| Gyvenimo kelio ženklai
Kauniečiams pasisekė nuo rugsėjo 4 dienos Kaunas
turi naują meninę erdvę parodoms. Aktoriaus ir poeto Kęstučio Genio
namų-muziejaus (K.Genio g. 6) savininkė ir puoselėtoja Lolita Genienė
su sūnumi Gintautu atvėrė ne tik atnaujintą K.Genio ekspoziciją,
bet ir skyrė patalpas kitų menininkų kūrybai. Parodos premjeros
pirmenybė ir garbė atiteko jaunai dailininkei grafikei iš Vilniaus
Jūratei Pikčilingytei. Vakarui vadovavo ir dailininkę pristatė skaitovė
Daina Kazlauskienė.
Buvusi kaunietė, dėsčiusi Kauno dailės gimnazijoje,
nuo 1994 metų laisva menininkė, dailininkė J. Pikčilingytė šiuo
metu gyvena Vilniuje ir dirba grafikos srityje. Darbuose naudoja
įvairias technikas: ofortus, koliažus, piešinius, rankų darbo popierius,
objektus. Dailininkė sako, kad savo darbu siekia sukurti sakralią
erdvę, naudodama paprastus gamtos ir buities motyvus, simbolius.
Kauniečiai dailininkę J.Pikčilingytę pažįsta ir kaip knygų iliustratorę:
dar gyvendama ir dirbdama Kaune, ji apipavidalino ne vieną knygą.
Daug dirbo su kultūrininku Domu Akstinu, leidžiančiu nepelnytai
užmirštus kūrinius, ir su pogrindžio spaustuvės leidėju Vytautu
Andziuliu. Dailininkės darbai pasklidę po pasaulį, parodos surengtos
Vilniuje ir Mastrichte (Olandija).
D.Akstino 1998 metais išleistos knygos - A.Baranausko Graudūs verksmai
ir kitos giesmės, iliustruotos dailininkės J.Pikčilingytės, ištrauką
skaitė Kauno dramos teatro aktorius Egidijus Stancikas. Dailininkės
J. Pikčilingytės kūryba turi tiesioginę sąsają su A.Baranausko žodžiais.
Jos darbuose galima įžvelgti kryžių, kančios ir skausmo metaforas,
kurios atveria kelią į gyvenimo ir A.Baranausko kūrybos gelmę, žmogaus
pokalbį su savimi. Ruduo - toks metas, kai siela pati veriasi gelmei
ir dialogui, o tam tarpininkauja itin Dievo talentais apdovanota,
kūrybinga asmenybė dailininkė J.Pikčilingytė, pristatydamas knygos
iliustracijas ir parodoje eksponuojamus darbus, sakė aktorius E.Stancikas.
Menotyrininkės Virginijos Vitkienės teigimu, grafikės
kūrybai būdinga moderni kompozicija, sakralios erdvės ieškojimas
ir subtilus pasaulio suvokimas. Gyvenimu spinduliuoja dailininkės
J.Pikčilingytės darbai. Gyvenimu, kuris mums duotas, bet ne kaip
išbaigta vertybė. Gyvenimą mes kuriame patys savo darbais, mintimis,
žodžiais. Gyvenimas yra vyksmas ir būsena, kurios dėka galime kurti
pačius save ir savo aplinką, sakė menotyrininkė V.Vitkienė. Iš
tiesų gyvenimas atsispindi dailininkės darbuose, nors juose nėra
tiesiogiai vaizduojamo žmogaus, jo figūros. Atidžiau įsižiūrėjęs,
gali pastebėti, kad darbuose daug dvasinės žmogaus būties ženklų.
Paveikslai taip ir vadinasi Ženklai. Tai gyvenimo kelio ženklai,
jo atspindys. Dailininkė pastebi ženklus kasdienybės kelyje: ribojančius,
nurodančius, pristabdančius ar kaip tik kelią atveriančius. Ypatingai
subtilus dailininkės pajautimas smulkiuosiuose darbuose Arbatos
ciklas. Šis ciklas ne tik kreipia mūsų žvilgsnį ir sąmonę į kasdienius
objektus, bet per juos kalba apie amžinuosius dalykus, apie žmonių
bendrystę. Arbatos cikle daug jūros motyvų. Tai pajūryje atrastos
detalės, kurios dailininkės darbuose tapo vertybe tarp žmogaus sustojimo
ir stabtelėjimo, paaiškino menotyrininkė. Šiandien menininkai
kalba daug ir įvairia kalba, kad tik pasiektų mus, suvokėjus. Vienas
tokių būdų mums, visur lekiantiems, pasiekti yra kalbėti šokiruojančiai,
drastiškai, pritrenkiančiai. Kartais reikalingas toks būdas, kai
kasdienybė yra tokia aktyvi, ir mes negalime sustoti, įsigilinti
į save. Dailininkės J.Pikčilingytės darbus galime suvokti tik nutilę,
atsitraukę nuo kasdienės rutinos, kai į meno kūrinį žiūrime kaip
į dvasinio gyvenimo atspindį, o ne į tiesioginį reiškinių antspaudą.
Kiekvienas dailininkės darbas ne tik savyje turi daug simbolikos,
bet yra tarsi užantspauduotas techniniu būdu savitais antspaudėliais.
Ženklas ir simbolis yra vienas svarbiausių dailininkės motyvų. Žiūrint
net sunku pasakyti: ar tai autorė ženklina savo darbą, ar pats darbas
yra ženklinantis asmenybę. Darbai harmoningi kompoziciniu požiūriu,
technika sudėtinga, subtili, sakė V.Vitkienė. Menotyrininkė nenorėjo
gilintis į techninius klausimus, nes meno kūrinys kalba ne savo
atlikimo technika, o išbaigtumu.
D.Akstinas pasidalijo mintimis apie dailininkės
kūrybą kaip vartotojas. Juk visų dailininkų didžiausias noras, kad
kuo daugiau žmonių prie jo darbų sustotų, pamąstytų, ką norėjo dailininkas
pasakyti ir žmogaus širdy pajudinti. Dideles galimybes tam suteikia
knyga. Dailininkas iliustruoja knygą tik ją perskaitęs, tokiu būdu
knyga prabyla į žmogų ne tik rašytojo, bet ir dailininko - iliustratoriaus
mintimis ir darbu. Ir rašytojas, ir dailininkas savo darbais turi
žmogų kelti, šviesti ir ugdyti, įsitikinęs leidėjas. D.Akstinas
prisipažino, kad jam labai malonu, kad prieš dešimt metų teko susitikti
su jauna dailininke Jūrate, kuri sutiko apipavidalinti ir iliustruoti
jau viešai leidžiamas knygas, sukurti joms viršelius. Jei J.Pikčilingytė
daugiau nieko nebekurtų, žmonės, po daugelio metų bibliotekose radę
A.Baranausko Graudžių verksmų ir kitų giesmių faksimilinį leidinį,
vis tiek atkreiptų dėmesį į viršelio dailininkės darbą: Kristus,
nešantis kryžių, mano knygų leidėjas. Dailininkė iliustravo ir
daugiau knygų, kurias išleido leidykla Atmintis. Leidėjas D.Akstinas
džiaugėsi, kad dailininkė atidarė savo parodą aktoriaus ir poeto
K.Genio namuose. D.Akstinas išreiškė viltį, kad J.Pikčilingytė grįš
į Kauną ir kaip knygų iliustratorė.
Pati parodos kaltininkė dailininkė J.Pikčilingytė
sakė esanti tiek priblokšta visų pasisakymų ir kalbų, susirinkusiųjų
geranoriškumo, kad nebežinanti ką ir pasakyti. Dailininkė dėkojo
namų šeimininkams už svetingumą ir supratimą.
D.Kazlauskienė paskaitė aktoriaus ir poeto K.Genio
eilių, visų susirinkusiųjų vardu padėkojo namų, kuriose atidaryta
paroda, savininkei L.Genienei ir jos sūnui Gintautui už suteiktą
naują erdvę kūrybinei oazei, už sudarytą galimybę išvysti šiuos
darbus, už premjerą, su viltimi, kad šių namų sienos bus svetingos
ir kitiems meno žmonėms bei jų projektams.
Aktorius ir poetas K.Genys labai mėgo muziką.
Skambėjo ji ir parodos atidarymo metu. Natalija Koroliova grojo
fortepijonu, Jurgita Gelūnaitė griežė smuiku, dainavo Tomas Vaitkus
(tenoras). Žurnalistas Kazimieras Dobkevičius, pratęsdamas vakaro
nuotaiką, prisimindamas aktorių ir poetą K.Genį, jo veiklą šiuose
namuose, kai Lietuva dar nebuvo laisva, paskaitė jo eilių ir išreiškė
viltį, kad jos skambės visuose būsimų parodų atidarymuose.
Džiuljeta KULVIETIENĖ
Kaunas
© 2003 "XXI amžius"
|