Atnaujintas 2003 m. gruodžio 5 d.
Nr.93
(1197)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Tiesiant tiltus tarp Rytų ir Vakarų krikščionių

Kardinolas Tomašas Špidlikas, SJ

Jėzaus Širdies paveikslas
Vienos Šv. Stepono katedroje

Kaip buvo pranešta, spalio mėnesį konsistorijoje tarp popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtų naujų kardinolų buvo ir pasaulinio garso Rytų krikščionių dvasingumo ekspertas, iš Čekijos kilęs 83 metų jėzuitas kunigas Tomašas Špidlikas. Popiežiškojo Rytų instituto profesorius kardinolas T.Špidlikas priklauso netoli Romos esančiam Alečio centrui, kuris palaiko glaudžius ryšius su Rytų Europos šalių intelektualais, mokslininkais ir menininkais. Naujasis Kardinolų kolegijos narys 1995 metais Šventojo Tėvo buvo pakviestas Vatikane vadovauti Gavėnios rekolekcijoms – šis pakvietimas visuomet yra ypatingos pagarbos ir pripažinimo ženklas – ir padėjo Popiežiui parašyti tais pačiais metais paskelbtą encikliką apie ekumenizmą „Ut unum sint“.

Tėvas T.Špidlikas gimė 1919 m. gruodžio 17 d. Boskovicų miestelyje, Čekijoje. Baigęs vietinę gimnaziją, 1938 metais pradėjo studijas Brno universiteto Filosofijos fakultete, tačiau po poros metų dėl nacių okupacijos universitetas buvo uždarytas. 1940-aisiais, pajutęs visiškai subrendusį savo dvasinį pašaukimą, T.Špidlikas nusprendžia tapti jėzuitu ir įstoja į šios vienuolijos noviciatą Benešove, netoli Prahos. 1942 metais dėl okupantų nacių veiksmų noviciatas buvo priverstas persikelti į Velehradą, garsiąją čekų katalikų šventovę, kurios katedroje laikomos relikvijos šv. Metodijaus, kartu su savo broliu šv. Kirilu apaštalavusio slavų tautose. Kadangi tuo metu vyko Antrasis pasaulinis karas, tai dvasines ir filosofines studijas Velehrade jaunuoliui teko ne kartą nutraukti dėl priverstinių darbų vokiečių, vėliau rusų kariuomenėms.

Karo pabaigoje T.Špidlikas buvo išsiųstas tęsti teologijos studijų į Mastrichtą (Olandija), ten 1949 m. rugpjūčio 22 d. gavo kunigo šventimus. Baigiamajam jėzuito formacijos etapui išvyko į Florenciją ir turbūt visai neplanuotai, bet dėl suprantamų priežasčių, - Čekoslovakijoje valdžią jau buvo užgrobę komunistai, - jis Italijoje pasiliko ir gyventi. Romoje jo laukė pirma svarbi misija – darbas 1951 metais įkurtoje Vatikano radijo čekų redakcijoje. Rytų Europos šalyse įsitvirtinus komunistiniam režimui, kuris persekiojo Bažnyčią ir slopino katalikišką žiniasklaidą, Vatikano radijas buvo vienas pagrindinių religinės informacijos šaltinių, skatinusių tikinčiųjų priešinimąsi valstybinio ateizmo ideologijai. Kun. T.Špidliko pasisakymai ir pamokslai per jėzuitų vadovaujamą Vatikano radiją įgijo tokį didelį populiarumą, kad buvo surinkti ir išleisti atskira knyga ne tik čekų, bet ir lenkų, rumunų bei italų kalbomis. Jis taip pat buvo paskirtas dirbti Popiežiškosios šv. Nepomuko čekų kolegijos dvasiniu vadovu ir šias pareigas ėjo 38 metus.

Nors ir būdamas labai užimtas, T.Špidlikas gilinosi į teologinius tyrimus ir tikruoju jo pašaukimu tapo Rytų krikščionių dvasingumo analizavimas bei praktinis pritaikymas šiuolaikinės kultūros bei ekumenizmo sąlygomis. 1955 metų birželį apgynęs daktaro disertaciją Popiežiškajame Rytų institute, jis pradėjo labai turiningą patristinės ir Rytų krikščionių teologijos dėstymo veiklą, skaitė paskaitas įvairiuose katalikiškuose Romos ir pasaulio universitetuose. Jo originali teologinė vizija sisteminta ir išdėstyta apie pusantro šimto publikuotų jo knygų ir keliuose šimtuose straipsnių. Šie raštai buvo paskelbti beveik visomis Europos (taip pat ir lietuvių) kalbomis, net išversti į arabų ir kitas Rytų kalbas. Kaip metodinė medžiaga ji rekomenduojama daugelio šalių ne tik katalikų, bet ir stačiatikių teologijos fakultetų ir seminarijų studentams.

Tėvas T.Špidlikas daug kartų buvo kviečiamas dėstyti į Rusijos teologijos mokyklas, o 1992 metais, kai Rusijoje dalydavo Sergijaus Radonežiečio mirties 600-ųjų metinių minėjime, Kremliuje buvo priimtas prezidento Boriso Jelcino ir susitiko su Maskvos patriarchu Aleksijumi II. Jis taip pat buvo pagerbtas Prahos ir kitų šalių katalikų bei stačiatikių universitetų garbės daktaro vardais, o Amerikos bibliografijos institutas T.Špidliką buvo paskelbęs 1990 metų žmogumi. Kardinolas T.Špidlikas nuo 1989 metų dėl amžiaus yra atsistatydinęs iš ordinarinės profesūros, tačiau toliau įvairiomis progomis skaito paskaitas ir publikuoja savo raštus. 1998-aisiais jis buvo prezidento Vaclovo Havelo pagerbtas aukščiausiu Čekijos apdovanojimu – pirmojo laipsnio Masaryko ordinu.

Žymiojo jėzuito aukštas bažnytinis pagerbimas kardinolo titulu kartu yra pripažinimas jo nuopelnų tiesiant dvasinius tiltus tarp Rytų ir Vakarų krikščionių. „Popiežius mėgsta kalbėti apie Bažnyčią, alsuojančią abiem plaučiais – Rytų ir Vakarų tradicija, - ir čia mes visiškai sutariame“, - sakė tėvas T.Špidlikas žurnalistams, gavęs žinią apie paskyrimą į Kardinolų kolegiją. Jo mokymas apie susitaikymą ypač aktualus dabartiniu metu, kai pastangos gaivinti katalikų ir stačiatikių ekumeninius santykius susiduria su nemažais sunkumais.

Mindaugas BUIKA

 

Apie savo gyvenimo kelią ir originalų mokymą kardinolas T.Špidlikas išsamiau papasakojo lapkričio viduryje duotame interviu katalikų žinių agentūrai agentūrai „Zenit“.

 

Jūsų Eminencija, jūs gimėte Moravijoje, dabartinės Čekijos teritorijoje, kur šventieji Kirlas ir Metodijus vykdė savo apaštalinę misiją tarp slavų tuo metu, kai Bažnyčia dar nebuvo pasidalijusi. Ar šis geografinis ir dvasinis artumas slavų apaštalams padarė kokią nors įtaką jūsų kunigiškam pašaukimui ir jūsų misijai būti tarpininku tarp Vakarų ir Rytų kultūrų?

Kada gavau Šventojo Tėvo laišką, pranešantį, jog tapau kardinolu, aš jam padėkojau ir labai nuoširdžiai pasakiau, kad man asmeniškai tai nėra ypač svarbu, nes, būdamas tokio amžiaus, aš jau negalėsiu vadovauti diecezijai. Juk esu šiek tiek vyresnis už Popiežių.

Bet jam labiausiai dėkoju dėl to, kad šiuo gestu Bažnyčia nori pripažinti reikšmę Rytų dvasingumo, kurio iškėlimu taip rūpinausi ilgus metus. Šis gestas būtent taip buvo interpretuotas Rytuose. Aš gavau daug sveikinimų laiškų iš stačiatikių, kurie gerai mane pažįsta ir su kuriais mane sieja asmeniniai ryšiai. Jie suprato, kad šiuo gestu Romos Bažnyčia norėjo pripažinti Rytų dvasingumo veiksnumą, kuris irgi tarnauja Europos vienybei.

Kartą Rusijos kultūros ministrui esu sakęs, jog kada šventieji Kirilas ir Metodijus atvyko į Romą, jie buvo priimti su tokia pagarba, kaip niekas iki tol nebuvo priimtas, nes buvo tikėtasi, kad šie slavų apaštalai gali būti tiltu tarp Europos krikščionių, kurie tuo metu vis labiau nesutarė.

Deja, IX amžiuje Europa jau buvo pasidalijusi ir patys slavai suskilo į lotynų ir bizantiškųjų apeigų krikščionis. Šiandien, kai Rytai ir Vakarai yra labai atitolę, visa Europa turėtų tapti tiltu. Europa, kuri siekia ekonominės ir politinės vienybės, turi galvoti ir apie dvasinį vienijimąsi. Čia Rytų dvasingumas turi didelę reikšmę, ir Bažnyčia šį faktą yra pripažinusi.

Nors esate jėzuitas, jūsų gyvenimas ir veikla visuomet buvo orientuota į Rytus.

Buvau išvykęs studijuoti teologiją į Olandiją, tačiau kada komunizmas įsitvirtino Čekoslovakijoje, nebegalėjau grįžti, todėl atvykau į Romą. Kada baigiau daktaro darbą apie dvasingumą Popiežiškajame Rytų institute, mano pirmtakas tėvas Hozeris, kuris įkūrė institute Rytų dvasingumo katedrą, pasirinko mane savo įpėdiniu ir paskyrė jai vadovauti.

Ten dirbdamas atsidėjau tolesnėms mokslinėms studijoms ir daugelis mano darbų buvo išversti į įvairias Rytų kalbas. Štai ne taip seniai nedidelė mano knyga buvo publikuota Irako sostinėje Bagdade. Tam buvo būtina gauti Sadamo Huseino leidimą. Stačiatikiai taip pat yra išvertę visas mano knygas, kurias naudoja teologijos mokyklose. Aš buvau pagerbtas „honoris causa“ keliuose Rytų šalių teologijos fakultetuose. Prieš kelerius metus teko kalbėtis su Maskvos patriarchu Aleksijumi II, tas pokalbis užtruko daugiau kaip valandą. Mes kalbėjome tik apie dvasingumą, politinius ir visus diplomatinius reikalus palikę nuošalyje.

Esate parašęs 140 knygų ir daugiau kaip 600 straipsnių. Kurios iš šių knygų reikšmingiausios?

Mano knyga „Rytų dvasingumas“ buvo išversta į rusų kalbą ir po trijų savaičių jos jau buvo parduota trys tūkstančiai egzempliorių. Kita svarbi knyga „Rusiška idėja“ buvo labiau skirta vakariečiams, nes rusai tuos žmones, apie kuriuos rašau knygoje, pavyzdžiui, Sergejų Bulgakovą ir Pavelą Florenskį, laiko pernelyg šiuolaikiškais.

Aš girdėjau, kad Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas skaitė mano knygą, išverstą į prancūzų kalbą („L’idee Russe“), ligoninėje, kai jau sunkiai sirgo. Popiežius ją taip pat skaitė.

Jūs buvote pasirinktas 1995 metais vesti rekolekcijas Šventajam Tėvui ir Romos Kurijai.

Popiežius tuomet man padėkojo už pasakojimą apie Rytų dvasingumą per šias rekolekcijas. Po šių dvasinių pratybų Šventajam Tėvui kilo idėja įrengti naują koplyčią Vatikane, kur kiekvienais metais vyktų rekolekcijos, nes Siksto koplyčia visada pilna turistų. Ši nauja koplyčia, vėliau pavadinta „Redemptoris Mater“, turėjo būti vieta, kurioje „kvėpuojama abiem plaučiais“.

Minėtą (Bažnyčios alsavimo abiem plaučiais) koncepciją pateikė žymus rusų poetas Viačesalavas Ivanovas, kuris, perėjęs į Katalikų Bažnyčią, pasakė: „Aš nenustoju būti stačiatikiu. Aš paprasčiausiai noriu kvėpuoti abiem plaučiais“.

Koplyčią dekoravo mano draugas jėzuitas kunigas Markas Rupnikas (jis yra kilęs iš Slovėnijos – M.B.) ir rusų stačiatikių dailininkas Aleksandras Kornouchovas. Jų mozaikose juntamas susitikimas dviejų meno tradicijų, abstraktaus moderniško stiliaus ir labiau tradicinio rusų ikonų tapymo. (Beje, įdomu pastebėti, kad tėvas T.Špidlikas per 1995 metais Vatikane vestas rekolekcijas iškėlė mintį, jog rytietiška ikonogracija kartais tiksliau nei Vakarų religinis menas sugeba perteikti tikėjimo tiesas. Kaip pavyzdį jis nurodė blogio klausimo išraišką Siksto koplyčioje, Mikelandželo tapytoje freskoje „Paskutinis teismas“. Žvelgiant į ją susidaro įspūdis, jog „Kristus meta žmones į pragarą“. Tuo tarpu Rytų krikščionių menas stengiasi pavaizduoti, kad „tiesa yra priešinga: visi žmonės yra atsidūrę pragare, ir Kristus, žengdamas per istoriją, stengiasi juos iš ten ištraukti, aiškino jėzuitas. – M.B.)

Minėtose rekolekcijose Popiežiui jūs kalbėjote ir apie Vladimiro Solovjovo knygą „Antikristas“. Ar tuo norėjote pabrėžti, jog ta knyga yra svarbi ir mūsų dienomis?

V.Solovjovas iš tikrųjų buvo pranašiškas žmogus. Jo požiūris kartais labai savitas, tačiau viską reikėtų suprasti simboline prasme. Man atrodo labai aktualu tai, kad V.Solovjovas kalba apie visos kultūros pasidalijimą: filosofija, gamtos mokslai, mistika daugiau nebendrauja tarpusavyje. Iš tikrųjų daugiau nebeliko veiksmingo šių mokslų vieningumo, tokios teliko enciklopedijos ir neseniai sukurtas internetas. Kaip vėl būtų galima atkurti šį vieningumą? V.Solovjovas kaip atsakymą pateikia Fiodoro Dostojevskio posakį: grožis išgelbės pasaulį. Mes taip pat savajame Alečio centre pirmiausia skatiname krikščioniškąjį meną, o ne mokslą, nes tikėjimas yra geriau išreiškiamas simboliais, o ne abstrakčiomis koncepcijomis.

Sakoma, kad prieš mirdamas V.Solovjovas atsivertė į katalikybę. Ar tai tiesa? Stačiatikiai juk teigia, kad to nebuvo.

Jis, kaip ir V.Ivanovas, norėjo likti stačiatikiu, tačiau pripažino Popiežiaus primatą. Ar to nepakanka būti ir kataliku? Pakanka.

Kitas pavyzdys: kartą nuvykau pasimatyti su savo brangiu draugu didžiuoju rumunų stačiatikių teologu Dimitru Staniloje prieš pat jo mirtį. Jis man pasakė, jog negali suprasti Popiežiaus neklaidingumo. Tada jam atsakiau: tu ir aš taip pat esame neklaidingi. Jį nustebino mano atsakymas, ir tada jam paaiškinau: kai aš šv. Mišių aukos metu sakau: „Tai yra mano kūnas…, tai yra mano kraujas…“ arba kai sakau: „Atleidžiu tavo nuodėmes“, tai yra neklaidingi žodžiai, ir tai yra taip pat Popiežiaus neklaidingumas, nieko daugiau.

Tada D.Stanilojė pasakė: jeigu neklaidingumas suprantamas šitaip, tai jį lengviau priimti. Ne tik Popiežius yra neklaidingas, kada jis kalba Bažnyčios vardu, bet taip pat ir motina, kai ji stengiasi kalbėti apie Dievą savo kūdikiui. Kunigas yra neklaidingas teikdamas sakramentus ir Popiežius yra taip pat neklaidingas, kada jis kalba Didžiojo Sakramento, visuotinės Bažnyčios, vardu.

Tais pačiais 1995 metais buvo paskelbta enciklika „Ut unum sint“, kurioje Popiežius kalba apie poreikį didesnio artimumo tarp Bažnyčių, ypač apie susitaikymą su Stačiatikių Bažnyčia. Tai, ką jūs kalbėjote rekolekcijų pamoksluose, matyt, turėjo didelės įtakos enciklikai, kuri netrukus buvo paskelbta.

Aš to nežinau, bet po rekolekcijų parašiau straipsnį, kuris buvo paskelbtas „L’Osservatore Romano“ lenkiškoje laidoje ir jame pažymėjau, kad Popiežius, pats būdamas slavas, gerai supranta personalinį aspektą ir kad asmeninis gyvenimas yra svarbesnis už teorijas. Tai yra slaviškojo dvasingumo fundamentinis aspektas.

Aš visada sakau: senovės graikai pažino Dievą per gamtą. Jiems didžioji visata buvo kaip laikrodis, todėl reikėjo to laikrodžio gamintojo. Žydai pažino Dievą iš istorijos, nes jiems Dievas yra kažkas, kas veda juos per istorijos eigą. Šiandienos problema yra ta, kad viskas yra sutelkta į žmogiškąjį individą. Vadinasi, reikia pažinti Dievą pradedant nuo paties asmens, juk žmogus yra Dievo paveikslas ir Dievas yra pripažintas šiame paveiksle. Šis antropologinis aspektas yra šiandien labai svarbus ir jis taip pat egzistuoja Popiežiaus filosofijoje.

Ko mes, vakariečiai, galime pasimokyti iš Rytų dvasingumo lobių?

Tai yra ne kažkas, ko trūksta mums, vakariečiams. Čia daugiau kalbama apie dviejų dvasingumo tradicijų skirtingus akcentus. Vieni akcentai labiau pabrėžti Vakaruose, o kiti – Rytuose.

Pavyzdžiui, man pačiam kilo daug sunkumų priimant Jėzaus Širdies dvasingumą arba kalbėjimą apie žmogaus širdį. Mums, vakariečiams, visada yra svarbiau leisti kalbėti intelektui, jausmai mums atrodo pernelyg banalūs. Mes nuvertiname širdį. Tuo tarpu Šventajame Rašte kaip tik daug kalbama apie širdį; Šventoji Dvasia dvelkia į žmogaus širdį.

Todėl prieš dešimt metų parašyta mano pirmoji knyga, kurioje aiškinau apie širdies reikšmę, daug ką nustebino ir jie visi ją suprato, nes atrodė, kad tai yra sentimentalizmas. Bet dabar ji yra priimta ir netrukus Vatikano leidykla išleis jos itališkąjį vertimą. Ši knyga yra apie žinomą rusų eremitą Feofaną Atsiskyrėlį, o jos paantraštė yra būtent „Širdies malda“.

Kartą dalyvavau kongrese Kretos saloje su stačiatikiais ir savo pranešimo temą parinkau tokią: „Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Ignaco Lojolos širdies malda“. Vienas mano draugas stačiatikis, profesorius iš Salonikų, man sakė, jog neturėčiau kalbėti šiuo klausimu, nes širdies malda yra tipiška stačiatikių maldos išraiška. Tačiau aš atsakiau: jeigu aš įrodysiu, kad širdies malda egzistuoja ir Vakarų tradicijoje, ar jis nupirks man butelį vyno? Ir galiausiai aš laimėjau. Taigi mes taip pat turime dvasinių turtų, bet mūsų techninė terminologija tapo pernelyg racionalizuota ir mes sukūrėme pernelyg griežtas kategorijas. Dabar būtina sugrįžti į širdį.

Bet šie teologiniai debatai vyko jau viduramžiais, kai Atoso kalno (Graikija) stačiatikiai vienuoliai, kurie praktikavo hesičazmo (hesychasm) dvasingumą, tai yra širdies maldą, ginčijosi su Vakarų teologais, kurie buvo paveikti scholastinės teorijos.

Taip, žinoma, tačiau panašūs ginčai vyko ir tarp pranciškonų bei dominikonų.

Šie skirtingų dvasingumų palyginimai padeda nustatyti tam tikros sąvokos prasmės specifiką, tačiau tada gali iškilti nereikalingų ginčų. Todėl būtina iš pradžių suprasti, ką teologai nori pasakyti atskiromis sąvokomis. Jei tai nėra aišku, diskusijos gali tęstis iki ryto.

Galbūt tai ir kalbos problema, dėl ko kyla nesusipratimų: graikai nesupranta lotynų ir vice versa (atvirkščiai).

Sakyčiau, jog tai yra ir šių dienų problema. Tautos jungiasi tarpusavyje, o jų mentalitetai yra tokie skirtingi. Jeigu nesistengiama suprasti kitų mentaliteto, nuolat iškils fanatizmas. Juk fanatiškumas atsiranda tada, kai sąvoka yra absoliutinama nesusimąstant, kaip ją supranta kiti.

Kartą mačiau vietnamiečius Jungtinėse Valstijose, kurie paliko Katalikų Bažnyčią ir įstojo į sektą, nes jos apeigas jie suprato geriau. Konge teko skaityti slavų dvasingumo kursą šalies sostinės Kinšasos seminaristams ir afrikiečiai man sakė, jog šis požiūris jiems yra lengviau suprantamas nei prancūzų teologijos abstrakčios koncepcijos. Jie jautė, jog tai arčiau jų mentaliteto. Vadinasi, kai krikščionybė yra perduodama Afrikos ar Azijos tautoms, reikia įsigilinti į jų mentalitetą.

Bet grįžkime prie Stačiatikių Bažnyčios…

Būkime atsargūs, aš nemėgstu nubrėžti skirtumų tarp stačiatikių ir katalikų. Niekada nesakau, jog vykstu pas stačiatikius – vykstu pas savo draugus. Ir mano draugai visada mane priima gerai. Aš nemėgstu šių kategorijų, šių apibendrinimų, nes kiekvienas žmogus yra skirtingas. Jeigu mes nebūsime draugai, kaip galėsime aptarinėti problemas? Būtina susidraugauti. Be tarpusavio pasitikėjimo negalima diskutuoti apie tikėjimą. Tai nėra koks mechaninis dalykas.

Neseniai (lapkričio 18 dieną) Popiežius Vatikane priėmė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Prieš tai V.Putinas interviu italų dienraščiui „Il Corriere della Sera“ sakė, kad jo misija yra ne tiek pakviesti Popiežių į Rusiją, kiek padėti abiem Bažnyčioms suartėti. Ką galite pasakyti apie šią prezidento V.Putino misiją?

Tai politikų darbas, o ne mano. Kartą, kai lydėjau prezidento Boriso Jelcino ir užsienio reikalų ministro Igorio Ivanovo žmonas į „Redemptoris Mater“ koplyčią, stengiausi paaiškinti, kokia šios koplyčios idėja. Ponia Ivanova sakė, kad yra skaičiusi mano knygą apie rusų mistiką prancūzų kalba. Tada aš jai padovanojau savo knygą „L’Idee Russe“. Aš neniekinau politikos, tačiau svarbiausias dalykas yra sukurti asmeninius santykius.

Bet Popiežius prieš savo mirtį labai nori aplankyti Rusiją.

Apie tai rašo laikraščiai. Pagaliau kodėl slavas Popiežius negali norėti susitikti su slavais? Kiekvienas krikščionis turėtų norėti, kad krikščionys būtų vieningi, ir Popiežius taip pat to nori. Bet kaip tai padaryti, priklausys nuo daugelio kitų aplinkybių.

Parengė M.B.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija