|
|
Jei lietuviais esame gimę...
Lietuvos laisvinimo šviesuoliai užsienyje penkis
dešimtmečius įvairiais būdais siekė vaduoti pavergtą tėvynę, atgauti
jos nepriklausomybę. Jie ir dabar nerimsta, nes jiems rūpi tikras
tautos ir jos valstybės prisikėlimas. Daugelis jų jau išėjo į Amžinybę,
tačiau kiti, grįžę į tėvų žemę, kilniais siekiais, taurumu, nesavanaudiška
visuomenine bei valstybine veikla mums rodo pavyzdį, padeda dešimtmečius
klupdytai ir niekintai tėvynei prisikelti. Tarp tokių ryškių šviesuolių
Jadvyga ir neseniai amžinam poilsiui tėvynėje atgulęs Adolfas
Damušiai, Rūta ir Jonas Kronkaičiai, Vilius Bražėnas, Danutė ir
Gabrielius Žemkalniai... Visų
ir neišvardysi.
|
|
|
Prašome rašykite tik
teisybę
Mes, Alytaus rajono Simno parapijos žmonės, nebegalime
tylėti ir nebežinome, į ką daugiau kreiptis. Rašome XXI amžiaus
redakcijai, norėdami apginti mūsų didžiai gerbiamą arkivyskupą Sigitą
Tamkevičių. Manome, turime teisę už jį kalbėti ir bandyti jį apginti.
Puikiai jį pažįstame, daug metų arkivyskupas dirbo mūsų parapijoje
vikaru. Galite atvykti pas mus ir paklausinėti žmonių, kokie apie
jį prisiminimai. Čia, Simne, jis mokė mūsų vaikus tikėjimo, gėrio,
bendravo ne tik su jaunimu, bet ir su vyresniaisiais, čia jis pradėjo
leisti Katalikų Bažnyčios kroniką. Taigi nuomonę mes turime. Jis
ne toks, kokį jį bando nupiešti Lietuvos ryto žurnalistė L.Lavastė.
Dėl tų straipsnių mes ir esame
pasipiktinę.
|
|
|
Atsidūsėjimai
Kai koks nors kunigas bando prasitarti apie socialdemokratų
nesocialumą, kyla didžiausias triukšmas: Kunigai neprivalo kištis
į politiką tai mirtina nuodėmė! O kai tėvas Stanislovas, į dangų
iškėlęs rankas, postringauja: ES nuperka Lietuvą už milijardą eurų,
nepasiduokime! Tebus prakeiktas NATO!, tai jau esą ne politika,
tai tik atsidūsėjimai.
|
|
|
Skaitytojai apie XXI amžių
Be katalikiškos spaudos nebus doros kartos
Man, platinančiam XXI amžių ir vaikams skirtą
Kregždutę, tenka išgirsti visokiausių nuomonių apie katalikišką
spaudą, tiksliau, apie šiuos leidinius, nes tai vieninteliai katalikiški
laikraščiai, jokių biudžetų ar fondų neremiami, nefinansuojami,
o vis dar egzistuojantys. Skaitytojų nuomones perteikiu tiksliai,
nieko neišgalvodamas ir nepridėdamas.
|
|
|
Kampelis
Tai buvo seniai. Vėlyvą rudenį, keliaujant autobusu
iš Klaipėdos į Nidą, netikėtai susipažinau su aukšta, solidaus amžiaus
ir išvaizdos dama. Ji keliavo net iš sostinės į Nidą patvarkyti
savo kampelį.
Sėdžiu autobuse. Galvoju: Koks tas jos kampelis?
Pliušinis? Aksominis? Turbūt minkštas ir labai labai gražus?
Taip svarsčiau greta sėdėdama, nes tokį kampelį
pati norėjau įsigyti.
|
|
|
Motiniška meilė
Onutės vaikystė prabėgo tyliame ir gražiame kaime,
apsuptame miškų, kurie buvo dosnūs grybų ir uogų. Ji labai mylėjo
darbščius ir kantrius kaimo žmones. Tai patys gražiausi metai, kai
kiekvieną dieną matai savo brangiuosius žmones, nežinai išsiskyrimų
ir praradimų skausmo. Prabėgo vaikystė, paauglystė, į devyniolikmetės
širdį pasibeldė pirmoji graži ir tyra meilė. Beprotiškai įsimylėjusi,
norėjo su juo eiti į pasaulio kraštą, ištverti visus sunkumus. Jis
buvo gražus, linksmas, nuoširdus. Saulius tarnavo kariuomenėje,
galvojo, kai grįš po tarnybos, susituoks su Onute, augins vaikus
ir gyvens kaime.
|
|