Atnaujintas 2003 m. gruodžio 5 d.
Nr.93
(1197)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Operacija „Neviltis“

Povilas STRAPŠYS

Pastarųjų savaičių įvykiai pranoksta bjauriausias skeptikų prognozes. Dar spalio viduryje toks įvykių scenarijus būtų sukėlęs daugelio politologų šypsenas. Specialistai draugišku choru būtų išjuokę net patį spėjimą, kaip giliai gali būti korumpuota mūsų valdžios viršūnėlė.

Bet perkūnas nugriaudėjo. Belieka ginčytis, ar tas juodas įtarimų debesis prapliupo staiga, ar tai tik susikaupusio pūlinio sprogimas. Problema yra kita, ji kelia nerimą įžvalgesniems įvykių stebėtojams. O kas toliau?

Prezidentinis skandalas tebuvo vieno asmens liguisto valdžios troškimo rezultatas. Tokios nemoralios politikos vaisiai tikrai kartūs. O kokios gi buvo šios politinės tragedijos šaknelės? Kokia buvo to priešistorė? Ir ar galėjo būti kitaip?

Drįstame teigti, kad R.Pakso fenomenas tapo galimas tik po ilgalaikio tautos demoralizavimo. Svarbiausieji milijonai, paaukoti padangių asui Prezidento rinkimų išvakarėse, tapo tik pinigų kalno viršūnėle, skirta apmulkinti konkrečius žmones konkrečiu momentu. Iki to momento buvo dar ilgi kruopštaus žmonių kvailinimo metai. Ir štai investuotos lėšos ėmė duoti savo rezultatus.

Kalbame apie žiniasklaidą ir jos grimasas. Gerą dešimtmetį po Kovo 11-osios daugelis mūsų žiniasklaidos priemonių lenktyniavo, kaip tobuliau ir geriau užmušti žmonių širdyse viltį ir tikėjimą. Geresnio gyvenimo viltį, tikėjimą Dievu ir tėvyne. Pripažinkime, kad tai jiems daryti sekėsi visai neblogai. Gana išmoningai ir su dideliu subtilumu formuotas naujasis kosmopolitinis Lietuvos žmogus, turėjęs pakeisti senąjį sovietinį žmogų ir kartu užgožti bundančios tautos dvasią. Kiek kartų užmaskuotai, o pastaruoju metu ir atvirai tyčiotasi iš mūsų istorijos, iš elementariausių padorumo normų. Ką jau ten Dekalogas, jei atvirai garbinamas aukso veršis... Patriotizmas išjuoktas, o minios bespalvių ilgesnio lito ieškotojų patraukė laimės ieškoti svetur.

Stebint labai mobilų ir efektingą mūsų tautos vertybių slinkties procesą, kartais atrodo, kad šis virsmas koreguojamas iš šono labai kvalifikuota specialisto ranka. Iš tiesų daugelis tradicinių idealų stebėtinai greitai užleido vietą visai naujoms, iki tol Lietuvos istorijoje nematytoms madoms.

Iš pradžių smūgis buvo nukreiptas į istorinę atmintį. Perrašant ir falsifikuojant visų laikotarpių, o ypač naujausiąją Lietuvos istoriją, stengtasi sumenkinti pačią lietuvių tautą. Atsirado naujas kreipinys „Lietuvos tauta“, charakterizuojantis beformę valstybėje gyvenančių piliečių masę. Įsivaizduojame, kaip tai skaudžiai turėtų skambėti estams ar latviams, kur po tokia širma būtų galima paslėpti šimtus tūkstančių pokario rusakalbių kolonistų, dabar įžūliai reikalaujančių sau pilietybės ir etninių, t.y. nuo seno ten gyvenančių mažumų statuso. Kartais, klausantis istorijos žinovais besidedančių demagogų postringavimų, galima pagalvoti, kad Lietuvos valstybę kūrė ir sukūrė kas tik nori, tik ne patys lietuviai. Žinoma, valstybę kūrė ir tautinės mažumos, o mes, lietuviai, tikrai esame reto pakantumo kitataučiams pavyzdys. Bet net meluodami žinokite saiką, mielieji specialistai!

Po tokios lavinos atakų, lydimų nutautėjusių ar sergančių menkavertiškumo kompleksais rašeivų pasispjaudymų, jau visai madinga kalbėti apie tautos herojų ir budelių niveliaciją (prisiminkime tulžingą vieno betaučio asmens pasiseilėjimą neva „istoriniame“ romane). Beveik avangardu skelbiamas bandymas forsuoti prievartinį antrosios, šį kartą anglų kalbos įbrukimą į mūsų mokslo gyvenimą ar lietuvių kalbos modernizacija, atliekama svetimšalių specialistų arba savų, iš meilės strateginiams partneriams protą praradusių politikų. O kur dar bandymai „apriboti“ savo tautinės vėliavos kėlimą, sugalvoti vieno itin progresyvaus politiko. Dar gerai, kad nors šis proto užtemimas po kiek laiko praėjo…

Vėliau prasidėjo ir kitų, sakytume, pamatinių tradicinių lietuvių vertybių klibinimas. Lietuviai garsėjo savo konservatyviu (gerąja prasme) katalikišku būdu ir pagarba šeimai. Ir šitas dalykas brukamas lauk remiantis neva modernaus Vakarų gyvenimo pavyzdžiais, pašiepiant tariamą mūsų provincialumą. Šeimos, kaip kertinės visuomenės institucijos, niekinimas „pastiprinamas“ pikantiška seksualinių mažumų gyvenimo būdo ar alternatyvių šeimos modelių (bandomosios šeimos arba „susimetimo“) reklama. Prie to dar galima pridėti galingą mirties kultūros propagavimo mašiną (abortai, eutanazija ar narkotikai). Šiandien lietuviškosios žiniasklaidos ruporai su neslepiamu pasitenkinimu pažymi, kad nesantuokinių vaikų pas mus per paskutinius kelerius metus padaugėjo kelis kartus. Taigi ir šiuo atžvilgiu jau esame labai europietiški!

Tikėjimas visada buvo viena kertinė lietuvių atsparumo savybė. Įvairaus plauko okupantai laužė galvą, kaip įveikti šią neišsprendžiamą problemą. Juk, kaip sakė vienas ciniškas XVIII amžiaus filosofas, lengviausia valdyti ne tik dehumanizuotą ir demoralizuotą, bet ir dekatalikizuotą tautą. Katalikų Bažnyčia buvo ta uola, tas paskutinis prieglobstis, kur anuomet telkėsi paskutiniai dvasinės rezistencijos, o šiandien ir dvasios tvirtybės likučiai.

Nematomas režisierius ėmėsi kovos ir su katalikybe. Negalima tvirtinti, kad daug tikrojo religingumo pavyzdžių mums gali pateikti civilizuotoji Europa (juk net dėl krikščionybės paminėjimo ES Konstitucijoje ten karštai ginčijamasi ir net prieštaraujama). Bet ne paslaptis ir tai, kad su tikėjimu kovoja ne tik vakarykščiai mokslinio ateizmo asai, akies mirksniu tapę liberalaus, bedvasio kosmopolitizmo gerbėjais.

Nesveikas sensacijų vaikymasis ar dvasininkų klaidų sutapatinimas su tikėjimu parodo, kad visiškam aukso veršio įsigalėjimui Katalikų Bažnyčios autoritetas labai trukdo. Turbūt todėl su Katalikų Bažnyčia kovojama ne mažiau aršiai kaip ir sovietmečiu. Tik tai daroma žymiai subtiliau. Bažnyčia čia ne totaliai neigiama, o tik ignoruojama. Geriausiu atveju jai stengiamasi tik palikti vos ne psichologinės pagalbos tarnybos ar privalomų sakramentų (krikštas, santuoka ir kt.) teikimo funkciją.

Politikoje sėkmingai prigijo purvinos politikos mitas. Čia irgi didelis žiniasklaidos „nuopelnas“. „Visi jie tokie“, - sako paprastas rinkėjas ir piktai numoja ranka. Jam baigiama įteigti, kad nuo jo niekas nepriklauso. Tokie žmonės beveik nevaikšto į rinkimus, o jei ir nueina, tai balsuoja vedami ne kokių sveiko proto argumentų, o jausmų. Dažnai tai būna pyktis ant esančiųjų valdžioje. Kita rinkėjų dalis kaskart balsuoja už kokį Lietuvos gelbėtoją, šventai tikėdamasi, kad naujasis herojus kaip koks betmenas įves tvarką ir nubaus skriaudėjus. Na, arba bent jau kaip Tadas Blinda atims iš turčių pinigus ir išdalys juos vargšams. Žmonės niekaip nesuvokia, kad toks gerojo caro ieškojimas niekaip nesusijęs nei su demokratija, nei su ekonominiu klestėjimu. Stiprios rankos ir tvarkos įvedimo šūkiai dažniausiai madingi ten, kur jais reikia uždangstyti valdžios nesugebėjimą tą ekonominį klestėjimą pasiekti. Tradicinių politinių partijų suniekinimas ir išjuokimas žiniasklaidoje kurstant jų vidaus problemas, griaunant jas į negyvybingas partijas-atplaišėles, siekiant jas eliminuoti iš aktyvaus politinio gyvenimo yra tik kita „stiprios rankos“, arba vieno lyderio partijų mito kūrimo dalis. Talentingas režisierius, ar ne?

Kas lieka eiliniam piliečiui, demagogijos rūgšties (prof. V.Landsbergio terminas) išplautomis smegenimis? Nusigerti kontrabandiniu pilstuku, atvežtu į gimtąjį kaimą nepagaunamųjų kontrabandininkų? Į viską spjovus, važiuoti į užsienį ravėti braškių? O gal laukti eilinio politinio pažaduko pasirodymo?

Suprantama, kad atsiras balsų, priskiriančių žiniasklaidai ir „demokratijos garanto“ vaidmenį kovojant su valstybės pareigūnų korupcija. Pavyzdžiu bus pateiktas paskutinysis Prezidentūros skandalas. Bet ar jūs esate įsitikinę, kad kraupios užsienio specialistų ar šalies vadovo patarėjų machinacijos su visomis smulkmenomis būtų išaiškėjusios, jei, pavyzdžiui, du didieji šalies dienraščiai nekonkuruotų tarpusavyje? Ar neliktų tai informacija, žinoma tik siauram pareigūnų ratui? Kas žino!

Didysis režisierius trina delnais. Pakeitus slieką, patikli liaudis griebė naują jauką. Anksti sakyti, kad, stebuklingai įsikišus saugumo vadovui, pavyko užkirsti kelią baisiausiam sąmokslui. Juk tauta, perauklėta realybės šou ar kruvinųjų bangų lygmeniu, ne tik trokšta vieno stabuko nuvertimo. Horizonte jau šmėkščioja naujas turtingas, visų geidžiamas, doras ir principingas didvyris! Visų akys nukreiptos tik į jį!

Operacija „Neviltis“ eina į pabaigą. Tvirtinti, kad ji galutinai pavyko arba sužlugo, dar negalima. Kaip ir negalima tvirtinti, kad ilga kelionė į Europą (tai tokia lietuvių pažadėtoji žemė) jau pasibaigė. Tik nuo mūsų priklauso, kokie būdami ją pasieksime. Ir ar pasieksime ją iš viso?


 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija