Naują puslapį turime parašyti patys

Mes, lietuviai, per savo istoriją nemažai prisidirbom: plumpinom Kristaus žodį skelbusius vienuolius, patys nugalabijom savo vienintelį karalių, sudarinėjom sąjungas su vėliau mus išdavusiais kaimynais ir išdavinėjom tuos, kurie sudarė sąjungas su mumis.

Vėliau, jau praėjusiame amžiuje, be šūvio įsileidom didžiojo (nuo žodžio boljše) kaimyno diktatoriaus kariuomenę, atidavėm jam savąją ir po to 50 metų verkėm vežami į Sibirą ir stebimi Ka-Gė-Bistų.

Visam tam yra jei ne pateisinimas, tai paaiškinimas: toks buvo laikas, buvome jo įkaitai.

Daug ką, padedami istorijos, ar istorija, padedama mūsų, sustatė į savo vietas: aštuoni iš dešimties lietuvių dabar skelbiasi esą katalikai, vienintelio karaliaus karūnavimas yra smagiausia metų šventė (žinoma, kai neparsivežam aukso iš krepšinio čempionatų), mūsų kariuomenė padeda statyti į savo vietą diktatorius svetur, esame pakviesti į galingiausias ir turtingiausias pasaulyje sąjungas, o tauta važiuoja ne į Sibirą, o kur kas smagesnio klimato šalysna: kas Afrikon liūtų medžioti, kas maudytis Bahamuose, o kas – bent į turtingesnius Amerikos Vakarus ar Europos Pietus senukų prižiūrėti ar pomidorų skinti, bet už dolerį, eurą, svarą, ne už varganą porciją putros Ka-Gė-Bisto dubenėlyje.

Vien tik auksas valdo mus…

Taip dainavo kadaise tik operos scenoje, o šiandien džiaugiasi tuo šūkiu ir prezidentai, ir įvairūs turtuoliai, svajoja ir skurdžiai, ir įvairūs sportininkai, ypač krepšininkai. O to aukso alkį labiausiai skatina žiniasklaida, dažnai, net per dažnai, savo plunksnų rašalą pildama po aukso vergų kojomis. . .

Ta pati žiniasklaida oi, kaip dažnai trimituoja, kad Lietuva – skurdžių kraštas, ir kartu net tame pačiame laikraščio puslapyje vaizduoja blizgučiais apsikarsčiusias vadinamojo elito damas, garbina turtuolių pramogas ir išdaigas, net žudynes, skirdami ištisus puslapius žudikams, plėšikams, vagims, visai užmiršdami tuos, kurie siekia skleisti dvasios pakilimus, žvilgsnius į žvaigždes. . .

Aukso Lietuva niekada neturėjo, viskas, kas iš aukso ar tik auksu žiba, – viskas iš svetimų šalių. Dalis pagrobta, dalis savo darbo vaisiais išsimainyta, dalis prakaitu aplaistytais vargais įsigyta. Todėl ir pati Lietuva, kaip valstybė, negali pasidžiaugti savo aukso lobiais: naujausiais duomenimis, savo banko rūsiuose slepianti vos 5,8 tonas aukso ir pasaulio valstybių sąraše dėl turimo aukso esanti 75-oje vietoje. O pirmauja JAV, turinti net 8135 tonas aukso, arba net 1,4 tūkstančio kartų daugiau negu Lietuva. O atsiminus, kad Amerikoje gyvena tik aštuoniasdešimt kartų daugiau negu Lietuvoje žmonių, tai vienam amerikiečiui valstybinio aukso tenka net 17,5 karto daugiau negu Lietuvos gyventojui. Gal dėl to ir nereikia liūdėti. Nes dar nė vienas pasaulio žmogus, kad ir sėdėdamas ant maišo, pilno aukso, neišliko gyvas, jei neturėjo duonos ir vandens, ko lietuviams tikrai pakanka, o ir aukso daugiau kaip šimtas pasaulio valstybių turi dar mažiau negu lietuviai.