žmonių gyvenimo būdą, ir neatsižvelgimas į jų nuostatas visuomeninėje santvarkoje savaime sukelia konfliktines situacijas. Tuo gali pasinaudoti politiniai radikalai, kuriems pavyksta įtikinti žmones, kad tikėjimo vertybes tegalima apginti prievartos keliu ir kad efektyviausias pasipriešinimo būdas yra terorizmas. Šiuo metu tai ypač ženklu išplitusiame islamiškajame ekstremizme, kai religiniu fanatizmu persiėmę radikalai jau ne tik apeliuoja į savo tautos tradicinių vertybių gynimą, bet ir stengiasi, kad jų religinės bei politinės nuostatos įsiviešpatautų visame pasaulyje.
„XXI amžiaus terorizmas – tai ne tarpreliginis konfliktas, tai ne karas tarp krikščionių ir musulmonų, - aiškino metropolitas Kirilas. – Tai konfliktas tarp naujosios pasaulio tvarkos, kuri grindžiama nereliginėmis liberaliomis vertybėmis, ir tų, kurie, eksploatuodami religinėmis tradicinėmis vertybėmis, stengiasi įvesti savąją pasaulio tvarką“. Todėl žmonija turi ne tik ryžtingai pasmerkti įvairių formų terorizmą, bet kartu atsižvelgti į religines bei tradicines vertybes visuomenės santvarkos formavime. „Atėjo laikas grąžinti visuomenei supratimą religijos, kaip giliausio žmogiškosios kultūros šaltinio, kaip pagrindo, kurio neįmanoma apriboti asmeninio arba šeimyninio gyvenimo rėmais“, - sakė stačiatikių hierarchas.

Jis pažymėjo, kad dabar yra aktualus ne tik dialogas tarp skirtingų religijų, bet ir tarp religinės minties nešėjų, t.y. tikinčiųjų, bei sekuliaraus nusistatymo atstovų. Šio dialogo tikslas turi būti „daugiapolio pasaulio“ kūrimas ne tik politinės galios, bet ir kultūrinės civilizacijos prasme. Sekuliaraus liberalizmo šalininkai privalo suprasti, kad jų siūlomas modelis negali būti vieninteliu visuomenės santvarkos pagrindu, kaip neva labiausiai „neutralus“ ir „objektyvus“. Tai būtų panašu į sovietiniais laikais vyravusį supratimą, kai buvo tikinama, jog Markso, Engelso ir Lenino mokymas yra „vienintelis teisingas ir moksliškai pagrįstas“.
Kaip rodo XX amžiaus patyrimas, pasaulio kūrimas pagal vieną ideologinį modelį daro jį nestabilų ir sąlygoja neišvengiamus konfliktus. „Kad užkirstų kelią galimiems karams, reikia pasaulyje kurti tokias sąlygas, kuriose kiekviena tauta turėtų galimybę laisvai vystytis savosios religinės ir kultūrinės tradicijos rėmuose“, - kalbėjo metropolitas Kirilas.

Nepasiduoti pesimizmui ir eiti dialogo keliu

„Dievas kalba apie taiką“, - pabrėžiama 17-ojo tarptautinio žmonių ir religijų kongreso Achene paskelbtame kreipimesi. Taika tikintiesiems yra ne tik įpareigojimas jų misijai pasaulyje, bet dovana, kurią jie gali pajusti savo sieloje. Taikos nuostata taip pat yra giliai įsišaknijusi į visų religijų doktrinas. „Taikos vardas yra Dievo vardas“, - primenamas Šventojo Tėvo mokymas. Acheno susitikimo dalyviai, priklausydami įvairioms religijoms, suvokia prasidėjusio trečiojo tūkstantmečio daugelio žmonių viltį ir nerimą bei meldžia Dievo didžiosios taikos malonės: „taikos, kurios pati žmonija taip dažnai negali sau suteikti“.

Susitikimo dalyviai nurodo, kad diskusijų metu jie apžvelgė kentėjimus tautų, ypač gyvenančių neturtingame Pietų pusrutulyje. Taip pat prisiminė „užmirštus karus“, teroro aukas ir tvyrančią baimę, kuri dažnai yra prievartos priežastis. Jie daro išvadą, kad mūsų planeta, „nuskurdinta ir išnaudojimo pažeista, eikvoja viską, net mūsų bendrą ateitį“. Tuo labiau kad pasiekia žinios apie milijonus skurde gyvenančių pasaulio žmonių, kurie neturi saugumo, neturi laisvės, žemės, švaraus geriamo vandens, medicininio aprūpinimo, pagrindinių teisių. Žinodami buvimą ištisų žmonių kartų, kurie nuo vaikystės gyvena nesibaigiančių karų ir prievartos aplinkoje, Acheno susitikimo dalyviai taip pat „patyrė niūrų pesimizmą, kylantį iš naujojo amžiaus šaknų“.

Su liūdesiu pripažindami tokią sudėtingą padėtį, Žmonių ir religijų kongreso dalyviai vis dėlto neabejodami pareiškia savo tvirtą apsisprendimą „iš naujo pasirinkti sunkų dialogo kelią pasaulyje, kuris, atrodo, pirmenybę teikia konfliktui“. Nepritardami trumparegiškam pesimizmui tų, kurie mano, jog neįmanoma gyventi taikiai su kitais, nes patirtas neteisingumas visus pasmerkė nesibaigiančiai neapykantai, Acheno susitikimo dalyviai pareiškė, kad „dialogas yra kelias, kuris gali pasaulį išgelbėti nuo karų“. Dialogas nesilpnina kultūrinio identiteto, bet užgydo praeities žaizdas ir tautoms bei religijoms atveria vienintelę perspektyvą: „gyventi kartu šioje planetoje, saugant ją ir paliekant būsimosioms kartoms labiau tinkamą gyventi nei šiandien“.

Tiems, kurie galvoja, kad civilizacijų sandūra yra neišvengiama, susitikimo dalyviai pareiškia: „Išsilaisvinkite iš šio gniuždančio pesimizmo, kuris kuria pasaulį, kupiną sienų ir priešų, ir kuriame tampa nebeįmanoma gyventi saugiai ir taikiai“. O tiems, kurie religiją bando panaudoti savo teroristiniams veiksmams pateisinti ir tiki, kad Dievo vardu galima skleisti neapykantą, žeminti ir žudyti kitus, pasaulio religijų dvasiniai vadovai dar kartą nurodo: „Dievo vardas yra taikos vardas. Religijomis niekada negalima teisinti neapykantos ir prievartos. Fundamentalizmas yra vaikiška liga bet kurioje religijoje ir bet kurioje kultūroje“. Bandymai ieškoti priešų savo pačių indentitetui sutvirtinti sąlygoja žmonių ir tautų susvetimėjimą, priešiškumą ir konfliktus, o „prievarta yra visų pralaimėjimas“.

Acheno susitikimo dalyviai reiškia įsitikinimą, kad Europa, kurioje vyrauja „demokratija, dėmesinga žmogaus teisėms“, gali rodyti didesnį atvirumą pasaulio, ypač Pietų pusrutulio, žmonių problemoms ir reikšmingai prisidėti prie tikrosios pažangos trečiajame tūkstantmetyje.

Mindaugas BUIKA

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija