| Tau sunku, nes tu
vienas
Lilijana MIŠKINIENĖ
Jei tu viena, jei tu vienišas, jei tu vienišius
Tai ne tas pats vieni patys pasirenka tokią sau artimą būseną
ir netgi įtikinėja visus kad tai svarbiausia (A.Čechovas: Gyvenime
svarbiausia vienišumas. Tą patį teigia ir garsusis rusų kino
aktorius S.Liubšinas).
Kiti yra tik vieni gal laikinai, gal ir visą
gyvenimą laukia to vienintelio atvejo. Lemtingo, tik jam skirto.
Kantriai. Treti jaučiasi vieniši net būdami tarp žmonių. Juos
užgulusios psichologinės problemos, susidarančios dėl tam tikros
žmogaus psichinės struktūros, auklėjimo, gyvenimo aplinkybių.
Todėl gal bus įdomu ir naudinga susipažinti su
tokiais žmonėmis. Ir jiems pažiūrėti į save lyg iš šalies. Gal tai
padės ir mums geriau pažinti savo artimą, kurį privalome jei esame
katalikai mylėti. O kad mylėtum reikia jį pažinti. Tai lyg
padėti ranką jam ant peties. Būti broliu...
Nepretenduosiu į psichologus. Tiesiog pasišnekėsime
kiek galima nuoširdžiau ir atviriau. Parašykit, jei norėtumėt patys
pasikalbėti vienišumo ar vienatvės temomis.
Lietuva pilna nepaprastų, stiprių, dvasingų žmonių.
Bet jie kažkur nematomi toli nuo mūsų. Dugne? O pradėsime nuo
vienos knygos. Nedidelė tai knyga, bet nekyla ranka parašyti knygelė.
Kaip ir mažas žmogus gali būti didelis.
Taigi Broniaus Šablevičiaus knyga Dugne pasaulis
kitoks. Autorius ne profesionalas, ne humanitarinių profesijų
atstovas. Tai biologas, dirbantis ir gyvenantis provincijoje Ignalinos
rajone. Todėl dvigubai patrauklesnė asmenybė. Pirmiausia įdomu,
kaip biologas susitvarko su literatūriniu pasipriešinimu (jei galima
taip pasakyti). Be to, patraukia žmogaus samprotavimai apie save,
kitus ir gyvenimą.
Norisi kalbėti paprasto, eilinio skaitytojo žodžiais
į tokią atvirą, skaudžią išpažintį, kur nepaprastai taupios eilutės
atveria ne tik dugną, bet ir kas yra už jo. Tai lyg aforizmai, lyg
atskirų miniatiūrų lyg karolių, gražių, nušlifuotų akmenų, vėrinys,
parodantis, kad dugne, tai yra provincijoje, miške, laukuose gyvena
toli gražu ne primityvūs, vienpusiški ar laukiniai žmogeliai. Atvirkščiai,
atrodo, kad tik ten, iš tikrųjų šaltinių, ir trykšta versmės, priverčiančios
atsisukti ir pažvelgti į gyvenimą kitaip, kitu žvilgsniu. Pradžiungi,
kad, o Viešpatie, ne viskas dar perkama ir parduodama kad žvaigždėtas
dangus prie Mėlynųjų ežerų, Sidabro ežero turtai ar eilės, perskaitytos
prie laužo yra neužmirštamos vertybės, dėl kurių verta iškęsti
nesostinės pilkumą ir vienodą, katorgiškai sunkų, neparodomą iš
scenų ar ekranų heroizmą, kurio niekas net nepagarsins, nepagirs.
Tai darbas iš pašaukimo. Visa laimė, kad hobis ir darbas sutampa.
Bet kiek žmogus gali būti stiprus, dirbdamas kad ir Sizifo darbą,
kurį pats ir pasirenka, pats save kartais tiesiog kankindamas? Juk
turim mes padėti pajusti, kad jo darbas labai svarbus. Kad jis
pats yra reikšmingas ir didelis savo darbais, savo mąstymu, savo
tiesomis.
Nors jis vienas. Ar gerai tau, Broniau Šablevičiau?
Apie tai sužinoti galime kiekvienas, perskaitęs šią knygą, išleistą
net 1996 metais ir mažai žinomą. O be reikalo. Manau, kad daugeliui
vertėtų ją perskaityti ir gal ne vienam širdy suskambės analogijos
su A. de Sent Egziuperi knygomis tikru vyriškumu ir jausmais.
Štai keletas ištraukų. O vėliau gal pasiseks ir
pasišnekėti su šiuo itin įdomiu kūrėju, kuris save vadina laukiniu
žmogumi. (Duok Dieve, mums, miesto žmonėms, taip jautriai jausti
gyvenimą ir turėti tokią dvasią.) Įdomu būtų sužinoti, kokios transformacijos
įvyko per šituos beveik dešimt metų po knygos parašymo. Kokią patirtį
įgijo jau nebejaunas žmogus, kokias reakcijas sukėlė jo išpažintis?
Ar dar kyla noras imti į rankas baltą lapą? Ar pasaulis tapo šviesesnis,
ar likimas susigėdo ir tapo jam draugiškesnis?
Bronius Šablevičius
Dugne pasaulis kitoks
Įėjimas
Nė viena eilutė nebuvo sugalvota, rymant už stalelio
suraukus kaktą ir vargstant ką nors tokio pagaminti smegenims.
Viskas išgyventa, per save perleista, savimi iškęsta
Kuo staigesnis
būdavo kritimas, kuo gilesnė likimo duobė kelyje tuo mėlynesnis
guzas iššokdavo. Kaip gydyti tas mėlynes? Tūnoti tyliai ir kloti
šaltus kompresus, ar parodyti likimui, kad esi ne aklas triušiukas,
o matai, ką jis su tavim išdarinėja? Gal tada jis, likimas, nors
kiek susigės? Gal pasijus ne toks visagalis?
1. Kad nebūtų kaip avietė
Vėl pasiryžau gyvenimą seną pradėti iš naujo.
Ar gali būti, kad niekas netrukdys? Negali būti. Ligi šiol nežinau,
kas mane stebi, bet stebi ir nevėluojančiai pasirūpina, kad gyvenimas
netaptų per daug saldus. Gal tai mano Likimas toks akylas ir darbštuolėlis?
2. Alkana siela neleidžia kūnui ilsėtis
Paskutinis nakvojimas ant šieno per atostogas.
Laukai, pievos ir ežeras slėnyje vis labiau skęsta į nakties tylos
gilumą ir šiltą rūką. Viską palikti ir eiti miego? Liūdna. Šią minutę
nepaguodžiamai ilgiuosi geriausiojo savo draugo R. Norėčiau jam
parodyti tėviškės gamtos turtus man vienam per daug.
Žmogus esi geresnis, kai ko nors išsiilgęs ir
liūdnas, negu sotus pilvu ir dvasia.
13. Dar vienas vynas
Aš ir sakau: jei tu verktum, sugerčiau tavo ašaras.
Priglausčiau lūpas, o lašai nutekėtų į jas kaip aitrus vynas
Nežinau, ar tu dar surasi kada nors kitą tokį,
tariantį mano žodžius. Negi surasi? Aš pats tokio žmogaus laukiau
ir laukiau. Žinau, kas tai yra.
19. Vertingas skelbimas
Gerą butą 3-iame aukšte su vaizdu į ežerą ir su
svoločiais kaimynais į bet kokį kitą su normaliais žmonėmis už sienos.
Kaip priedą dar siūlau garažą, užsieninį šunį ir nesikeikiančią
papūgą.
26. Patikimas draugas
Bijau vakare atsigulti nenuvargęs mintys užpjaus.
Miegas prieina ir išgelbėja.
38. Kas ten alų geria?
Paskutinis alus žliugsi į skrandį. Vidurnaktis.
Sėdime trys: Valentinas, Eugenijus ir Bronius. Apie menus kalbame.
Trys būsimosios kaukolės.
47. Nusižudyti negalima
Šiandien perskaičiau, kad pagal budizmą Tibete
tikima: nusižudyti negalima, nes kitame gyvenime nebeatgimsi žmogumi.
O kuo?
Nusižudyk ir pamatysi.
56. Pesimizmas tai jėga!!!
Esu stiprus savo nepalaužiamam pesimizmui. Kai
likimas trenkia perkūnu, žinau, kad taip ir turėjo būti. Ir išlieku.
66. Bus kaip vakar
Jei matysi tikslą tad gerai. Tada gerai gerai.
O gyventi sunku ir sudėtinga. Todėl, kad nėra mano žmonių. Ieškojau,
ieškojau, bet jų nėra. Nėra. Ne. Štai būtų vienmintis bent vienas
(argi gaila likimui?).
71. Liūdesys itališkai
Maudžia nuo patirto gerumo. Diena buvo pilna žmonių
gerumo. Vakare nieko nebeliko. Tik aš ir drozofila ant obuolio.
Liūdna. Liūdnissimo.
72. Patarimas sau
Nedūsauk, neverk, neišsinarink pirštų, neplėšyk
širdies. Geriau pasitikrink, ar tu pats moki būti draugu, o gal
tik draugystės vampyru?
(Nesibaiminkite, ne jums pamokslą sakau. Save
drąsinu.)
74. Šventos protėvių vėlės
Magnetinės traukos kalvos, salos, duburiai, kloniai,
liūnai, dušimtamečiai medžiai, ežerai. Velniukas, Geluonas, Nikajis,
Leikštys, Anglinis, Agamantis
Vardai plaukia lyg giesmė
Erelių
lizdai, linėjų žiedai, grybų kvapas, bruknės kaip žarijos.
Kas čia buvo praeity, kad taip gera dabar?
75. O gal net trukdau kažkam?
Kuo daugiau pažįstamų surandu, tuo labiau į save.
Žmonių daugėja, bet jie ne man
Kiek daug žmonių, kuriems aš nereikalingas.
86. Panašumas į gyvulį
Siaubas pagavo, suprantu, kad siela nesensta,
o veidas vis labiau snukėja
95. Ligos simptomai
Liguista būsena: norisi dirbti. Keista! Gal kas
atsitiko? Gal ką suvalgiau? Gal reikėtų pasirodyti psichologui,
neuropatologui, kardiologui, ginekologui?
102. Pratinuosi būti miręs
Tik vasarą kaime gera. Eini naktimis lėtai ir
toli, be garso, kaip dvasia tų, kurie mirė prieš amžius. O gal tai
jie taip stipriai vilioja? Mes ligi šiol nežinome, kur dingsta mirusieji.
114. Patyrimas kenkia sveikatai
Kuo daugiau turiu draugų, tuo didesnis vienatvės
pojūtis.
138. Pasikalbėjome kaip reikiant
Koks kraupas, - pasakiau perskaitęs laikraštį,
- puolė gelbėti skęstančią savo merginą ir pats nuskendo. Didvyris.
Kvailys. Geriau būti liudininku negu lavonu.
Artūras gerokai jaunesnis už mane. Todėl gerokai
ir protingesnis. Akivaizdžiai šviežios smegenys.
140. Ilgų distancijų bėgikas
Bėgu nuo šio pasaulio, kai prisitaikyti prie jo
negaliu. Šitaip ir visai išbėgti galima.
143. Filosofijos mokytojas
Pilnatis lange, už lango, virš gimtinės, virš
Lietuvos. Spalvotos žvaigždės ant sniego. Savo žaižaravimu nori
prilygti Sirijui danguje. Didybė tylos! Mąstau apie tuos, kurių
reikia. Kažkur gyvena brangūs, mieli ar šiaip geidžiami žmonės,
bet labai vieniši tarp žmonių ir žmonų. Kaip apie juos negalvoti?
144. Šventas ryto momentas, bet kas jį
mato?
Aušta! Sudyla žvaigždžių spindesys, šviesa sunkiasi
virš miško viršūnių, o rūkas virš plačiojo gervių raisto. Įstabi
mėlyna valanda.
147. O sako, kad reikia gražiai atrodyti
Prabėgę gyvenimo metai lyg akmenys po kaklu.
Kiek nugyventa metų, tiek akmenų.
81. Sunkus ieškojimas
Paklausyk
Būk mano brolis
* * *
Tai tiek. Trumpai. Kas nori visos ieškokite knygynuose.
Vilniuje yra Šiaurės miestelyje (prie vartų). Ir jei ką palietė
atsiliepkite. Parašykite. Pasipasakokite. O gal
ir susirinksime
kada
Pažiūrėti pilnaties ežere. Ar auksinio berželio
ant kranto
Patylėti kartu prie Ugnies.
© 2003 "XXI amžius"
|