Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 17 d.
Nr.71
(1175)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Apie žymųjį istoriką –
gimnazijos mokytoja

Pagerbiant Utenos kraštietį Adolfą Šapoką išleista knyga

Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos istorijos mokytoja Birutė Kairienė parašė knygą „Istoriko Adolfo Šapokos gyvenimas ir veikla“. Leidinys skirtas istorijos mokytojams, mokiniams ir visiems, kurie domisi A. Šapokos asmenybe bei jo redaguota „Lietuvos istorija“. Vilniaus pedagoginio universiteto Visuotinės katedros docentė Vida Kniūraitė, atsiliepdama apie knygą, rašo: „B. Kairienės darbas - įrodymas, kad garsioji „Lietuvos istorija“ nėra užmiršta, nors jos vaidmuo jau lyg ir suvaidintas: Lietuva nepriklausoma, ir nebereikia slapta skaityti draudžiamų (ar bent nepageidaujamų) knygų. Skaitančioji visuomenė galės priartėti prie tokios garsios (bet taip mažai pažįstamos) Adolfo Šapokos asmenybės: niekas iki šiol nepateikė tokio šilto pasakojimo apie žymaus žmogaus asmeninį gyvenimą ir tolesnį jo šeimos likimą“. Apie tai, kaip gimė knyga apie istoriką A.Šapoką, žurnalistė Rūta JONUŠKIENĖ kalbėjosi su knygos autore, istorijos mokytoja metodininke Birute KAIRIENE.

Mokytoja metodininkė Birutė Kairienė
istorikoAdolfo Šapokos atminimo kambaryje

Gerbiama mokytoja, jūsų knyga apie istoriką A. Šapoką mums, uteniškiams, brangų ne tik kaip mokslininką, bet ir kaip savojo krašto žmogų, gimusį netoli Utenos, Grybelių kaime, yra bene pirmasis bandymas plačiau atskleisti šio žmogaus asmenybę.

Keista, bet išsamių studijų ar monografijos apie garsaus Lietuvos istoriko, mokslininko, pedagogo, publicisto A.Šapokos (1906 - 1961) gyvenimą ir veiklą iki šiol nėra. Niekas nesidomėjo tokia iškilia asmenybe, nors jo redaguotos „Lietuvos istorijos“ pirmasis leidimas 1936 metais išėjo 17500 egzempliorių tiražu. Tai buvo rekordinis Lietuvoje leistos knygos tiražas - tiek buvo spausdinama tik maldaknygių. Knyga pasklido ne tik mokyklose, bet buvo skaitoma visų. Išeivijoje „Lietuvos istorija“ išleista pakartotinai tris kartus. Lietuvoje per visą sovietinės okupacijos laikotarpį ši knyga buvo žinoma ir skaitoma, žadino tautinę savimonę, skatino gilintis į nutylimus istorijos faktus. Prasidėjus tautiniam atgimimui, A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ ėmė publikuoti „Kultūros barai“. Didžiulis žurnalo tiražas buvo greit išperkamas. 1990 metais „Lietuvos istorija“ buvo išleista 100 tūkstančių egzempliorių tiražu. Tuoj pat 155 tūkstančių tiražu išėjo pakartotinis leidimas. Manau, nėra Lietuvoje kitos knygos, sulaukusios tokio populiarumo.

A. Šapoka, daugelio istorikų nuomone, buvo žymi ir darbšti asmenybė, tačiau žinių apie jį nedaug. Net Kaune įsikūrusiame Išeivijos centre duomenų apie jį rasti nepavyko.

1996 metais Utenoje duris atvėrė nauja mokykla - gimnazija. Spaudoje vykusių diskusijų metu ją nuspręsta pavadinti Adolfo Šapokos vardu. Ar tada ir nutarėte įkurti šiam žmogui skirtą atminimo kambarį?

Taip. Kartu su mokiniais užrašinėjome žmonių atsiminimus apie A.Šapoką, bendravome su istoriko giminaičiais, susitikome su žymiais žmonėmis, rinkome medžiagą archyvuose. Taip ir atsirado savotiškas muziejus, kuriame susikaupė nemažai kraštotyrinės medžiagos. Nutariau ją išleisti atskira knyga, kurią būtų malonu pasklaidyti mokiniams, pedagogams, gimnazijos svečiams.

Aš pati neakivaizdžiai su A.Šapokos asmenybe susipažinau gerokai anksčiau, dirbdama Dauniškio vidurinėje mokykloje. Mokykla šefavo Naujasodžio kolūkį, kurio pirmininko pavaduotoja Birutė Baltakytė man ir papasakojo, kad žymusis istorikas yra kilęs iš Grybelių. Ji surengė mums ekskursiją, supažindino su apylinkėmis ir nuvežė į Grybelius. Ten susitikome dar su keliais gyvais žmonėmis, pažinojusiais A.Šapoką, pamatėme jo tėvų namų sodybvietę... B.Baltakytė pažadėjo susisiekti su jo giminaičiais, gyvenančiais užsienyje.
Paskui įvykiai vertėsi kaip kaleidoskope. Buvo susisiekta su istoriko giminėmis, o 1993 metais garsiajam istorikui jo tėviškėje - Grybelių kaime -atidengtas koplytstulpis, kurį sukūrė liaudies meistras Pranas Kaziūnas. A.Šapokos atminimo kambarys gimnazijoje atidarytas 2000-aisiais per istoriko gimtadienį. Jame vyksta istorijos pamokos, nuo jo pradedamas visų moksleivių ir svečių delegacijų supažindinimas su gimnazija. Džiugu, kad žmonės domisi A.Šapokos asmenybe, smalsauja, klausinėja.

Kokie vertingiausi eksponatai saugomi A. Šapokos atminimo kambaryje?

Pats vertingiausias eksponatas, žinoma, yra originali 1936 metais išleista „Lietuvos istorijos“ knyga bei kitas A. Šapokos redaguotas istorinis veikalas „Jogaila“. Turime originalių istoriko rankraščių - ranka rašytų laiškų savo šeimai, dukterėčiai Romai Grinbergienei, korespondencijos, siųstos iš Stokholmo ir skirtos bendramoksliams, retų nuotraukų. Vertingiausioje muziejaus nuotraukoje įamžintas A.Šapokos klasės draugas Stasys Bačkis, kardinolo Audriaus Juozo Bačkio tėvas. Turime ir iš jo užrašytus atsiminimus. Jam dar gyvam esant, lankėmės jo bute Vilniuje, bendravome ir buvome maloniai priimti.

Įsimintinas ir Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus vizitas mūsų gimnazijoje bei jo vesta pamoka apie A.Šapoką. Įdomi mūsų gimnazijos mokytojo Romualdo Bauros iš Toronto (Kanada) parvežta nuotrauka, kurioje jis nusifotografavęs už A.Šapokos darbo stalo „Tėviškės žiburių“ redakcijoje, bei iš tolybių parvežti istoriką pažinojusių žmonių atsiminimai.

Man įdomus ir faktas, kad Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios knygose radome archyvinį įrašą, jog 1906 metais vasario mėnesį Juozapo Šapokos ir Konstancijos Šapokienės (Mikulėnaitės) sūnus pakrikštytas Adolfo vardu.

Rinkdami medžiagą, susitikome su daugybe įdomių žmonių, o tai irgi yra didelė vertybė. Berods gyvena paprastas žmogus, vaikšto tais pačiais keliais, kvėpuoja tuo pačiu oru, o prakalbini jį ir sužinai tokių dalykų, kad net aikteli... Man ir mano mokiniams dar teko laimė bendrauti su keletu žmonių, asmeniškai pažinojusių A.Šapoką. Deja, laikas negailestingas, jų jau nebėra - tik atsiminimai knygos puslapiuose.

Beje, o kada jūs pati pirmąkart išsamiai susipažinote su A.Šapokos „Lietuvos istorija“?

Studijuodama buvau tik girdėjusi A. Šapokos vardą. Sovietmečio dėstytojai jį vadino kunigaikščių ir karalių istoriku. Pirmąkart varčiau „atšviestą“ istoriją, ėjusią iš rankų į rankas, o perskaičiau tuomet, kai buvo išspausdinta „Kultūros baruose“. Nusipirkti gavau tik išėjus antrajam leidimui.

Mūsų gimnazijai originalią 1936 metais išleistą knygą dovanojo vienos mokinės senelis.

A.Šapokos gimtadienio šventė tapo prasminga gimnazijos tradicija. Renginio metu gimnazistai supažindinami ne su sausais faktais, bet susitinka su žymiojo istoriko giminėmis, patys gilinasi į jo gyvenimą ir veiklą.

Kasmet vasario 13-ąją minime A.Šapokos gimtadienį. Renginiuose dalyvauja gimnazistai, pedagogai, A. Šapokos giminės. Antrus metus iš eilės į renginius atvažiuoja Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojai. Jie veda pamokas, varžosi krepšinio turnyruose. Balandžio 25-ąją Pedagoginiame universitete atidaryta auditorija, pavadinta A.Šapokos vardu. Dėstytojas Juozas Skyrius iš užsienio parvežė nemažai niekur neskelbtos medžiagos apie žymųjį istoriką. Ji bus perduota gimnazijos muziejui.

2006-aisiais sukaks 100 metų, kai gimė A.Šapoka. Vilniaus pedagoginio universiteto docentas, Lietuvos istorijos katedros vedėjas Aivaras Ragauskas iškėlė mintį, jog jubiliejui būtina išleisti visus A. Šapokos raštus ir taip įamžinti jo istorinį palikimą. Tai sunkus ir sudėtingas darbas, tačiau jį būtina padaryti. A.Šapoka yra palikęs labai daug darbų. Vien mūsų muziejuje saugomos 33 darbų kopijos.

Kokie garsiojo istoriko bruožai labiausiai žavi jus, kaip A. Šapokos asmenybės tyrinėtoją ir pedagogę?

Aš jį... įsimylėjau. Pačiai keista, kad tolima ir nepažįstama A.Šapokos asmenybė man tapo artima ir sava su visa savo gyvenimo istorija ir visais giminaičiais.

Iki šiol daugybė dalykų man, kaip mokytojai, aiškiausiai ir priimtiniausiai yra išdėstyta jo redaguotoje „Lietuvos istorijoje“. Ji parašyta labai šiltai - kunigaikščiai ir karaliai parodyti ne tik kaip valdovai, bet ir kaip žmonės - su ydomis ir dorybėmis, silpnybėmis ir kilniais bruožais. Dažnai aš, rengdamasi Lietuvos istorijos pamokoms, peržvelgiu keletą istorinių šaltinių, bet pasirenku būtent Šapoką... Juk A.Šapoka pats buvo pedagogas, o knygą skyrė plačiajai visuomenei.

Žaviuosi nepaprastu jo darbštumu. Tai stengiausi atskleisti ir knygoje, rašydama apie būsimojo istoriko mokslo metus, prabėgusius Utenoje ir Panevėžio gimnazijoje. Darbštumas atsiskleidė istoriko studijų ir jo mokslinio darbo laikotarpiu Kauno ir Vilniaus universitetuose. Tai buvo patys produktyviausi A. Šapokos, kaip mokslininko, gyvenimo metai. Tada jis parašė daug svarbių istorijos darbų, parengė istorijos ir visuomenės mokslo programas gimnazijoms, įdomiai skaitė paskaitas studentams. Vėliau – emigracija. Darbu „Tėviškės žiburių“ redakcijoje prasidėjo A. Šapokos žurnalistinis kelias. Tačiau istorijos mokslo jis nepamiršo: sunkiomis emigracijos sąlygomis buvo išleista reikšmingų veikalų.

Su kuriais istoriko A.Šapokos giminaičiais bendraujate?

Dažniausiai bendravau su jo dukterėčia, žurnalo „Ekstra“ žurnaliste R.Grinbergiene. Susipažinome su ja, kai ji dirbo „Lietuvos aido“ redaktore. R.Grinbergienė (Griniūtė) išties buvo Danutė Šapokaitė, tikra A.Šapokos brolio Jono dukra. Kai jos tėvus ištrėmė į Sibirą, mergaitė buvo mažytė. Motina su trimis vaikais iš tremties pabėgo ir atvyko į Lietuvą. Bijodama, kad jų nesurastų ir nesulaikytų, Danutei davė jos pusseserės Romos Griniūtės vardą ir pavardę. Taip mergaitės ir augo - su vienodais vardais ir pavardėmis, abi vieną dieną gimusios. Vėliau D.Šapokaitė susigrąžino savo vardą ir pavardę, bet visuomenėje buvo žinoma kaip Roma Grinbergienė. Nors ji pati dėdės neatsiminė, bet jos broliui Algirdui jau buvo dešimt metų, kai A.Šapoka emigravo iš Lietuvos.

Važiavome į Šiaulius, susipažinome su Algirdu. Jis irgi įsimylėjęs savo dėdę ir saugo jo atminimą. Pagarbiai sutiko ir mūsų grupę - bendravo su moksleiviais, nuvežė į Kryžių kalną, aprodė Šiaulių įžymiąsias vietas, dovanojo knygų. Pasakojo, kaip dėdė jį veždavosi į Kauną, bendraudavo.

Džiugu, jog A. Šapokos giminės susitinka ir atranda vieni kitus būtent tradiciniame gimnazijos renginyje: paskaito laikraščiuose, išgirsta per radiją, paskambina ir atvažiuoja. Jie domisi savo istorija. Tai visos giminės garbės reikalas.

Gimnazijoje yra apsilankiusi ir A.Šapokos vaikaitė Liana Šipelis – istoriko dukters Aldonos dukra. Tikimės, kad, minėdami A. Šapokos gimimo 100-ąsias metines, savo gimnazijoje sulauksime tikrai gausaus būrio istoriko giminaičių, saugančių jo atminimą.

Kas jums padėjo išleisti knygą „Istoriko Adolfo Šapokos gyvenimas ir veikla“?

Rėmėjų ieškojo mokiniai, ir niekas neatsisakė jiems padėti. Ir aš, ir mano mokiniai esame dėkingi daugeliui žmonių: A.Šapokos dukterėčiai R.Grinbergienei (jau mirusiai), sūnėnui A.Šapokai, vaikaitei L.Šipelis, giminaičiui Gintautui Šapokai, istoriko mokslo draugams S.Bačkiui (jau miręs) ir Rapolui Šalteniui, istorijos mokslų daktarei Vidai Kniūraitei bei Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto dėstytojams, Utenos kraštotyrininkams Baliui Juodzevičiui, Danguolei Stunžėnienei, Birutei Baltakytei, Duokiškio pagrindinės mokyklos muziejaus vadovei Irenai Janukėnienei, Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos muziejaus vadovui V. Baliūnui, visiems Grybelių kaimo gyventojams už pagalbą renkant medžiagą ir leidžiant knygą. Idėją parėmė ir lėšų knygos leidybai skyrė Utenos rajono savivaldybė bei Švietimo ir sporto skyrius, Seimo narys Algimantas Matulevičius, Utenos teritorinė autokelių valdyba. Daugybė kitų žmonių nuolat padeda mums rengti A.Šapokos gimtadienių šventes, sutikti ir svetingai priimti tradicinio renginio dalyvius. Viena aš nieko nebūčiau padariusi - visur man talkino mano mokiniai.

Dėkoju už pokalbį.

Rūta JONUŠKIENĖ

Utena

Autorės nuotrauka

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija