| Mokytojo kelias
Julė KILČIAUSKIENĖ
Toli nubėgusi vaikystė, lyg pro langą žvelgiu
į ją, nubertą pienių žiedais.
Mokytojas kiekvieno žmogaus gyvenime... Ką jis
reiškia?
Tik pagalvokime, su kokiais tikslais mokytojas
praveria pedagoginės mokyklos ar universiteto duris: kad įgytų šią
specialybę, teisę būti visą gyvenimą su vaikais, glostyti jų galveles
ranka, mintimis, ugdyti jas ir šviesinti, spręsti jų problemas.
Mažyliai gal šypsosi, gal išdykauja ar krečia piktus pokštus, o
tu jų mokytojas, tu negali įsižeisti, supykti, kerštauti ar bausti
privalai tik ugdyti, kaip žemdirbys javą; jei neauga, užpuolė
piktžolės ieškoti būdų, kaip padėti, kad derlius būtų brandus.
Mokytojas psichologas, aktorius, mokytojas gydytojas, o kartais
tėtis ir mama... Regis tai patys paprasčiausi mums dar sovietinėse
mokytojų kalvėse įdiegti sinonimai.
Didelė laimė ir atsakomybė prisiliesti prie mažo
vaiko, prie daugelio vaikų gyvenimo, klausyti jų linksmo čiauškesio,
mylėti juos. Kai grįžti, kai pavargusi krenti į guolį, jauna mokytoja,
apie ką galvoji? Ar sapnuoji vaikus? Ar krenta ašara išsiskiriant
su jais? Jei taip esi savo kelyje... Deja, tas kelias sunkus,
labai sunkus ir ne iki galo ištveriamas dėl sveikatos ir dėl pačios
savęs. Kad ir kaip būtų keista, tačiau bene daugiausia šioje profesijoje
yra viengungių. Kodėl? Gal dėl to, kad nelieka laiko sau, net mintims
apie savo asmeninį gyvenimą.
Menu pokalbius su Dovainonių pradinių klasių mokytoja Janina Našlėnaite.
Ji jau nedirba, tačiau neseniai sutikau grįžtančią iš Kauno su mokinuke.
Tai buvusi auklėtinė. Kartu lankė kitą mokinę ligoninėje po avarijos.
Mokytoja jau gali laiką skirti sau, sveikatai taisyti, kuri visa
atiduota vaikams, svetimiems, tačiau tikrai saviems vaikams. Visus
glausdavo, gabius ir silpnesnius. O šokiai!.. Juose visas laisvalaikis,
visa jaunystė ir gyvenimas: Kad ir nelikdavo laiko sau, grįždavau
po repeticijų vėlai vakare, dar reikia rengtis rytdienos pamokoms.
Ir taip metai po metų. Ar vieniša mokytoja? Ar gali žmogus būti
vienišas, jei tiek daug mylėjo?
Menu savo pirmąją mokytoją Irena Smetonytę Šilų
aštuonmetėje. Oi, kaip bijojau pirmą kartą eiti į mokyklą!.. Mama
nuvedė vingiuotais papieviais, po tiesumais, gėlės tokios didelės
abiejose takelio pusėse man iki veido, daug žmonių, klasė ir besišypsanti
mokytoja. Ak, ta mokytoja! Ji nė karto per metus manęs nesubarė,
net piktai nepažiūrėjo, kaip sava, kaip mylima teta! Paskui mokytoja
I.Smetonytė iš Šilų išvažiavo, ir prasidėjo mano vargai, o buvau
tik antrokė. Menu lietuvių kalbos mokytoją Angelę Aleksiūnaitę.
Ji kai kada ateidavo į mūsų namus (ne, nebuvo auklėtoja). Sykį užsuko
susirūpinusi perspėti tėvų, kad manęs neleistų vienos keliauti,
nes jau antrą kartą patenku į avariją... Mergaitė turi užaugti
sveika, ją reikia saugoti (seneliai gyveno už dešimt kilometrų,
tai vis traukdavau pėsčia ar dviračiu pas juos). Šviesios atminties
mokytoja A.Aleksiūnaitė... Ji labai rūpinosi savo dėstomu dalyku
lietuvių kalba, daug reikalaudavo, bet niekada neįžeidinėdavo
vaikų.
Fizinio lavinimo mokytojas Stasys Benetas. Paauglystėje
tai buvo atrama: nereikėjo galvoti, kaip gražiau atrodyti ar berniukams
patikti mokytojas prispaudė. Pavasarį, kai taip gražiai paukšteliai
čiulba, rasa dar nenukritusi mes, paaugliai, mergaitės ir berniukai,
mokyklos sporto aikštelėje. Reikia rengtis rajono spartakiadai,
negalima apsijuokti! Tai ir mindavome pėdas, vieną už kitą greitesnes,
bėgimo take ir šuoliuose į aukštį, tolį, kiti mėtė granatą, rutulį
stūmė, keisdavome vieni kitus estafetės bėgime. Tikšdavo nuo stiprių
šuolių į šalis ką tik išvarpytas smėlis, krisdavo ir nekrisdavo
žemėn kartelė. Ir fizinio lavinimo mokytojo pastangos nenuėjo vėjais.
Pastovios treniruotės prieš pamokas ugdė ne tik fizinę ištvermę,
bet ir atkaklumą, užsispyrimą siekiant tikslo. O ką jau kalbėti
apie džiaugsmą! Iš kaimo glūdumų vaikui laimėti rajone prizinę vietą,
gauti diplomą, pasirodyti visiems... Gal tada iš manęs pradėjo garuoti
įgimtas baimės jausmas būti dėmesio centre.
Norėčiau paminėti Vadoklių vidurinės mokyklos
prancūzų kalbos mokytoją Karklinienę. Šitokio švelnumo! Menu, kaip
ji mus mokė prancūziškų dainų. Būdavo, atsisėda mokytoja klasės
paskutiniame suole, paleidžia plokštelę ir pati kartu dainuoja Gitare
d'amour... (Meilės gitara...) arba Si touts l'enfants du monde
... (Jeigu viso pasaulio vaikai panorėtų būti jūreiviais, jie padarytų
iš savo laivelių gražų tiltą per pasaulį), ir mes ne tik mokėmės
tų prancūziškų eilėraščių, bet ir dainuodavome. Apie Paryžių išmokome
ne blogiau negu dabartiniai moksleiviai žino apie Vilnių. (Kada
1996 metais nuvykau, lyg ne pirmą kartą būčiau, man buvo žinoma
Senos upė, dalijanti miestą. Senojoje dalyje Eifelio bokštas,
Eliziejaus laukai, Luvras, Notre Dame katedra, viską pėsčiom dar
kartą aplankiau be gido.) O sako, sausa užsienio kalba!
Šie mokytojai iš mokyklos laikų ir šiandien yra
su manimi. Yra dalelė manęs.
Tačiau ne tik apie tai noriu kalbėti. Noriu paliesti
patį svarbiausią mokytojo bruožą sekti didžiuoju pasaulio Mokytoju,
iš Turino drobulės žvelgiančiu į mus. Jaustis atsakingam už savo
auklėtinius, jų ateitį. Regis, tai yra didžiausia mokytojo pareiga,
tai yra jo pašaukimas. Jausti ir ugdyti vaiko dvasią, gėrį joje.
Didis mokytojas, kuriam skauda mokinių gyvenimai. Gelia iki kančios
jų nuosmukiai, o su stipriaisiais išgyvena pergalių palaimą. Dažnokai
girdimi pasakymai, kokie mokytojai, tokia ir visuomenė. Kas mokė,
to ir išmokė... aš turėjau mokytoją. Ak, kad tai būtų ištariama
gerąja prasme.
Mokytojas... Kaip saldžiai skamba tas žodis. Ar
vertai jį girdime šiandien savo adresu? Ar sąžinė švari prieš mažą
širdelę, ar atveriame jai savąją širdį? Jei taip, būkime laimingi
savo šventėje! Juk mokytojo vardas asocijuojasi su Laisve, Šviesa,
Tiesa, Nemirtingumu.
© 2003 "XXI amžius"
|