| Visuomenės apmulkinimo
interesas
(Mintys, kilusios pažiūrėjus rugsėjo 22 dienos LTV
laidą Visuomenės interesas)
Pirmiausia norėtųsi padėkoti laidos sumanytojams,
pasikvietusiems į ją porą jaunų kruvinųjų laidų prodiuserių. Ačiū
jums, R.Juozapavičiau ir J.Matoni, kad parodėte tų laidų kūrėjus.
Pasiklausę jų agresyvių ir arogantiškų kalbų, supratome, kad šių
laidų meninis lygis atitinka jų kūrėjų lygį. Net laidos svečias
psichologas A.Dobryninas teisingai pastebėjo, kad šie vadinamieji
prodiuseriai kalba beveik kalėjimo gyventojų žargonu ir tuo stengiasi
pademonstruoti savąjį išprusimą. Gaila tik, kad išprusimu jie laiko
paprasčiausią chamizmą. Šiaip tai tik poza, slepianti tuštumą ir
pinigų godulį. Juk šiandien viskas skaičiuojama pinigais
Labiausiai šioje laidoje buvo gaila ministro.
Atrodė, kad devyni vilkai vieną musę pjauna. Mat laidos kūrėjai
pasikvietė į laidą švietimo ir mokslo ministrą A. Monkevičių ir
jam suvertė visas bėdas už jaunimo žiaurumą ir pasileidimą. Į sumišusį
ministrą buvo graudu žiūrėti, o keli jo pusę palaikę psichologai
beveik negavo pasisakyti ir atrodė ne mažiau už jį pasimetę.
Suradus atpirkimo ožį mokyklas, ant jų buvo
suverstos visos jaunimo auklėjimo problemos. Kartu buvo išteisinta
žiniasklaida. Laidos dalyviai, entuziastingai pritariant vienam
joje dalyvavusiam Seimo nariui, nutarė užsiimti popamokiniu vaikų
auklėjimu. Kliuvo už vaikų pasileidimą ir šeimai, kur vaikai dažnai
neprižiūrimi. Bet ką daryti vargšams tėvams? Juk tam, kad būtų galima
lankyti kokį būrelį arba paprasčiausią prailgintos dienos grupę,
reikia mokėti ir mokėti. Ratas užsidaro tėvai daug dirba, norėdami
sudurti galą su galu, todėl tėvai ir retai mato savo vaikus. O apleisti
vaikai linkę nueiti šunkeliais. Bepigu kalbėti kokiam Seimo nariui,
kurio vien priedas prie algos neretai viršija visą kokio biudžetininko
algą.
Bet kalba ne apie tai. Kalbėta apie jaunimo žiaurumą
ir nusikalstamumo augimą. Kaip tai sustabdyti? Ar nuo to galo pradedate,
gerbiamieji? Juk dabar kilusi vaikų ir jaunimo smurto problema atsirado
ne vakar ir ne šiandien. Ji yra logiška gerą dešimtmetį vykusio
jaunimo bukinimo ir mokymo smurtu rezultatas. Visą laiką po 1991
metų mūsų žiniasklaida kovojo už laisvą žodį. Realybėje tai virto
laisve rodyti bet ką, bet kaip ir bet kam. Laisvę šlykštenybėms.
Svarbiausiu laidos kokybės kriterijumi virto jos žiūrimumas (reitingai),
svarbiausiu spaudos leidinio kokybės rodikliu virto jos tiražas
(ir perkamumas).
Per keliolika metų jau išaugo ne tik krepšinį
dievinančių paauglių karta, kaip sakė vienas mūsų čempionas. Žymiai
daugiau išaugo jaunuolių, išauklėtų menkaverčių smurtinių (vadinamųjų
kovinių) filmų arba pseudopublicistinių laidų, su saldžiu pasimėgavimu
aptariančių kiekvieną kruvino smurto ar prievartos atvejį. Daugybė
tokios specializacijos sensacijų ieškotojų liežuvius iškišę laksto
po Lietuvą, ieškodami kuo pikantiškesnės žmogžudystės, išprievartavimo,
muštynių ar kūdikių nužudymo atvejų. Tai tapo jų kasdienine duona.
Tokios laidos žiūrimos, o jų rengėjai džiaugiasi reitingais. Žinia,
juk honorarai krauju nekvepia. Ir persistengti nereikia
Tokia realybė. Ir nereikia LTV žurnalistams vaizduoti
šventųjų. Mūsų visuomeninė Lietuvos RTV savo kokybe beveik nesiskiria
nuo keikiamųjų komercinių kanalų. Praeito dešimtmečio pabaigoje
teko dalyvauti tos LRTV Tarybos darbe. Jau tada šios televizijos
specialistai kartkartėmis iškišdavo į TV ekraną kokį smurtinį šlamštą.
Pamenu, koks triukšmas kilo, kai Tarybos nariai bandė pabarti šios
televizijos vadovybę, kad ši rodė vieną neva meninį filmą. Kalbėta
tada apie japonų režisieriaus filmą Prarastoji karta. Koks kilo
triukšmas! Subėgusi žiniasklaidininkų, televizijos darbuotojų minia
išvadino negausius filmo kritikus nesusipratėliais ir vos ne žodžio
laisvės smaugikais, o vienas garbingas profesorius iš tuometės Tarybos
ilgai kramtė lūpą ir pagaliau autoritetingai pareiškė, kad ir toks
menas turi teisę gyvuoti. Subarti atsilikėlių nevėkšlų Tarybos
narių tada suskubo ir R.Musnickas su R.Juozapavičiumi, kuris dabar
su didžiausiu skrupulingumu reiškia susirūpinimą ir kovoja už jaunimo
perauklėjimą.
Tada sugėdinti atsilikėliai iš RTV Tarybos nutilo.
Po to jau nebuvo jokių diskusijų meninių filmų kokybės klausimais,
o Mamytę skerdikę visuomeninė LTV rodė net keletą kartų. Laisvė
rodyti bet ką ir bet kada buvo išsaugota. Tik kam dabar vaizduoti
susirūpinimą, jeigu ir šiandien tai lieka tuščios deklaracijos?
Bet ar tai neatrodo, kad šiandien kovojame jau su laukinės, sakyčiau,
satanistinės laisvės dešimtmečio žiniasklaidoje rezultatais? Nesiginčysime,
turi teisę gyvuoti ir būti rodomi visokie filmai. Bet argi tam neužtenka
komercinių kanalų?
Vienas šios laidos svečias buvo sugėdintas, kai
bandė pasakyti, kad TV kanalų laidose jaunimas pratinamas prie smurto
kaip kasdienybės normos. Įsiaudrinę prodiuseriai (kažkaip rašyti
šį žodį be kabučių ranka nekyla) jo vos neaprėkė. O juk teisus žmogus
buvo! Juk jaunimas tokius pavyzdžius įsisavina greitai. Ar pamenate,
kaip prieš keletą metų du girti nebrendylos sostinėje beisbolo lazdomis
uždaužė į gastroles atvykusį lenkų aktorių? Žmogus mirė, o sulaikytieji
galvažudžiai visiškai nuoširdžiai nustebo juk filme, kurį keletą
dienų prieš jų užpuolimą rodė per TV, žmogus, sudaužytas beisbolo
lazdomis, nemiršta!
Visi Lietuvos TV vadovai, besikeičiantys kaip
karuselėje, labai mėgsta pakalbėti apie visuomeninę RTV, jos kultūrines-šviečiamąsias
užduotis, intelektualinę misiją ir pan. Kartais net papostringaujama,
kad tai turi būti kultūringos televizijos kanalas, kaip atsvara
neva nekultūringiems komerciniams kanalams. Bet kas iš to? Kalbos
lieka tuščiomis kalbomis. Pasižiūrėkime, ką siūlo LTV šį sezoną.
Pavyzdžiui, rugsėjo 20-26 dienomis, vakarais. Tik pirmadienį, t.y.
rugsėjo 22 dieną LTV žiūrovai nebuvo pamaitinti trileriu (nes rodyta
minėta R.Juozapavičiaus laida). Rugsėjo 20 dienos vakarą rodytas
trileris Patriotų žaidimai, sekmadienį, rugsėjo 21 dieną, epinė
drama Krikštatėvis (apie mafijos rietenas; na ir kas, kad šis
filmas yra gavęs Oskarą), antradienį, po poros kultūrinių laidų,
desertui vis tiek gavo dokumentinį filmą Atgailaujantys mafijoziai.
Trečiadienį žiūrovus vakare džiugino keliolikos metų senumo melodrama,
o ketvirtadienį (stebuklas!) trilerio nebuvo. Tačiau darbo savaitę
penktadienį, rugsėjo 26 dieną, užbaigė trileris apie Du Džeikus.
Pakalbėti prie apvalaus stalo lengviausia. Juolab
tada, kai oponentas iš sumišimo ar dėl pernelyg gero išsiauklėjimo
nesugeba atsikirsti į agresyvų, beveik nachališką puolimą. Laida
surengta, du jauni ir labai visuomenės opoms neabejingi žurnalistai
pasidėjo prie savo kūrybinių biografijų po pliusiuką. Matyt, ši
nauja ir labai aktuali laida daugiau prie šios problemos šiemet
jau ir negrįš.
O gal visgi reikia pradėti nuo paties savęs? Juk visai nesunku būtų
sumažinti savo pačios, LTV kanalu demonstruojamos, menkavertės produkcijos
kiekį. Tik ar atsiras noro ir jėgų tai padaryti? Labai tuo abejoju.
Įdomu, ką darytų kokios žiauriosios TV laidos vedėjas, jei kokį
vakarą kokiame užkampyje prie jo prieitų būrys grandinėmis ir vėzdais
ginkluotų vaikėzų-akseleratų ir įsakmiai paprašytų atiduoti pinigus?
Ar toks žurnalistas spėtų agresyviam jaunimėliui įtaigiai išaiškinti,
kad jie nedorai elgiasi? Turbūt ne
Darius VILIMAS, Buvęs LRTV narys
P.S. Neapsikentęs susukau
laidos vedėjų nurodytu telefonu. Po ilgokos pauzės ragelį pakėlė
malonaus balso mergina. Ji pasidomėjo, kokia tema kalbėsiu ir, užsirašiusi
mano telefono numerį, pažadėjo paskambinti. Spėkite, skambino? Žinoma,
kad ne. Juk per neatsargumą ir šventą naivumą pasižadėjau supeikti
laidos dievaitį R.Juozapavičių. Užtat tos laidos ramybę drumstė
suvargusi ir auksinių mokinių užguita mokytoja iš Radviliškio
ir sostinės policininkas, puolęs ginti Farų laidos kūrėją. Štai
jums ir visuomenės interesas
Štai jums ir objektyvioji žurnalistika
Gal reikėtų šią laidą pavadinti visuomenės apmulkinimo interesu?
© 2003 "XXI amžius"
|