Pirmasis puslapis
Krikščionybė
     ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Darbai
Žvilgsnis
Rinka
Langas
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Didžiosios Kovos partizanų apygardos takais

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Lenkijos Punsko lietuviųKovo 11–osios licėjaus abiturientės (iš kairės): Ramunė Kardauskaitė, Asta Bobinaitė, mokytoja Marytė Černelienė ir Irena Markevičiūtė Kruonio šilo memoriale

Jaunimo kelionės dalyviai Gelvonuose, prie paminklo Didžiosios Kovos apygardos partizanams

Rugsėjo 19–20 dienomis Lietuvos kariuomenės gen. Adolfo Ramanausko–Vanago, įžymaus Lietuvos partizano, duktė Auksė Ramanauskaitė–Skokauskienė tęsė projektą – vyko jaunimo studijų dienos „Laisvės kovų atmintis – ateinančioms kartoms“, kurios buvo pradėtos 2000 metais išvyka Dainavos partizanų apygardos takais.

Šiemet maršrutas driekėsi per Didžiosios Kovos partizanų apygardą, kuriai vadovavo garsusis vadas Jonas Misiūnas–Žalias Velnias. Kelionėje autobusu dalyvavo arti 50 moksleivių. Tai viešnios iš Lenkijos-Punsko lietuvių Kovo 11-osios licėjaus mokytoja Marytė Černelienė ir jos mokinės abiturientės Ramunė Kardauskaitė, Asta Bobinaitė, Irena Markevičiūtė, taip pat Varėnos vidurinės mokyklos dešimt vyresniųjų klasių moksleivių su savo istorijos mokytojomis Rūta Jasevičiene ir Daiva Tamulevičiene, Alytaus A. Ramanausko–Vanago muziejaus direktorė Daiva Mikalonytė su vienuolikos moksleivių grupe, Kauno Šančių vidurinės mokyklos moksleivės, Širvintų rajono Gelvonų vidurinės mokyklos mokytojai istorikas Deimantas Palkevičius, taip pat geografijos mokytojas, jaunųjų šaulių vadas Albinas Vaitonis su grupe moksleivių. Dalyvavo visuomeninės organizacijos, veikiančios Vilniuje bei Kaune, propaguojančios patriotinį auklėjimą, vadovas Gintaras Markevičius, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto antrakursė studentė Teresė Aleknavičiūtė. Kartu vyko keletas žurnalistų, videooperatorius.

Moksleivius išlydėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas Vytautas Balsys, Didžiosios Kovos apygardos vadas Augustinas Švenčionis, Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas majoras Gediminas Reutas. Minėti vadovai priminė moksleiviams, kad istorinis partizaninės kovos atminimas turi būti skleidžiamas kuo didesniam moksleivių ratui. Lietuvoje buvo devynios partizanų kovos apygardos. Ši kelionė priminė Didžiosios Kovos partizanų apygardos kovos vietas.

Tai buvo labai turininga dviejų dienų kelionė. Pirmoji sustojimo vieta – Gelvonai. Prie paminklo Didžiosios Kovos apygardos partizanams buvo pagerbti žuvusieji. Vėliau Gelvonų kultūros namuose kelionės dalyvius sveikino Gelvonų miestelio seniūnas Lionginas Jurėnas, vidurinės mokyklos direktorė Ona Valančienė, apie pokario laikus pasakojo jaunųjų šaulių vadas mokytojas A. Vaitonis. Su didžiu dėmesiu gelvoniškiai ir kelionės dalyviai išklausė A.Ramanauskaitės–Skokauskienės pasakojimą apie vieną pirmųjų – Didžiosios Kovos apygardą, jos istorinę, kovinę raidą.

Ši apygarda pradėta kurti jau 1944 metų liepos mėnesį. Vyrų telkimąsi miškuose paskatino ir į okupantų armiją pradėta priverstinė mobilizacija. Tuo metu Musninkų valsčiuje buvęs Kaišiadorių policijos vachmistras Jonas Misiūnas, pasirinkęs Žalio Velnio slapyvardį, suorganizavo apie 200 vyrų būrį. Trakų, Aukštadvario, Vievio, Semeliškių, Žaslių valsčiuose susiformavo 100 partizanų būrys, vadovaujamas A. Galinio–Juodosios Kaukės. Kaišiadorių valsčiuje 80 kovotojų sutelkė E. Kavaliauskas–Kluonas. Apie 150 partizanų būrį suorganizavo Z. Kazakevičius–Genys. 1945 metų rugpjūčio pabaigoje nutarta partizanų būrius sujungti į rinktinę, kuri rugsėjo mėnesį pavadinta Didžiosios Kovos rinktine (DKR). Rinktinės vadu tapo J.Misiūnas–Žalias Velnias. Rinktinei vadovavo dvylikos partizanų štabas. Ji veikė Žaslių, Kaišiadorių, Žiežmarių, Vievio, Musninkų ir Gelvonų valsčių miškuose. Ryšiai buvo palaikomi su Balninkų valsčiuje veikusio Juozo Šibailos–Dieduko, Žemaitkiemio valsčiuje – Alfonso Morkūno–Plieno ir kitais būriais. Atkūrus Vilniaus LLA apygardos štabą, pagal partizanų junginių reorganizavimą šio štabo įsakymu 1945 m. sausio 15 d. DKR tapo penktuoju LLA rajonu – vėliau apygarda. Apygardai vadovavo Mykolas Kareckas–Serbentas. Žalias Velnias tapo jo pavaduotoju. Žuvus 1945 metų balandžio mėnesį M.Kareckui, Žalias Velnias vėl perima vadovavimą. Plečiantis partizaniniam karui, 1945–ųjų pabaigoje DKR tapo DKA su dviem rinktinėm: „A“, veikusia kairiajame Neries krante, ir „B“ – dešiniajame. 1946 metų pradžioje „A“ rinktinės vadu buvo paskirtas Petras Klimavičius–Uosis, „B“ rinktinės – Alfonsas Morkūnas–Plienas. Apygardos vadu liko Žalias Velnias.

Siekdamos palaužti tautos pasipriešinimą, iš kailio nėrėsi sovietinės saugumo tarnybos, organizuodamos agentų, šnipų, seklių, išdavikų tinklą iš vietinių gyventojų. Didelių nuostolių padarė partizanais apsimetę mjr. A.Sokolovo smogikai, kurie ne tik klastingai žudė partizanus bei jų rėmėjus, bet ir partizanų vardu išžudė daug nekaltų žmonių. Sovietinis saugumas daugiausia vilčių dėjo į savo paties suorganizuotą fiktyvų „pogrindžio centrą“ Vilniuje, kuriam vadovavo išdavikas Juozas Markulis–Erelis. „Centro“ buvimu patikėjo ir Žalias Velnias. Vado budrumą susilpnino tas faktas, kad Erelio pusbrolis Jonas Markulis–Vaiduoklis buvo Žalio Velnio bendražygis, žuvęs 1945 metais Čiobiškyje. Kaip teigia istorikė Nijolė Gaškaitė, tuo metu Žalias Velnias turėjo apie 900 kovotojų ir dar tiek pat legaliai gyvenančių pasyvių kovotojų. Vadas turėjo viršilos laipsnį, todėl norėjo, kad išaugusiai apygardai vadovautų aukštesnio rango karininkas. Jis kreipėsi į „centrą“ ir prašė pakeisti jį kitu vadu, kurio pavaduotoju sutiko likti. MKB suskubo tuo pasinaudoti – 1946 m. gegužės 19 d. DKA vadu tapo saugumo agentas kapitonas Griežtas–Gediminas. Jo tikroji pavardė Viktoras Pečiūra. Žalias Velnias greit buvo iškviestas į Vilnių neva dirbti į „centrą“. Čia buvo suimtas ir, manoma, nužudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje 1947 metais. Dar ilgai MGB jo vardu siuntinėjo nurodymus DKA partizanams. Taip buvo išskaidyti ir sunaikinti „A“ rinktinės būriai. „B“ rinktinės, veikusios Ukmergės apskrityje, nepakluso fiktyviam „centrui“ ir veikė savarankiškai. 1948 metų gegužės mėnesį rinktinei buvo suteiktos apygardos teisės. 1949 metais jos vadas A.Morkūnas-Plienas žuvo. 1950 metų lapkritį apygarda nustojo egzistavusi. Taip sunaikinta viena pirmųjų susikūrusi DKA, skrajojančiais būriais ir legendiniais slapyvardžiais kėlusi siaubą NKVD ir stribams. (Plačiau apie šią kelionę bus rašoma „XXI amžiaus“ priede jaunimui „Žvilgsniai“. )

Autoriaus nuotraukos

© 2003 "XXI amžius"