| Vien tik auksas valdo
mus
Taip dainavo kadaise tik operos scenoje, o šiandien
džiaugiasi tuo šūkiu ir prezidentai, ir įvairūs turtuoliai, svajoja
ir skurdžiai, ir įvairūs sportininkai, ypač krepšininkai. O to aukso
alkį labiausiai skatina žiniasklaida, dažnai, net per dažnai, savo
plunksnų rašalą pildama po aukso vergų kojomis. . .
Ta pati žiniasklaida oi, kaip dažnai trimituoja,
kad Lietuva skurdžių kraštas, ir kartu net tame pačiame laikraščio
puslapyje vaizduoja blizgučiais apsikarsčiusias vadinamojo elito
damas, garbina turtuolių pramogas ir išdaigas, net žudynes, skirdami
ištisus puslapius žudikams, plėšikams, vagims, visai užmiršdami
tuos, kurie siekia skleisti dvasios pakilimus, žvilgsnius į žvaigždes.
. .
Aukso Lietuva niekada neturėjo, viskas, kas iš
aukso ar tik auksu žiba, viskas iš svetimų šalių. Dalis pagrobta,
dalis savo darbo vaisiais išsimainyta, dalis prakaitu aplaistytais
vargais įsigyta. Todėl ir pati Lietuva, kaip valstybė, negali pasidžiaugti
savo aukso lobiais: naujausiais duomenimis, savo banko rūsiuose
slepianti vos 5,8 tonas aukso ir pasaulio valstybių sąraše dėl turimo
aukso esanti 75-oje vietoje. O pirmauja JAV, turinti net 8135 tonas
aukso, arba net 1,4 tūkstančio kartų daugiau negu Lietuva. O atsiminus,
kad Amerikoje gyvena tik aštuoniasdešimt kartų daugiau negu Lietuvoje
žmonių, tai vienam amerikiečiui valstybinio aukso tenka net 17,5
karto daugiau negu Lietuvos gyventojui. Gal dėl to ir nereikia liūdėti.
Nes dar nė vienas pasaulio žmogus, kad ir sėdėdamas ant maišo, pilno
aukso, neišliko gyvas, jei neturėjo duonos ir vandens, ko lietuviams
tikrai pakanka, o ir aukso daugiau kaip šimtas pasaulio valstybių
turi dar mažiau negu lietuviai.
Bet šiuo metu mūsų žiniasklaidininkai nėrėsi iš
kailio ne dėl valstybinio aukso aruodo, o dėl aukso, kurį Lietuvos
krepšinio rinktinė siekė parsivežti iš Europos čempionato, vykusio
Stokholme. Ir parsivežė. Tai pamatę mūsų žiniasklaidininkai dėl
to laimėto aukso spindesio tiesiog apako. Jie sugebėjo pasityčioti
net iš Lietuvos Prezidento, sakydami, kad visa Lietuva važiavo į
Stokholmą, o Prezidentas į Gruziją, nors į tą Stokholmą žiūrėti
žaidynių nuvažiavo tik trys tūkstančiai sirgalių. Beje, tarp tų
sirgalių buvo ir du buvę Prezidentai, ir net J.Kazickas. Kas tie
buvę Prezidentai, žino daug lietuvių, o kas tas Kazickas, kažin
ar daug Lietuvoje atsiras jį žinančių jaunuolių ar senolių. Bet
mat vienas buvęs Prezidentas ir tas Kazickas matę, kaip prieš 64
metus Lietuvos krepšininkai taip pat iškovoję Europos auksą.
Žiniasklaida daug kartų minėjo, kad štai net 64
metus Lietuvos gyventojai laukę šios garbingos pergalės, šio aukso
medalio, ir sulaukę. Prie to prisidėjęs ir vienas buvęs Prezidentas
bei Kazickas. Būtų labai malonu, jei nebūtų juokinga. Visų pirma
visi užmiršo, kad ir 1937 metų, ir 1939 metų pergalės nebuvo jau
tokios gražios: tada Lietuvos svarbiausi žaidėjai buvo net keturi
amerikiečiai: Lubinas, Baltrūnas. Kriaučiūnas ir Žukas. Tiesa, jų
pavardės skambėjo lietuviškai.
Bet kažin kaip jų pavardės skambėjo 1936 metais,
kai jie Berlyno olimpiadoje buvo JAV rinktinės sąraše ir laimėjo
auksą būtent tos valstybės sąskaiton. Dėl to, kad Lietuvos rinktinė
juos pasikvietė į 1937 ir 1939 metų Europos pirmenybių varžybas,
jau ir tada kitos tų varžybų dalyvės reiškė daug nepasitenkinimo,
o latviai ir iki šių dienų, atrodo, to neužmiršo, ir iki šiol tvyrantis
latvių priešiškumas lietuviams net valstybiniu mastu yra deguto
šaukštas kaip tik dėl tų amerikiečių, tegu ir lietuvių kilmės, dalyvavimo
Lietuvos rinktinėje. Ypač dėl P.Lubino, kuris visus lenkė savo ūgiu,
nors aikštelėje ir nebuvo vikrus.
Lietuviai ir šį kartą savo auksinį vardą sutepė
svetimu Dono Nelsono vardu bei žaidėju, kuriam net Prezidentas nesuteikė
apdovanojimo. Bet ne tai man įdomu. Man įdomu tai, kad aukso spindesys
visus: ir vadovus, ir žiniasklaidininkus, ir tuos tris tūkstančius
aistruolių, kurie buvo nuvažiavę į Stokholmą, ir tuos tūkstančius
aistruolių, kurie aukso spindesio ėjo pasitikti į Kauno oro uostą
bei Santaką, taip smarkiai apakino, kad jie visai nematė, kaip prastai
žaidė Lietuvos rinktinė Stokholme. Jau vien tai, kad net penki žaidėjai
buvo išvaryti iš aikštelės už pražangas, sakyte sako, kad Lietuvos
krepšininkai blaškėsi po aikštelę visai pamiršę žaidimo taisykles.
O kaip prastai jie mėtė baudas! Nors ir nesu sporto aistruolis,
bet jau senokai stebiu krepšinio žaidimą, stebėjau ir dabar mačiau,
kad gana retai būna taip prastai žaidžiama, kaip šįkart. O ir pergalę
lėmė ne tiek geras ar gražus žaidimas, kiek sėkmė. Verta prisiminti
pirmąjį susitikimą, varžybas su Latvijos komanda, kai buvo vos ne
pralaimėta. Ir tada vietoj aukso mūsų komanda būtų grįžusi namo...
Daug kas mėgina teigti, kad krepšinis esąs lietuvių
tautinis žaidimas. Drįstu teigti, kad tai netiesa. Visų pirma jis
į Lietuvą atėjo tik 1921 metais ir jo žaidimu ilgą laiką nesidomėjo
net gimnazistai, kurių iki pat 1940 metų buvo nedaug. Antra, šiandieniniu
krepšiniu domisi tik tie jaunuoliai, kurių ūgis ne mažesnis kaip
180 cm. Net vidurinių mokyklų fizinio lavinimo mokytojai domisi
tik aukštaūgiais moksleiviais. Jeigu moksleivis žemo ūgiojo noras
žaisti krepšinį beviltiškas. Trečia, krepšinis šiandien neišvengiamai
susijęs su girtuokliavimu. Kas jau seniau domėjosi krepšiniu, gerai
prisimena, kaip prieš keliolika metų trys mūsų krepšininkai (neverta
minėti jų garsių pavardžių) kažkur Ukrainoje po varžybų tiek nusigėrė,
kad sulaužė visus viešbučio, kuriame buvo apsistoję, baldus, sudaužė
indus ir išvyko namo girtut girtutėliai. O šiandien krepšinio pergalės
ir net pralaimėjimai aplaistomi ne tik šampanu, bet ir girtų aistruolių
siautėjimu. Juk visai neseniai tie aistruoliai viską daužė ir laužė,
žinoma, apsvaigę nuo alkoholio. Ir dabar policija, grįžtant žaidėjams
iš čempionatų, visada pasirengia aistruolių siautėjimui.
Ketvirta, ar krepšininkai ir kitų sporto šakų
atstovai, jeigu jiems nebūtų gausiai mokama, žaistų? Paklauskite
jų. Bet man atrodo, kad ne. Šiandien sportininkai jau vergai: juos
perka, parduoda pasaulio turtuoliai, surinkdami savo klubus ir per
jų varžybas siekdami savo tikslų. Žinoma, vertelgiškų. Ir mūsų krepšininkai,
futbolininkai, dviratininkai bei kitų šakų aistruoliai, pasiekę
kai kurių laimėjimų, tuoj ieško rinkos, kur juos kas nors nupirktų.
Juk ir pastarosios rinktinės vienas krepšininkas, vos grįžęs iš
Stokholmo, jau kitą dieną išskubėjo į Izraelį, kur už pinigus gins
tos valstybės vienos rinktinės spalvas. Vien tik auksas valdo ir
juos, mūsų sportininkus. Kartais jie tas spalvas gina ir nešvariais
būdais. Visi prisimename...
O ar negaila mūsų prezidentų, kurie nusilenkia
aukso veršiui ir mėto aukščiausio lygio valstybinius apdovanojimus
bei didelius pinigus laimėtojams? Girdi, jie garsiną Lietuvos vardą.
Kuo? Kas iš mūsų žino bent vieno garsaus australo, brazilo ar meksikiečio
sportininko vardą? Nebent vienas kitas laikraščių sporto puslapio
žiniasklaidininkas ar radijo bei televizijos sporto žinių pranešėjas.
Jau ir dabar vieno laikraščio skiltyse nuskambėjo, kad po kelių
mėnesių ir lietuvių rinktinės žaidėjų vardai bus apsidengę vis storėjančiu
užmiršimo dulkių sluoksniu. Senovės graikų olimpiadų laimėtojai
būdavo vainikuojami alyvų šakelių vainiku, poetai jų garbei kurdavo
eiles, vadinamas himnais. Šiandien visa tai pakeitė aukso blizgesys
ir ordinų žvangesys. O jeigu tais ordinais apkarstomi ir paprasti
Sporto departamento tarnautojai ar net žaidėjų aptarnautojai, tai
jau ateities istorikui bus gėda tai ir prisiminti.
Ar negaila mūsų tautiečių, kurie sėdi prieš televizorius
ir spokso į jį valandų valandas, tų mokinukų, kurie, užuot paskaitę
knygą, žiūri rungtynes, tų valdininkų, kurie rytą, atėję į įstaigą,
valandų valandas aptarinėja su bendradarbiais vakarykščias varžybas?
Kaltinu ir televiziją, kuri vakarais pakeisdavo Panoramos laiką,
nes tuo metu kaip tik vyko krepšinio čempionatas. O paprastiems
darbo žmonėms tos varžybos tik trukdo darbuotis. Kaip tik tuojau
po varžybų vieno rajono laikraštis paklausė savo skaitytojų, ką
jie pasakytų apie šias varžybas Stokholme. Beveik visi, daugiau
kaip dvidešimt, atsakė, kad jie visai nesidomėję tomis rungtynėmis,
o vienas net ir visai nežinojęs, kad jos vykusios. Jam rūpį rudens
darbai, o ne palakstymai. . .
Taigi tas aukso blizgesys rūpi tik dykaduoniams
ir turtuoliams. Turėk gi man pinigų važiuoti savo mašina iš kokios
Varėnos ar Ignalinos rungtynių pasižiūrėti. Ir Vyriausybė turi pinigų
sportininkams gausiai užmokėti. O kai užsimenama, kad reikėtų bent
keliais litais padidinti atlyginimus gydytojams ar mokytojams, tai
pats vadovas imasi už galvos šaukdamas: Neturiu pinigų! Ir tik
finansų ministrė randa išeitį: Skolinsimės. . .
Tokios tokelės! Auksas aptemdė protus, apsuko
galvas. Ar tik neatėjo laikas pasakyti (kaip buvo padaryta R.Paleckio
TV laidoje Prašau žodžio), kad atėjo laikas aukso veršiui nulupti
kailį?
Juozas PAPARTIS
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"
|