Lietuviai, gelbėję
žydus
|
Padėję slėpti žydus nacių okupacijos
metais (iš kairės): Janina Šlekaitytė-Kalavinskienė, Anelė
Šlekaitytė-Grigienė, Genovaitė Šleikaitytė-Sebestinienė
ir Albinas Šlekaitis Leipalingyje rugpjūčio 9 dieną |
Nuolat skaitydami ir girdėdami kaltinimus Lietuvai
dėl žydų tragedijos vokiečių okupacijos metais, jaučiame pareigą
užrašyti mums žinomą faktą apie žydus nuo mirties gelbėjsius lietuvius.
Nuo vaikystės girdėdavome savo mamų tėviškėje
(Vilkaviškio rajone, Lankeliškių parapijoje, Sodėnų kaime) gimines
patylomis pasakojant apie karo metais suteiktą pagalbą žydams. Visi
tai laikė natūraliu dalyku (kaip, beje, ir vėliau saviesiems, Lietuvos
partizanams, kaimo teiktą pagalbą). Tuo nesigyrė ir jokių įvertinimų
už tai neieškojo, tas lietuvių charakteryje atrodo itin gražu. Ir
dabar nenorėtume atkreipti į savo artimuosius kokio nors formalaus
dėmesio, o tiktai pridėti minimus faktus kaip tam tikrą atsvarą
žydšaudžių tautos įvaizdžiui.
Čia pateikiame marijampolietės Genovaitės Šlekaitytės-Sebestinienės
pasakojimą.
Žydų tautybės Šapyrų šeima prieš Antrąjį pasaulinį
karą gyveno Vilkaviškyje. Užėjus vokiečiams, jiems grėsė mirtinas
pavojus. Tai jie slėpėsi pas Sodėnų kaimo gyventojus Šalaševičius,
paskui juos atvedė į Uršulės Gibaitės-Šlekaitienės ir Pranciškaus
Šlekaičio šeimą, kurioje tada jau augo keturi vaikai dukros Janina,
Genė, Anelė ir sūnus Albinas. Šapyrų šeima ilgai vienoje sodyboje
nebūdavo, kad nesusektų. Pagyvendavo dvi savaites pas Šalaševičius,
paskui ateidavo pas mus, gal juos ir dar kas saugojo tai būdavo
laikoma paslaptyje. Jei būtų susekę visų būtų buvęs vienas likimas.
Vyrą ir žmoną Šapyrus mes vadinome Juozuku ir Onute, tikrųjų vardų
nežinojome. Abu vienas kitą vadino Joške ir Anuška. Jie išliko gyvi
ir gyveno Vilkaviškyje. Pasitraukus vokiečiams, po kurio laiko jie
buvo atvažiavę pas mūsų tėvus ir verkdami jiems dėkojo: Šlekaitėliai,
jūs mums gyvybę(dovanojot... Verkėme visi iš džiaugsmo. Prisimenu
dar tai, kad Albinas su Juozuku vasarą eidavo miegoti į kluoną,
ant šieno. O Onelė miegojo kamaraitėje. Mamytė (Uršulė Šlekaitienė,
g. 1890 metais prie Gražiškių, Vygrelių kaime, mirusi 1988 m. gegužės
19 d. Padovinyje, palaidota Marijampolėje) gamindavo visiems valgyti,
o Janutė (Janina Šlekaitytė-Kalavinskienė, g. 1929 10 26 Sodėnų
kaime, gyv. Padovinyje, Marijampolės rajone) išskalbdavo drabužius.
Lengviausia užduotis buvo mums, dvynėms seserims (Genė Šlekaitytė-Sebestinienė
ir Anelė Šlekaitytė-Grigienė, gimusios 1933 m. rugpjūčio 8 d. Sodėnų
kaime, Vilkaviškio rajone; pirmoji dabar gyvena Marijampolėje, antroji
Leipalingyje, Lazdijų rajone). Mes nešdavome valgyti ir, jei prašydavo,
padainuodavome Šlekaičių vaikai apylinkėje garsėjo dainingumu.
Bet baimė labai slėgė visus.
Turiu būtinai paminėti, kad Šalaševičiai buvo
geri bebaimiai žmonės. Jie žinodavo, kada Šapyrai būdavo pas mus.
Tai, jei ką nors nugirsdavo, mums pranešdavo. Mes taip pat pranešdavome
jiems. Tai buvo 1942-1943 metai. Buvom vieni kitiems angelai sargai
tomis siaubingomis, ilgomis dienomis ir naktimis.
Sodėnų kaimo gyventojai Miklaševičiai taip pat
išsaugojo iš Vilkaviškio kilusias dvi šeimas: Bielastapeckį Vincą-Tepkį,
jo dukrą Bielastapeckaitę Juditą, Juditos vyrą Antaną; Vinco-Tepkio
pusseserę RająTetelbovienę. Ji dar gyva ir gyvena Kaune, J.Kanto
gatvėje. Visa tai papasakojo Miklaševičių dukra Onutė Didvalienė.
Ji sakosi pas Rają kartais nuvažiuojanti.
Prieš karą Judita dirbo dantų technike Vilkaviškyje,
o jos vyras Antanas laikrodininku. Išskyrus R.Tetelbovienę, kiti
dabar išvykę į Izraelį, bet jie atvažiuoja ir aplanko Miklaševičių
vaikus. Miklaševičius (tėvus) po mirties apdovanojo padėkos raštais
vienus parvežė iš Izraelio, kitus įteikė prezidentas Valdas Adamkus.
Sodėnų kaimo gyventojų Jaudegių šeima išslapstė Kaganskienę su dviem
vaikais, taip pat kilusius iš Vilkaviškio. Mergaitė buvo vardu Cilė,
berniuko vardo neprisimenu. Kaganskienė su vaikais išliko gyvi,
bet jų tolesnis jų gyvenimas nežinomas. Kriaučiūnų šeima, taip pat
iš Sodėnų, išsaugojo du jaunus studentus, buvo jauni ir gražūs vyrukai.
Jie buvo pasidarę slėptuvę po namu ir išgyveno laimingai, bet tolesnio
jų likimo nežinome. Manoma, kad jie išvažiavo iš Lietuvos. Užėjus
rusams, ta slėptuvė buvo perimta mūsų vyrų ja naudojosi partizanai.
Susekė budeliai Kriaučiūną areštavo, žmoną ištrėmė į Sibirą.
Minikevičiai, kita Sodėnų kaimo šeima, išsaugojo
dvi jaunas žydaites, bet tolesnio jų likimo irgi nežino. Užėjus
rusams, dėl sūnaus Gedimino Minikevičiai buvo persekiojami, ir,
kad išvengtų tremties ar kalėjimo, pasitraukė kažkur į Šilutės rajoną.
Tėvai jau mirę. Vienas sūnus gyvena, atrodo, Klaipėdoje, Gediminas
turbūt pasitraukęs į Vakarus, o kitas brolis dar gyvas Lietuvoje,
nes tvarkėsi žemės dokumentus. Vieną žydaitę slapstė Paukščių šeima
iš Sodėnų, bet mergina, nepakėlusi nuolatinės baimės, nusižudė.
Kad ir kas ką sakytų, Sodėnų kaimo gyventojai
išsaugojo daug gyvybių ir žydšaudžių vardo nenusipelnė.
Mūsų tėvai, galima sakyti, buvo geros sielos žmonės. Jie nesiekė
turtų, bet Dievui, tėvynei jų širdyse visada užteko vietos. Žmonėms
visada padėdavo bėdoje. Kai užėjo pirmieji rusai, jie tuojau pradėjo
naikinti Lietuvos kariuomenę. Pas mus (Šlekaičių sodyboje) slapstėsi
Lietuvos kariuomenės karininkas Antanas Malakauskas (mūsų pusbrolis,
Genutės Auštrienės, išvažiavusios į JAV, Baltimorę, brolis). Turėjo
ginklų ir siųstuvą, vis kažkam perdavinėjo žinias. Paprastai jis
pradėdavo kalbėti vakarais, tai tėtis (Pranciškus Šlekaitis, g.
1896 metais prie Bartninkų, Ožkabalių kaime, miręs 1980 m. birželio
17 d. Leipalingyje, palaidotas Marijampolėje) su sūnumi Albinu (g.
1926 m. vasario 2 d. Sodėnuose, gyv. Marijampolėje) lauke budėdavo,
kad kas nenugirstų ir nepraneštų. Kai Antanas slapstėsi, mums labai
padėjo kaimynas Kabacevičius. Pas Kabacevičius jis ir nakvoti eidavo.
Gerai prisimenu, kai, būdavo, kaimynas sužino, kad kur daromos kratos,
tai atbėga be kepurės ir jau kieme tyliai kalba: slėpkit Antaną.
O kai pasklido kalbos, kad pas Šlekaičius kažkas slepiasi, tai tėtis
Antaną aprengė elgeta, virvėmis pririšo klumpes ir nuvežė pas tetą
Čepeliauskienę. Kelionė buvo ilga: jie gyveno už Gražiškių, Paširvintyje,
prie Lenkijos sienos. O mamytė tik meldėsi prie Švč.Marijos paveikslo,
kad nesutiktų šitų žvėrių, ištroškusių žmogaus kraujo. Visi nemiegojome
per naktį, kol grįžo tėtis. Ten Antanui buvo saugiau, nes Čepeliauskai
gyveno prie miško. O Šlekaitynė Sodėnų kaime buvo ant kalno, nebūtų
kur pasitraukti. A. Malakauskas žinojo, kad suėmimo atveju bus labai
kankinamas, juk buvo karininkas, ne eilinis kareivis. Jis nė minutei
nesiskirdavo su ginklu. Antanas išliko gyvas, užėjus vokiečiams
dirbo savo darbą, buvo pakeltas laipsniu. Antrą kartą sovietams
užgrobus Lietuvą, jis su šeima jau buvo pasitraukęs į Vakarus, ilgai
gyveno Vokietijoje. Paskui persikėlė į JAV, apsistojo netoli Baltimorės.
O kai jau prasidėjo partizaninės kovos, tai buvo
gal baisiausia, nes žodžiais išsakyti to neįmanoma. Buvo tokių dalykų,
kad sunku įsivaizduoti, kaip likom gyvi. Bet gal geri darbai ir
Dievo pagalba atitolino tamsius debesis nuo mūsų pastogės.
Pagal G.Šlekaitytės-Sebestinienės pasakojimą
užrašė
Vilija SEBESTINAITĖ-BILINSKIENĖ ir kun. Robertas GRIGAS
Marijampolė-Kaunas
© 2003 "XXI amžius"
|