Pirmasis puslapis
Krikščionybė
     ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Darbai
Žvilgsnis
Rinka
Langas
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Archyvinių dokumentų tyrimas
patvirtina popiežiaus Pijaus XII
priešiškumą nacionalsocializmui

Popiežius Pijus XI

Popiežius Pijus XII

Mindaugas BUIKA

Paankstintas Vatikano archyvų atidarymas

Remdamasis tarptautine teisine tradicija, Vatikanas savo archyvus atveria,kaip numatyta, praėjus apie 70 metų nuo atskiro pontifikato pabaigos. Iki šiol istorikų tyrimui buvo prieinami popiežiaus Benedikto XV (1914-1922) pontifikato archyvai. Kaip kovo mėnesį Vatikano laikraštyje „L’Osservatore Romano“ išspausdintame straipsnyje paaiškino Šventojo Sosto vyriausiasis archyvaras kardinolas Chorche Mechija, daugelis archyvinių dokumentų, kaip ir kitose šalyse, taip ir Vatikane, tam tikrą laiką neskelbiami viešumai, nes „jų publikacijos gali pažeisti dar gyvų žmonių, šeimų ir institucijų reputaciją“ arba „teisę į privatumą“. Dėl šių priežasčių net ir paviešinti dokumentai yra prieinami tik rimtiems bei kvalifikuotiems tyrinėtojams.

Kardinolas Ch.Mechija pastebėjo, kad vasario 15 dieną atidaryti archyvai sudaro tik nedidelę dalį medžiagos apie Pijaus XI pontifikatą. Naujai prieinami dokumentai yra tik iš slaptųjų archyvų, bet ne iš Vatikano dikasterijų. (Tuo pat metu taip pat buvo paviešinti ir Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumentai, atspindintys prieškarinius teologinius debatus dėl nacizmo, itališkojo fašizmo ir komunizmo.) Pateikta Vatikano valstybės sekretoriato, apaštalinių nunciatūrų Miunchene (su Bavarija Šventasis Sostas buvo sudaręs atskirą konkordatą) ir Berlyne dokumentinė medžiaga atspindi, be kita ko, Romos reakciją į vadinamosios Veimaro respublikos krizę, nacionalsocializmo iškilimą iki šio nusikalstamo režimo pradėto Antrojo pasaulinio karo.

Nepaprastai gausios Šventojo Sosto archyvinės medžiagos tvarkymas ir katalogų sudarymas reikalauja didelio ir kruopštaus darbo, tuo tarpu Vatikane šiam reikalui gerai parengtų specialistų trūksta. Todėl kai kurie žymūs istorikai, tarp jų ir profesorius Valteris Brandmiuleris, abejojo skubaus archyvų atidarymo tikslingumu. Tačiau tai buvo padaryta paties popiežiaus Jono Pauliaus II nurodymu dėl ypatingo domėjimosi popiežiaus Pijaus XII veikla Antrojo pasaulinio karo metais. Šventasis Tėvas yra įsitikinęs, jog tam tikra viešumo politika bus Bažnyčiai tik į naudą. (Pijaus XII (1939-1958) pontifikato dokumentai dar nėra parengti skelbti viešumai, tačiau ir vasario mėnesį atvertas Pijaus XI pontifikato diplomatinis archyvas yra su juo susijęs. Mat Pijaus XI pontifikato metu būsimasis jo įpėdinis kardinolas Eugenijus Pačelis dirbo apaštaliniu nuncijumi Vokietijoje, o vėliau Vatikano valstybės sekretoriumi.)

Vatikano slaptojo archyvo prefektas kunigas Serdžijus Paganas interviu žiniasklaidai buvo anksčiau perspėjęs, kad daugelio viešumai pristatomų dokumentų turinys jau iš anksčiau istorikams buvo žinomas netiesiogiai. Verta priminti, kad septintame – aštuntame dešimtmečiuose grupė jėzuitų istorikų popiežiaus Pauliaus VI nurodymu yra parengusi daugiatomį archyvinių dokumentų rinkinį „Šventasis Sostas Antrajame pasauliniame kare“. Kunigas S.Paganas taip pat pastebėjo, kad iš vasario mėnesį viešumai paskelbtų dokumentų yra nemažai tokių, kurie patvirtina kardinolo E.Pačelio, kaip apaštalinio nuncijaus Vokietijoje, pastangas gelbėti persekiojamus katalikų ir stačiatikių tikinčiuosius iš komunistinio režimo Rusijoje. Dokumentai iliustruoja tragiškas stalinistinio bolševikų teroro pasekmes trečiame-ketvirtame dešimtmečiuose buvusioje Sovietų Sąjungoje, bet, atrodo, šie dalykai tų jėgų, kurios ragino atidaryti Vatikano archyvus, beveik nedomina.

Šv.Editos Štein perspėjantis laiškas Popiežiui

Kaip didžiausia „sensacija“ žiniasklaidoje – bet ne istorikų sluoksniuose, kurie apie tą faktą gerai žinojo – buvo įvertintas iš Vatikano slaptųjų archyvų mokslininkams pristatytas konvertitės filosofės ir karmelitės vienuolės Editos Štein laiškas popiežiui Pijui XI, prašant pasmerkti nacių ideologiją ir jos antisemitizmą. 1942 metais Aušvico nacių konclageryje žuvusi šventoji E.Štein popiežiaus Jono Pauliaus II buvo kanonizuota 1998 metais. Savo 1933 m. balandžio 12 d. rašytame dramatizmo kupiname laiške ji informavo Pijų XI ne tik apie žydų, bet ir apie katalikų persekiojimą Vokietijoje ir teisingai išpranašavo nacizmo atneštą nelaimę Europai ir pasauliui.
„Kaip žydų tautos duktė, kuri per Dievo malonę jau vienuolika metų yra tapusi Katalikų Bažnyčios dukterimi, aš drįstu išreikšti krikščionybės Tėvui (Popiežiui) tai, kas jaudina milijonus vokiečių“, – rašė E.Štein laiške popiežiui Pijui XI, kurio tekstą dabar paskelbė daugelis Vokietijos, Italijos ir kitų šalių laikraščių. Ji pažymėjo, kad Hitleris ir jo rėmėjai parodė visišką panieką „teisingumui ir žmogiškumui, jau nekalbant apie artimo meilę“. Nacionalsocializmo lyderiai jau daug metų skelbė neapykantą žydams, o dabar, kada (po 1933 metų rinkimų) jie atėjo į valdžią ir apginklavo savo sekcijas – tarp jų ir žinomus kriminalinius elementus, – „jie pjauna neapykantos derlių, kurį pasėjo“.

E.Štein laiške pastebi, jog kai kurie žydai nepakėlę didelių sunkumų jau nusižudė, ir nors tai yra silpnumo apraiška, bet iš dalies atsakomybė tenka tiems, kurie pastūmėjo iki tokio beviltiško žingsnio, bei tiems, kurie lieka abejingi tokių žydų kentėjimų akivaizdoje. „Visa tai, kas jau atsitiko ir kasdien atsitinka, kyla iš vyriausybės, kuri save laiko krikščioniška, – nurodė karmelitė vienuolė. – Šiomis savaitėmis ne tik žydai, bet ir tūkstančiai katalikų tikinčiųjų Vokietijoje (ir, tikiu, visame pasaulyje) laukia ir viliasi, kad Kristaus Bažnyčia pakels savo balsą prieš tokį piktnaudžiavimą Kristaus vardu“. Ji pažymėjo, jog kasdien per radiją masėms vykdoma „rasės ir valstybinės prievartos sudievinimo“ indoktrinacija iš tikrųjų yra „atvira erezija“.

Laiške taip pat teigiama, kad nacių priešiškumas žydams turėtų kelti pasipiktinimą krikščionimis, nes Jėzus, jo motina Marija ir pirmieji mokiniai buvo žydai. Tokia „naikinimo kova prieš žydų kraują“ visiškai prieštarauja „mūsų Viešpaties ir Išganytojo laikysenai, kuris net ant kryžiaus meldėsi už savo persekiotojus“. 1933 metai, minint Nukryžiavimo ir Prisikėlimo 1900-ąsias metines, buvo Popiežiaus paskelbti Šventaisiais metais. E.Štein savo laiške nurodė, kad nacizmo šėlsmas tiems Šventiesiems metams atnešė „juodų dėmių“, nes tai turėjo būti pirmiausia „taikos ir susitaikymo metai“. Baigdama ji perspėjo, kad jeigu ir toliau bus tylima minėtų nusikaltimų akivaizdoje, tai gali neigiamai atsiliepti „Bažnyčios globaliniam įvaizdžiui“.

Pirmutinis rūpestis bažnytinio gyvenimo išlaikymu

Šios drąsiosios vienuolės perspėjimai buvo svarbūs, tačiau, kaip patvirtino dabar viešumai atidaryti Vatikano archyviniai dokumentai, tuo laikotarpiu E.Štein balsas toli gražu nebuvo vienintelis. Romą ketvirtajame dešimtmetyje pasiekė daugelio politikų, žurnalistų, dvasininkų, netgi pačių žydų laiškai su raginimais griežtai pasmerkti nacių ideologiją ir vykdomą politiką. Atsiliepiant į tai, 1937 metais popiežius Pijus XI paskelbė encikliką „Mit brennerder Sorge“, skirtą specialiai vokiečių katalikams ir parašytą vokiečių kalba. Šiame dokumente Šventasis Tėvas be užuolankų pasmerkia nacistinį rasinio ar tautinio pranašumo tvirtinimą ir pabrėžia, jog tie, kurie rasę, valstybę ar santvarką „stabmeldiškai sudievina, tie sudarko ir suklastoja Dievo planą“. Kaip yra istorikų patvirtinta, Pijus XI buvo sumanęs paskelbti vieną encikliką apie nacionalsocializmo idėjų priešingumą krikščionių tikėjimui ir jau buvo parengęs jos projektą, tačiau dėl jo mirties 1939 metais enciklika nebuvo užbaigta ir liko nepaskelbta.

Kaip jau minėta, Pijaus XI pontifikato laikotarpiu arkivyskupas, vėliau kardinolas E.Pačelis (būsimasis popiežius Pijus XII) iki 1930 metų ėjo Šventojo Sosto diplomatinio pasiuntinio – nuncijaus pareigas Miunchene ir Berlyne. Pateikti viešumai nunciatūrų šio laikotarpio dokumentai rodo įprastas ataskaitas apie diplomatines derybas dėl konkordato, vyskupų ir teologijos fakultetų profesorių skyrimą bei kitus klausimus. Be kita ko, šiose ataskaitose aptariamas ne tik religinis, bet ir politinis gyvenimas Vokietijoje, tačiau, kaip pažymi su dokumentais susipažinęs vokiečių katalikų istorikas Tomas Brechenmacheris, juose negalima rasti net mažiausios užuominos, kad būtų koks nors simpatizavimas nacizmui.

Jau 1923 metų rudenį arkivyskupas E.Pačelis, tuomet nuncijus Miunchene, reaguodamas į Liudendorfe ką tik įvykusį pirmąjį Hitlerio grupės maištą, pavadino jį „iš esmės antikatalikišku“. T.Brechenmacheris, kuris dirba pagal tyrimo projektą „Eugenijus Pačelis Vokietijoje (1918-1930)“, nurodo, kad būsimasis popiežius Pijus XII darbo Miunchene metu savo neigiamas nuostatas dėl nacizmo neretai paremdavo tuometinėje Bavarijos spaudoje pasirodžiusiais straipsniais, kuriuose aiškiai sakoma, kad nacionalsocializmas didžiausiais savo priešais laikė žydus ir katalikus. 1930 metais tapęs Vatikano valstybės sekretoriumi, taigi atsakingu už Šventojo Sosto užsienio politiką, kardinolas E.Pačelis jį pakeitusiam naujajam nuncijui Vokietijoje arkivyskupui Čezarei Orsenigui 1933 metų kovo pradžioje nurodė pranešti apie visas atsiradusias galimybes intervenuoti prieš „antisemitinius ekscesus“.

Kita vertus, kaip rugpjūčio mėnesį KIPA žinių agentūros paskelbtame straipsnyje pastebi T.Brechenmacheris, iš paviešintų Vatikano archyvinių dokumentų yra akivaizdu, kad Šventojo Sosto politikos nacionalsocializmo atžvilgiu nenulėmė ir negalėjo nulemti vien tik vykęs žydų persekiojimas. Svarbiausiu Romos uždaviniu buvo bažnytinio gyvenimo Vokietijoje kiek įmanoma normalesnės eigos išsaugojimas priešiško katalikybei režimo sąlygomis. Tam strateginiam tikslui Vatikano valstybės sekretorių kardinolą E.Pačelį pabrėžtinai ragino ir vokiečių katalikų vyskupai, kurie baiminosi dėl galimo XIX amžiuje vykusio „kulturkampfo“ pasikartojimo ar net visiško Bažnyčios užgniaužimo pavojaus. Šie motyvai bei būgštavimai atsispindi ir minėtoje 1937 metų enciklikoje „Mit brennender Sorge“, kur teigiama, jog „Vokietijos horizonte pradeda kauptis audringi religinės kovos debesys“.

Amerikiečių diplomatų liudijimai

Pastaruoju metu ne tik Vatikane, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose atskleista naujų diplomatinių dokumentų, patvirtinančių, jog popiežius Pijus XII dar iki išrinkimo rodė griežtą nepritarimą nacizmui. Kaip rašo šiuos dokumentus suradęs amerikietis jėzuitas istorikas Čarlzas Gelageris, aukšto lygio susitikimuose su JAV diplomatais tuometis Vatikano valstybės sekretorius kardinolas E.Pačelis kritikavo nacionalsocializmą kaip pagonišką ir antireliginį ir sakė, kad su Hitlerio režimu negali būti jokių kompromisų. Rugsėjo mėnesį prestižiniame JAV jėzuitų žurnale „America“ paskelbtame straipsnyje rašoma, jog naujai išaiškinti dokumentai patvirtina, kad kardinolas žiūrėjo į Adolfą Hitlerį „ne tik kaip į pasitikėjimo nevertą nenaudėlį, bet kaip iš esmės nedorą žmogų“, tai reiškia principinį buvusio Vokietijos diktatoriaus pasmerkimą.

Straipsnio autorius jaunas jėzuitas Č.Gelageris dirba istorijos profesoriumi Saint Luiso (Misurio valstija) universitete. Dabar jis rašo biografinę knygą apie amerikietį arkivyskupą Džozefą Harlį, kuris buvo Vatikano diplomatinėje tarnyboje popiežiaus Pijaus XII pontifikato metu. Šis darbas ir atvedė jį prie atradimo naujų diplomatinių dokumentų, pateikiančių visiškai priešingą vaizdą nei tam tikrų asmenų bandymai parodyti popiežių Pijų XII, kaip neva „simpatizavusį nacizmui“.

Žurnale „America“ Č.Gelageris sutelkia dėmesį į dokumentus, rastus praeityje žymių JAV diplomatų – ambasadoriaus Džozefo Kenedžio (prezidento Džono Kenedžio tėvo), dirbusio pasiuntiniu Londone, ir Alfredo Klaiforto, buvusio generalinio konsulo Kelne ir Berlyne prieš Antrąjį pasaulinį karą, archyvuose. Abu šie diplomatai 1938-1939 metais lankėsi Romoje ir, susitikę su kardinolu E.Pačeliu, išsamiai aptarė nerimą keliančią padėtį Vokietijoje. Dokumentines ataskaitas apie šiuos susitikimus jie pateikė JAV valstybės departamentui, ir, kaip teigia Č.Gelageris, su jomis buvo susipažinęs Jungtinių Valstijų prezidentas Franklinas Ruzveltas.

A.Klaifortas, kuris su tuomečiu arkivyskupu E.Pačeliu susipažino trečiajame dešimtmetyje, kai abu dirbo diplomatinį darbą Berlyne, po naujo susitikimo 1938 metais Romoje pranešė Vašingtonui, jog „jis (Vatikano valstybės sekretorius kardinolas E.Pačelis) visiškai netiki, kad su Hitleriu galima kaip nors susitarti, ir visiškai remia Vokietijos vyskupų antinacistinį nusistatymą“. Tuo tarpu ambasadoriaus Dž.Kenedžio diplomatinių raštų archyve yra jam perduotas kardinolo E.Pačelio prašymas supažindinti prezidentą F.Ruzveltą (memorandume jis diplomatiškai įvardijamas kaip „jūsų draugas“) su asmeninėmis neigiamomis tuomečio Vatikano valstybės sekretoriaus nuostatomis nacionalsocializmo atžvilgiu, su kuriuo negalimas joks politinis kompromisas.

Kardinolas E.Pačelis aiškiai pabrėžia, kad nacių programoje paneigiamas religijos laisvo praktikavimo esminis principas ir todėl rusiškąjį bolševizmą galima visiškai sulyginti su vokiškojo nacizmo kovos prieš Bažnyčią metodais. Vertėtų prisiminti, jog panašiai kaip komunistai, taip ir nacionalsocialistai siūlė Vokietijoje įkurti „nacionalinę Bažnyčią“, dėl kurios utopiškumo enciklikoje „Mit brennender Sorge“ perspėjo ir popiežius Pijus XI. „Nacionalinių Bažnyčių istorija, jų dvasinis sąstingis, pasidavimas ir vergavimas žemiškosioms galybėms įrodo tą beviltišką nevaisingumą, į kurį su neišvengiamu tikrumu patenka nuo Gyvojo Vynmedžio - Visuotinės Bažnyčios atkritusi šaka“, - rašė Šventasis Tėvas.

Beje, ambasadorius Dž.Kenedis buvo susitikęs su popiežiumi Pijumi XII netrukus po jo ingreso 1939 metais ir savo ataskaitose JAV valstybės departamentui vėl patvirtino Popiežiaus įsitikinimą tiek dėl vokiškojo nacizmo, tiek ir itališkojo fašizmo artimumo pagonybei ir bandymo iš šaknų išrauti krikščioniškąjį tikėjimą. Č.Gelagerio straipsnyje rašoma, kad „E.Pačelis privačios diplomatijos priemonėmis“ stengėsi stiprinti JAV ir Didžiosios Britanijos vadovų „panieką naciams“. Bėda tik, kad tuomet vyravusią derybų slaptumo atmosferą, kada politinės nuostatos atvirai buvo reiškiamos tik „už uždarų durų“, pastaraisiais dešimtmečiais kai kas sąmoningai ar nesąmoningai išvystė į klaidingus samprotavimus apie neva Vatikano „tylėjimą“ dėl nacistinio totalitarizmo nusikaltimų. Kaip minėta, naujieji archyvinių dokumentų tyrimai paneigia šiuos nesąžiningus tvirtinimus.

© 2003 "XXI amžius"