Pirmasis puslapis
Krikščionybė
     ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Darbai
Žvilgsnis
Rinka
Langas
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Žydų genocido dieną minint

Džiuljeta KULVIETIENĖ

Tarptautinio seminaro dalyviai su arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi Kardinolo V.Sladkevičiaus muziejuje. Sėdi kairėje – Vytautas Toleikis

Kiekvienais metais rugsėjo 23 dieną Lietuva mini Žydų genocido dieną. Šia proga Vilniuje vyksta tarptautinis seminaras „Švietimas apie holokaustą Rytų Europos šalių mokyklose“. Seminaro dalyviai panoro susitikti su Kauno arkivyskupu metropolitu Sigitu Tamkevičiumi. Arkivyskupas priėmė svečius Kardinolo V.Sladkevičiaus bute-muziejuje.

Arkivyskupas pasidalijo prisiminimais apie kai kuriuos savo gyvenimo įvykius, pažintį su žydų tautybės žmonėmis. Jam teko sutikti žydų ir būnant Maskvoje, ir lageryje. Su jais visuomet klostėsi geri ir šilti santykiai. „Niekuomet nevadinau savęs tuo, kuris kovojo prieš režimą, bet stengiausi ginti teises žmonių, kurie patyrė sunkumus ir išbandymus“, – sakė arkivyskupas ir pasidžiaugė, kad jį visuomet supo kunigai, kurie padėjo nukentėjusiems nuo holokausto, ypač Kauno geto vaikams. „Taip, vokiečių okupacijos laikai buvo sunkūs, - atsiduso arkivyskupas. – Mes Lietuvoje pergyvenome dvi okupacijas, aš gerai pažinau tik antrąją okupaciją, kurios metu savo kailiu patyriau, ką reiškia totalitarinis režimas. Asmeniškai man daugelis dalykų labai gerai suprantami, pavyzdžiui, dabar galima išgirsti, kad ne visi kunigai, ne visi civiliai gyventojai padėjo žydams vokiečių okupacijos metu. Daugelis stovėjo nuošalyje, nes paprasčiausiai bijojo. Be to, reikia prisiminti ir okupantų taktiką: daug ką daryti svetimomis, t.y. vietinių gyventojų rankomis. Panaši padėtis buvo ir tarybinės okupacijos laikais, kai dauguma stovėjo nuošalyje ir stebėjo žinodami, kad vis tiek nieko negali padėti, tik save pražudyti. Žinoma, tai ne išeitis“, – sakė arkivyskupas S.Tamkevičius.

Mūsų dienomis pripažįstama, kad ne viskas buvo padaryta gelbstint žydus vokiečių ir sovietinės okupacijų laikais, dėl ko žuvo nemažai žmonių. Tai buvo akcentuota ir vyskupų kreipimesi.

Paskui arkivyskupas S.Tamkevičius atsakė į svečių klausimus. Jis išreiškė viltį, kad tai niekuomet nebepasikartos. Bet kalbėti apie holokaustą reikia tam, kad jei kada nors jis pasikartotų, žmonės žinotų, kaip elgtis. Arkiv. S.Tamkevičiaus manymu, žmonės turi žinoti, kad jokiomis sąlygomis negalima kolaboruoti. Svarbiausia daryti viską, kad būtų geri santykiai tarp visų vienoje šalyje gyvenančių tautybių, tuomet jokiomis istorinėmis sąlygomis neatsiras vietos kolaborantams, o holokaustas nepasieks tokio masto.

Arkivyskupas S.Tamkevičius supažindino svečius su muziejaus ekspozicija, papasakojo apie „LKB kronikos“ leidimą, už kurį buvo suimtas ir nuteistas. Mokytoja istorikė prašė patarti, kaip vaikams ir jaunimui aiškinti apie holokaustą, nes jie teigia nesuprantą, kam jiems viso šito reikia. Arkivyskupas patarė pasakoti ne tik apie holokaustą, bet ir apie tai, kas yra totalitarinis režimas ir kur jis veda, bei auklėti jaunimą, kodėl nereikia rinkti į valdžią tų, kurie žada viską pakeisti. Istorijos pavyzdžiai - Hitleris ir Stalinas.

Arkivyskupas dar prisiminė, kad lageryje jam jau nebebuvo taip baisu, kaip Vilniuje, papuolus tarp vietinių saugumiečių. Lageryje sunkus, alinantis darbas, bet jau žinojai, ko tikėtis, o čia... Pastovus spaudimas ir žinojimas, kad jie gali padaryti bet ką ir bet kur, kad ir su maistu.

Svečiai stebėjosi, kad buvusioje SSRS teritorijoje jie nežino daugiau tokių vietų, kur buvusio saugumo sienos ir požemiai–izoliatoriai būtų prieinami eiliniam žmogui apžiūrėti. „Nėra to nei Maskvoje, nei Kijeve“, - teigė seminaro dalyviai. Jie sakė girdėję apie žmogų–legendą – Nijolę Sadūnaitę, kuri už vienuolika išspausdintų „LKB kronikos“ puslapių gavo trejus metus griežto režimo ir trejus metus lagerio.

Kol svečiai bendravo su arkivyskupu, grupės vadovą Vytautą Toleikį, Švietimo kaitos fondo direktorių, prašiau papasakoti apie šio tarptautinio seminaro dalyvius, atvykusius iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos, Latvijos, Estijos, Lenkijos. V.Toleikis sakė, kad neseniai Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija patvirtino valstybinę programą, kuri apibrėžia holokausto dėstymo filosofiją: ką reikia dėstyti, kaip kalbėti ir išaiškinti holokausto sąvoką. „Šią programą mes norime parodyti savo kaimynams iš Rytų ir pasidalyti patirtimi. Sovietinio režimo specifika suformavo tam tikrų bendrų bruožų. Holokaustas visai kitaip buvo vykdomas, turėjo kitą scenarijų Čekijoje, skyrėsi nuo Lietuvos. Latvijoje ir Lietuvoje – beveik tas pats scenarijus. Tarybinis režimas turėjo tam tikros įtakos, todėl, kalbėdamiesi su savo kaimynais, mes randame daug sąlyčio taškų ir tikimės gero bendradarbiavimo“, - sakė V.Toleikis. Tarp seminaro dalyvių – Maskvos holokausto fondo direktorius Ilja Altmanas bei Anatolijus Podolskis, Ukrainos holokausto švietimo centro direktorius iš Kijevo, Baltarusijos žydų muziejaus direktorė Ina Gerasimova, istorijos mokytojai iš Kaliningrado, nepriklausomo laikraščio Kišiniove (Moldova) žurnalistė, įvairių fondų atstovai ir kiti. „Jiems daug ką parodėme, buvome IX forte, KGB muziejuje. Važiavome į Kėdainius, kalbėjome apie darbą muziejuose, apie leidybą. Tai buvo plati ir intensyvi penkių dienų programa“, – sakė V.Toleikis.

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

© 2003 "XXI amžius"