| Naują puslapį turime
parašyti patys
Mes, lietuviai, per savo istoriją nemažai prisidirbom:
plumpinom Kristaus žodį skelbusius vienuolius, patys nugalabijom
savo vienintelį karalių, sudarinėjom sąjungas su vėliau mus išdavusiais
kaimynais ir išdavinėjom tuos, kurie sudarė sąjungas su mumis.
Vėliau, jau praėjusiame amžiuje, be šūvio įsileidom
didžiojo (nuo žodžio boljše) kaimyno diktatoriaus kariuomenę, atidavėm
jam savąją ir po to 50 metų verkėm vežami į Sibirą ir stebimi Ka-Gė-Bistų.
Visam tam yra jei ne pateisinimas, tai paaiškinimas:
toks buvo laikas, buvome jo įkaitai.
Daug ką, padedami istorijos, ar istorija, padedama
mūsų, sustatė į savo vietas: aštuoni iš dešimties lietuvių dabar
skelbiasi esą katalikai, vienintelio karaliaus karūnavimas yra smagiausia
metų šventė (žinoma, kai neparsivežam aukso iš krepšinio čempionatų),
mūsų kariuomenė padeda statyti į savo vietą diktatorius svetur,
esame pakviesti į galingiausias ir turtingiausias pasaulyje sąjungas,
o tauta važiuoja ne į Sibirą, o kur kas smagesnio klimato šalysna:
kas Afrikon liūtų medžioti, kas maudytis Bahamuose, o kas bent
į turtingesnius Amerikos Vakarus ar Europos Pietus senukų prižiūrėti
ar pomidorų skinti, bet už dolerį, eurą, svarą, ne už varganą porciją
putros Ka-Gė-Bisto dubenėlyje.
Tačiau turime savo istorijoje puslapį, kurį ištepė
ne tik toks laikas. Turime dar ką sustatyti į savo vietas.
Kalbėti apie lietuvių nuopelnus bendrapiliečių žydų žudynėse nėra
malonu. Ką jau ten kalbėti skaudu apie tai ir klausytis, dar skaudžiau
susiprasti, atmetus natūralią dabarties kartų savigynos reakciją:
O kuo aš čia dėtas?.
Ne vienam lietuviui šiomis dienomis buvo skaudu,
kitam ir pikta, kai, minint žydų genocido metines, Izraelio parlamentarų
vadovas, atvykęs į Lietuvą, priminė, kad čia kapą rado penktadalis
milijono jo tautiečių. Du šimtai tūkstančių žydų mirė kančiose čia,
Lietuvoje, ne be mūsų tautiečių lietuvių pagalbos.
Nei aš, nei mano tėvas, nei senelis nesusitepė nei žydo, nei ruso,
nei kito lietuvio krauju. Ne vieno iš jūsų motina ar senelė paslėpusi
padėjo išgyventi žydų vaikui. Ir vis dėlto aš suprantu, ką sakė
svečias iš Izraelio, apsilankęs tūkstančių žydų egzekucijos vietoje:
Tikrai demokratinė, laisva Lietuva turi suprasti, jog kelias į
naują ateitį turi prasidėti čia, Paneriuose.
Iš tiesų ne žydai mums perrašys nešvarų mūsų istorijos
puslapį. Ir ne jiems šito labiausiai reikia. Naują puslapį turime
parašyti patys. Ne todėl, kad žydai spaustų. Tam, kad kitą kartą
jų vietoje neatsidurtų čigonai, čečėnai, pakistaniečiai ar kiti
nelietuviai, nesavi. O mums nereikėtų gūžčioti pečiais, atseit
nesuprantu, kodėl mūsiškių rankos kruvinos. Atseit pats gi nieko
nemušiau.
Izraelio Kneseto pirmininkas šiomis dienomis Lietuvoje
pažėrė nemažai skaudžių žodžių lietuviams, bet mes šįkart tikrai
turime gerą progą patylėti, jei gerklėn kyla tradicinis o kuo aš
čia dėtas?. Lietūkio garažas, Paneriai, Vilniaus getas ir dar
daug kas nutiko ne tik nacių ir aktyvių jų talkininkų dėka, bet
ir todėl, kad daugelis kitų, nespaudusių šautuvo gaiduko, jautėsi
niekuo dėti.
Izraelio Kneseto pirmininko šnekose Vilniuje,
sukėlusiose naujų bangų lietuvių ir žydų bei Lietuvos ir Izraelio
santykiuose, pastaraisiais metais krypstančiuose į susitaikymą ir
santarvę, buvo ne tik istorijos, bet ir politikos. Bet nereikėtų
stebėtis Izraelio valstybės noru išspręsti žydų turto sugrąžinimo
problemą. Arba išlaikyti žydams Lietuvos pilietybę emigruojant.
Ir vėl ne vien žydų tai problema, bet mūsų visų, padalijusių įstatymais
žmones į savus ir svetimus.
Toms problemoms spręsti turime savo vyriausybes
su jų teisininkų brigadomis tegul sprendžia, tegul tariasi. O
mums reikia stengtis, kad pragmatiškos politikų kalbos apie turto
sugrąžinimą tarp pseudopatriotų nepagimdytų dar vienos antisemitinės
isterijos, kuri mums visiems ir vėl priklijuotų antisemitų etiketę.
Turiu keletą draugų žydų. Tikrų draugų, ne šiaip pažįstamų. Tokių,
su kuriais galime ir linksmai paulioti, ir rimtai pasikalbėti apie
sunkiausius dalykus, nestodami į skirtingas barikadų puses vien
dėl to, kad aš lietuvis, o tu žydas. Kodėl? Vienas jų, kalbėdamas
apie kitą, pasakė: Myliu jį, nes jis yra padorus žmogus. Išties
padorių žmonių nėra per daug, kad leistum sau juos skirstyti į lietuvius
ir nelietuvius, savus ir svetimus.
Audrius Matonis
(Lietuvos radijas, 2003 09 24)
© 2003 "XXI amžius"
|