|
Seimo laikinosios tyrimo komisijos
dėl galimų grėsmių
Lietuvos nacionaliniam saugumui išvada
Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji tyrimo komisija
dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui,
- vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija,
įstatymais ir Seimo pavedimu;
- vertindama grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui
pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą,
Nacionalinio saugumo strategiją ir kitus teisės aktus;
- suprasdama, kad viešumas suteikia piliečiams
galimybę tiesiogiai dalyvauti valstybės gyvenime ir tokiu būdu
yra demokratijos pagrindas;
- siekdama patikrinti pateiktos informacijos
patikimumą ir valstybiniu požiūriu įvertinti, ar esamos aplinkybės
kelią grėsmę Lietuvos valstybei;
- pabrėždama tai, kad kriterijai, vertinant valstybei
iškylančias grėsmes bei su tuo susijusią politinę atsakomybę,
yra platesni ir griežtesni nei pateikiant vien teisinį situacijos
įvertinimą;
- apgailestaudama, kad Respublikos Prezidentas
nebendradarbiavo su Komisija,
konstatuoja:
Lietuvos Respublikos Seimas, susipažinęs su Lietuvos
Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau VSD) 2003 m.
spalio 21 d. pažymoje Nr. (03)-19-1155s-397s Dėl negatyvių tendencijų,
keliančių grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui išdėstytais faktais
ir atsižvelgdamas į Seimo valdybos 2003 m. spalio 31 d. sprendimą
Nr. 1805, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 71 ir
73 straipsniais 2003 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. IX-1802 sudarė
Seimo laikinąją tyrimo komisiją dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam
saugumui (toliau Komisija).
Komisija sudaryta iš šių Seimo narių:
1. Dailio Alfonso Barakausko,
2. Algio Kašėtos,
3. Stasio Kružinausko,
4. Andriaus Kubiliaus,
5. Zenono Mačerniaus,
6. Alvydo Sadecko,
7. Aloyzo Sakalo,
8. Vaclov Stankevič,
9. Gintaro Steponavičiaus.
Komisijos pirmininku paskirtas Aloyzas Sakalas.
Komisija savo tyrimo pirmines išvadas Seimui turi pateikti iki 2003
m. gruodžio 1 d.
Vykdydama Seimo pavedimą, Komisija pasitvirtino
tyrimo kryptis, susidedančias iš keturių dalių: A. Prezidentas,
B. Patarėjai (įskaitant visuomeninius), C. Kiti asmenys ir D.
Teisinių dokumentų revizija ir tobulinimas.
Komisija išklausė 44 įvairaus rango valstybės pareigūnų
ir tarnautojų bei kitų asmenų paaiškinimus, susipažino su VSD, prokuratūros
ir kitų institucijų pateiktais dokumentais bei kitais duomenimis.
Nors Komisija kvietė, Prezidentas atsisakė dalyvauti
viešame Komisijos posėdyje ir atsakyti į Komisijos narių klausimus.
2003 m. lapkričio 6 d. įstatymu Nr. IX-1806 buvo
pakeista Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo
7 straipsnio 6 dalis. Po šio pakeitimo nuo 2003 m. lapkričio 13
d. Komisijos posėdžiai buvo vieši, išskyrus tuos posėdžius, kuriuose
buvo nagrinėjami klausimai, susiję su valstybės paslaptimi.
Seimas 2003 m. lapkričio 13 d. protokoliniu nutarimu
kreipėsi į Prezidentą, prašydamas nesikviesti aukščiausių valstybės
teisėsaugos pareigūnų tol, kol vyksta ikiteisminis tyrimas ir dirba
Seimo laikinoji tyrimo komisija, taip pat pasiūlė aukščiausiems
valstybės teisėsaugos pareigūnams nekomentuoti Komisijos darbo ir
priimamų sprendimų.
Šioje išvadoje Prezidentūra suprantama kaip Prezidentas
ir jo patarėjai.
Vykdydama Seimo pavedimą, Komisija siekė atsakyti
į šiuos klausimus:
1. Ar Prezidentūra buvo įtakojama užsienio valstybių
abejotinos reputacijos asmenų ir organizacijų, galinčių turėti priešiškų
Lietuvos nacionaliniam saugumui interesų, Lietuvos nusikalstamo
pasaulio ir šešėlinių verslo struktūrų atstovų?
2. Ar ši įtaka ir konkretūs abejotinos reputacijos
asmenų veiksmai sudarė grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui?
3. Ar Prezidentūra siekė įtakoti privatizavimą
ir kitus verslo procesus?
4. Ar Prezidentas kontroliavo savo patarėjų veiklą,
ar patarėjai viršijo savo kompetenciją, neteisėtai kišosi į kitų
institucijų darbą, neteisėtai naudojo savo galias?
5. Ar Prezidentas buvo ir yra pažeidžiamas?
Komisija, savo tyrimo metu susipažinusi su pateikta
ir papildomai gauta informacija, konstatuoja, kad VSD 2003 m. spalio
21 d. pažymoje Nr. (03)-19-1155s-397s Dėl negatyvių tendencijų,
keliančių grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui pateikta informacija
yra patikima ir teisinga.
VSD generalinis direktorius M. Laurinkus Komisijai
paliudijo, kad visi VSD vykdyti telefoninių pokalbių pasiklausymai
buvo sankcionuoti, laikantis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų.
Generalinė prokuratūra, Policijos departamentas ir Muitinės departamentas
taip pat patvirtino telefoninių pokalbių pasiklausymo teisėtumą.
Žemiau Komisija pateikia savo vertinimus ir išvadas,
kurios nekonkuruoja su teisinių institucijų vertinimais.
Pagrindinio R. Pakso rinkiminės kampanijos rėmėjo
J. Borisov įtaka Prezidentui
Komisija nustatė, kad J. Borisov turėjo ir turi
ypatingą įtaką Prezidentui.
J. Borisov buvo pagrindinis R. Pakso rinkimų kampanijos
rėmėjas. Jis R. Pakso rinkimų kampanijai oficialiai skyrė 1 mln.
205 tūkst. litų. Remiantis UAB SIC Gallup Media atlikta analize,
taip pat kratų metu iš J. Borisov paimta medžiaga, galima manyti,
kad R. Pakso rinkimų kampanijos metu buvo išleista daugiau lėšų,
nei oficialiai deklaruota. Komisijai yra žinomi J. Borisov priskiriami
dokumentai, kuriuose nurodoma, kad jis rinkimų kampanijai skyrė
ne 1 mln. litų, o mažiausiai 1 mln. JAV dolerių. Šiuose dokumentuose
numatyti ir J. Borisov planai investuotas lėšas susigrąžinti, užimant
oficialias pareigas, taip pat privilegijomis, apdovanojimais, grynaisiais
pinigais, pagalba žlugdant konkurentus ir kitaip.
Tyrimo metu susipažinta su medžiaga, kuri leidžia
teigti, kad J. Borisov ne tik finansiškai rėmė R. Pakso rinkimų
kampaniją, bet ir vaidino aktyvų ir dažnai sprendžiamąjį vaidmenį
ją organizuojant. J. Borisov reguliariai teikė konsultacijas ir
patarimus vadovaujantiems R. Pakso rinkimų štabo asmenims, ne sykį
buvo susitikęs ir bendravo su pačiu kandidatu į Prezidentus R. Paksu.
J.Borisov pastangomis ir tarpininkaujant, R. Pakso rinkimų kampanijai
aktyviai talkino Rusijos kompanija ALMAX. Kompanijos ALMAX veikloje
yra požymių, rodančių, kad ji gali būti susijusi su Rusijos specialiosiomis
tarnybomis. ALMAX atstovai A. Zatonskaja ir A. Potnin 2002-2003
m. ne kartą lankėsi Lietuvoje ir buvo susitikę ne tik su J. Borisov,
bet ir su R. Paksu bei asmenimis, betarpiškai organizavusiais R.
Pakso rinkimų kampaniją.
Komisijai yra žinoma, kad J. Borisov kompiuteryje
kratos metu buvo rastas planas Strekoza, kurio autorystė priskirtina
kompanijai ALMAX. Planą Strekoza Komisija vertina kaip pasiruošimą
nukreipti dėmesį nuo skandalingų Prezidento ir J. Borisov santykių
atspindėjimo Lietuvos žiniasklaidoje, sukeliant dirbtinį skandalą
dėl Vyriausybės veiklos ir tuo destabilizuojant padėtį Lietuvoje.
2003 m. lapkričio 22 d. legaliai kirtę Lietuvos
Respublikos valstybės sieną A. Potnin ir A. Zatonskaja atvyko į
Lietuvą. Šie asmenys apsistojo J. Borisov priklausančioje sodyboje
Trakų rajone Vainių kaime. 2003 m. lapkričio 26 d. buvo atlikta
krata J. Borisov sodyboje, kurios metu paimta medžiaga, liudijanti
apie siekius toliau įtakoti dabartinę Lietuvos politinę situaciją.
Komisija nustatė, kad J. Borisov vadovaujama UAB
Aviabaltika tiesiogiai, o ne per specialią rinkimų sąskaitą, apmokėjo
specialaus Vakaro žinių 2003 m. sausio 3 d. numerio 300 tūkst.
egzempliorių tiražą, taip pažeisdama Politinių kampanijų finansavimo
kontrolės įstatymo 6 str. reikalavimus. Vakaro žinių 2003 m. sausio
3 d. numeryje buvo patalpinta informacija apie tariamą Vilniaus
banko krizę, galėjusi sukelti ne tik finansinę krizę Lietuvoje,
bet ir grėsmę nacionaliniam saugumui. Su šio numerio signaliniu
egzemplioriumi 2003 m. sausio 1 d. susipažino būsimasis Prezidento
patarėjas nacionalinio saugumo klausimais R. Ačas, tą pačią dieną
buvo supažindintas ir kandidatas į Prezidentus R. Paksas. Nei vienas
iš šių asmenų ne tik neatsisakė savo užpirkto 300 tūkst. egzempliorių
tiražo, bet skubiai pareikalavo (R. Ačas), kad J. Borisov apmokėtų
šį tiražą. Be to, R. Ačas 2003 m. sausio 1 d. patarė J. Borisov,
kad šis perkeltų savo sąskaitas iš Vilniaus banko, nes po publikacijos,
esą, kils panika.
Komisija taip pat nustatė, kad J. Borisov jau po
rinkimų siekė įtakoti Prezidento aplinkos formavimą, teikdamas primygtinius
pasiūlymus dėl Prezidentūros struktūros ir patarėjų korpuso personalinės
sudėties. Kompanija ALMAX taip pat konsultavo Prezidentūros struktūros
klausimais, rengė Prezidento patarėjų pareiginius nuostatus, parengė
planą, kaip diskredituoti vieną iš Prezidento patarėjų.
Pas J. Borisov kratų metu surasta dokumentų, kuriuose
surašyti J. Borisov planai. Šių planų realumą liudija tai, kad J.
Borisov, būdamas pagrindiniu R. Pakso rinkiminės kampanijos rėmėju,
už šią paramą turėjo pagrindo tikėtis įgauti valdžios ir Prezidento
patarėjo statusą. J. Borisov manė galįs šantažuoti ir kontroliuoti
Prezidentą iš jo gautais įsipareigojimais bei atskleisdamas tikrąjį
savo vaidmenį rinkimų kampanijos metu.
Prezidentui prisiekus ir pradėjus eiti pareigas,
J. Borisov ėmėsi aktyvios veiklos, siekdamas daryti jam įtaką ir
per tai įgyvendinti savo planus. 2003 m. kovo 17 d. pokalbiuose
su kompanijos ALMAX atstove A. Zatonskaja ir UAB Restako vadovu
A. Drakšu J. Borisov konsultavosi, kas darytina, kadangi R. Paksas
nevykdo jam raštu duotų savo įsipareigojimų, dėl to reiškė didelį
nepasitenkinimą R. Paksu, grasino perduoti kompromituojančią R.
Paksą medžiagą priešiškoms užsienio žvalgyboms, jei R. Paksas ir
toliau nevykdys jo reikalavimų, įkalbinėjo A. Drakšą nedelsiant
aplankyti R. Paksą ir jį paveikti. Prezidentas buvo sunerimęs dėl
J. Borisov reikalavimų ir per A. Drakšą siekė jį nuraminti.
2003 m. kovo 17 d. išvakarėse pas Prezidentą apsilankė
VSD generalinis direktorius M. Laurinkus ir asmeniškai pateikė įslaptintą
informaciją (5 telefoninių pokalbių įrašų išklotines) apie neteisėtą
J. Borisov veiklą bei perspėjo apie jo keliamą grėsmę Prezidentūros
autoritetui ir Lietuvos nacionaliniam saugumui. 2003 m. kovo 17
d. J. Borisov susitiko su Prezidentu ir iš pokalbio su juo suprato,
kad J. Borisov telefoninių pokalbių klausomasi. Apie tai 2003 m.
kovo 18 d. telefonu J. Borisov informavo A. Zatonskają ir savo advokatą
V. Sirvydį.
J. Borisov 2003 m. kovo 17 d. telefoninio pokalbio
su A. Drakšu metu užsimena, kad už reikalavimų Prezidentui atsisakymą
R. Ačas Prezidento vardu jam pažadėjo stogą (apsaugą nuo teisinio
persekiojimo).
2003 m. kovo 18 d., po įvykusio pokalbio su Prezidentu,
J. Borisov atsiėmė Rusijos piliečio pasą, kuris jam buvo reikalingas
ūkiniams reikalams Rusijoje susitvarkyti, tuo pačiu netekdamas Lietuvos
Respublikos pilietybės.
2003 m. kovo 25 d. J. Borisov Prezidento vardu
įteikė prašymą suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę išimties
tvarka. Prezidentūroje svarstant J. Borisov ir kitų asmenų, prašančių
Lietuvos Respublikos pilietybės, kandidatūras, pilietybės reikalų
komisija 2003 m. kovo 28 d., kaip yra priimta, kreipėsi į VSD informacijos
apie visus svarstomus asmenis (įskaitant J. Borisov). Komisija išsiaiškino,
kad tą pačią dieną, kai VSD gavo užklausimą iš Prezidentūros, buvo
paskambinta ir paprašyta J. Borisov pavardę iš užklausimo išbraukti.
VSD paprašius pateikti tai raštiškai, iš Prezidentūros buvo atsiųstas
užklausimas jau be J. Borisov pavardės. Prezidentūros kancleris
A. Meškauskas patvirtino, kad nurodymą išbraukti J. Borisov pavardę
iš užklausimo VSD davė vienas iš Prezidento patarėjų (kuris konkrečiai,
A. Meškauskas teigia neprisimenąs). Pilietybė išimties tvarka J.
Borisov buvo suteikta skubant ir nesilaikant nusistovėjusios tvarkos,
apeinant suinteresuotas žinybas. 2003 m. balandžio 10 ir 11 dienomis
J. Borisov A. Drakšo telefonu reikalavo įtakoti Prezidentą kuo greičiau
pasirašyti pilietybės suteikimo dokumentus. Prezidentas dekretą
dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka J.
Borisov pasirašė 2003 m. balandžio 11 d. Pilietybės išimties tvarka
suteikimo procedūra paprastai užtrunka 2-3 mėnesius nuo prašymo
padavimo dienos. J. Borisov ji buvo suteikta per tris savaites.
Tai, kad Lietuvos Respublikos pilietybė J. Borisov buvo suteikta,
nepaisant VSD vadovo perspėjimo, Komisijai leidžia daryti išvadą,
kad J. Borisov galimybės paveikti Prezidentą yra didelės.
Komisija nustatė, kad J. Borisov vadovaujamo holdingo
Aviabaltika darbuotojai 2003 m. gegužės 21 d. organizavo ir pasirašė
sutartį dėl karinės ir dvigubos paskirties sraigtasparnių detalių
tiekimo Sudano gynybos ministerijai, o taip pat prekiavo karinių
sraigtasparnių detalėmis su šalimis, įtrauktomis į terorizmą remiančių
šalių sąrašą (Sudanas, Libija). Prezidentas apie tai buvo informuotas
atsakingų Lietuvos pareigūnų; šį faktą paliudijo ir krašto apsaugos
ministras L. A. Linkevičius.
Tačiau, paaiškėjus faktams apie neteisėtą J. Borisov
veiklą, Prezidentas nuo jo neatsiribojo. Remdamasi 2003 m. spalio
27 d. fiksuotais A. Drakšo ir Prezidento pokalbiais, Komisija pastebi,
kad Prezidentas ir dabar supranta tai, jog J. Borisov gali jį šantažuoti
ir tokiu būdu įtakoti Prezidento veiklą.
Abejotinos reputacijos asmenų įtaka Prezidentūrai
Komisija nustatė, kad Prezidentūra buvo įtakojama
ir kitų abejotinos reputacijos asmenų.
Kontroversiškai vertinamas verslininkas, aktyvus
R. Pakso rinkiminės kompanijos rėmėjas T. Barštys pagal Komisijos
turimą medžiagą palaiko kontaktus su organizuotomis nusikalstamomis
grupuotėmis. Savo pokalbiuose T. Barštys po R. Pakso pergalės Prezidento
rinkimuose neabejojo savo galimybėmis įtakoti Prezidentą, kadangi
pastarasis yra jam skolingas, taip pat veikti teisėsaugos institucijas,
tokiu būdu siekdamas išvengti jų dėmesio.
Su Prezidento aplinka (buvusiu Prezidento patarėju
nacionalinio saugumo klausimais R. Aču) susijusi R. Smailytė, kuri
buvo VSD stebėjimo objektas. Per ją kai kurie abejotinos reputacijos
asmenys užmezgė ryšius su aukštais pareigūnais ir siekė įtakoti
teisėsaugos institucijų vadovų pakeitimą. Pavyzdžiui, dar prieš
2003 m. balandį kylant garsiajam sekimo skandalui, už kurį tariamai
buvo atsakingas Lietuvos generalinis policijos komisaras V. Grigaravičius,
R. Smailytė pokalbyje su T. Barščiu minėjo apie numatomą V. Grigaravičiaus
pakeitimą Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadu A. Songaila. Tą
patvirtino ir tolesnė įvykių raida. Tai rodo, kad R. Smailytė informaciją
apie numatomą V. Grigaravičiaus pakeitimą yra gavusi iš Prezidentūros.
R. Smailytė palaikė santykius su A. Aksentiev,
faktiniu asociacijos Ąķēīšč XXI āåź vadovu, kuris specialiųjų
tarnybų žiniomis užsiima neteisėta veikla. Dėl savo įtakos Rusijos
bei tarptautinėms nusikalstamoms struktūroms jis yra įtrauktas į
asmenų, kuriems yra uždrausta įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, JAV
bei kai kurias kitas valstybes, sąrašus. A. Aksentiev per R. Smailytę
mėgino įtakoti Prezidento patarėją nacionalinio saugumo klausimais
R. Ačą ir kitus aukštus Lietuvos pareigūnus, kad jis galėtų įsitvirtinti
Lietuvoje, gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir legalizuoti
savo veiklą.
Nustatyta, kad R. Smailytė palaikė ryšius su asociacijos
Ąķēīšč XXI āåź vadovo A. Aksentiev verslo partneriu V. Jakučiu,
kuris Lietuvos ir užsienio specialiųjų tarnybų yra siejamas su viena
iš stambiausių cigarečių kontrabanda užsiimančių tarptautinių organizuotų
nusikalstamų grupuočių, finansavusių tarptautines teroristines organizacijas.
Per R. Smailytę V. Jakutis užmezgė kontaktus su Prezidentūra. V.
Jakutis iš R. Ačo per R. Smailytę gaudavo jį dominančią konfidencialią
informaciją alkoholio įmonių privatizavimo klausimais, taip pat
teikė Prezidentūrai V. Jakučio konkurentus kompromituojančią informaciją.
Už Prezidentūros palankumą V. Jakutis finansiškai rėmė jai politiškai
artimus asmenis.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas A. Songaila,
taip pat pareigūnai A. Žymančius ir G. Kuznecovas, prašant R. Smailytei,
per valstybinę sieną be eilės praleisdavo abejotinos reputacijos
asmenis.
Komisija nustatė, kad R. Ačo veikla domisi NATO
šalių specialiosios tarnybos, kurios ją traktuoja kaip pavojingą,
priimant svarbius nacionalinio saugumo požiūriu sprendimus. Apie
savo susirūpinimą R. Ačo veikla užsienio valstybių diplomatai informavo
užsienio reikalų ministrą A. Valionį, kuris nuo 2003 m. rugpjūčio
antrosios pusės apie tai keturis kartus informavo Prezidentą.
Komisija taip pat nustatė, kad Prezidento patarėjas
valstybės saugumo klausimais E. Vaitkus su S. Gulijeva, I. Gulijevo
(Azerbaidžano Respublikos piliečio, teismo sprendimu deportuoto
iš Lietuvos dėl to, kad kėlė grėsmę valstybės saugumui ir viešajai
tvarkai) žmona, aptarinėjo galimą E. Vaitkaus poveikį Migracijos
departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, kad I. Gulijevui
būtų leista gyventi Lietuvoje. S. ir I. Gulijevų pokalbiuose buvo
minima, kad reikalai susitvarkys, kai bus pakeistas VSD vadovas
M. Laurinkus.
Nustatyta, kad Prezidentūrą įtakoję abejotinos
reputacijos asmenys tarpusavyje sistemingai bendravo, tokiu būdu
formuodami Prezidentūros aplinką. R. Ačas pastoviai bendravo su
J. Borisov ir R. Smailyte, pastaroji su A. Aksentiev, taip pat
su A. Gribojedov ir M. Žukausku, susijusiais su organizuotomis nusikalstamomis
grupuotėmis, gabenančiomis kontrabandines prekes per Lietuvos Respublikos
sieną, su T. Barščiu, V. Jakučiu, V. Laurinavičiumi, palaikančiu
ryšius su A. Aksentiev. Kai kurie minėti asmenys (R. Smailytė, S.
Gulijeva, V. Laurinavičius) lankydavosi Prezidentūroje.
Prezidentas apie savo patarėjų ryšius su abejotinos
reputacijos asmenimis žinojo. Jis perspėjo R. Ačą nutraukti santykius
su J. Borisov ir R. Smailyte. Tačiau pats Prezidentas ryšių su J.
Borisov nenutraukė (dalyvavo jo sūnaus vestuvėse). Ryšių su J. Borisov
nenutraukė ir R. Ačas.
Prezidentūros poveikis
privatizavimo ir kitiems verslo procesams, įmonių veiklai.
Prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais
R. Ačas asmeniškai arba per R. Smailytę, kai kada ir Prezidento
vardu siekė daryti neleistiną įtaką privatizavimui.
2003 m. gegužės 2, 22 ir 26 d. VSD generalinis
direktorius M. Laurinkus asmeniškai Prezidentui pateikė įslaptintas
pažymas dėl Stumbro ir kitų alkoholio bendrovių privatizavimo.
Tą pačią 2003 m. gegužės 26 d. R. Smailytė kalbėjosi su visuomeniniu
Prezidento patarėju V. Sutkumi iš koncerno MG Baltic, kuris buvo
suinteresuotas Stumbro privatizavimo rezultatais, ir jį informavo
apie trijų įslaptintų VSD pažymų buvimą ir atitikimą MG Baltic
interesams. Komisija nustatė, kad R. Ačas įtakojo Transporto investicijų
direkcijos prie Susisiekimo ministerijos vykdomo Lavoriškių pasienio
kontrolės punkto statybos darbų pirkimo konkurso procedūras, proteguodamas
UAB Kortas, o Viešųjų pirkimų tarnyba, vykdydama R. Ačo pavedimą,
nusižengė Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimams.
Komisija taip pat nustatė, kad, naudojantis R.
Ačo vardu ir jam žinant, buvo pradėtas aktyvus AB Ūkio bankas
protegavimas, įpareigojant R. Ačo bei jam artimų asmenų įtakoje
esančių institucijų vadovus atidaryti sąskaitas Ūkio banke. Į Ūkio
banko sąskaitą perkėlus buvusios R. Ačo įmonės Viandrė sąskaitą,
R. Ačo asmenišku rūpesčiu Ūkio banko lizingas nupirko Viandrei
priklausiusį buvusį R. Ačo automobilį.
Nustatyta, kad Prezidentas su UAB Restako vadovu
A. Drakšu 2003 m. spalio 10 d. kalbėjosi apie AB Šiaulių plentas
akcijų perleidimą. A. Drakšas su kitais asmenimis buvo suinteresuotas
įsigyti AB Šiaulių plentas akcijas ir prašė R. Pakso pagalbos.
R. Paksas kalbėjo apie neordinarinių priemonių būtinumą, pažadėjo
pasitelkti savo patarėjus R. Ačą ir V. Račkauską, vėliau paminėjo,
kad reikalinga A. Drakšui įtaka AB Šiaulių plentas akcijų įsigijimo
procesui padaryta.
Šiaulių m. vyriausiasis komisaras V. Maigys Komisijai
paliudijo, kad Prezidento patarėjas teisėtvarkos klausimais V. Račkauskas
yra jo teiravęsis apie AB Šiaulių plentas. V. Račkauskas Komisijai
taip pat paliudijo, jog yra domėjęsis AB Šiaulių plentas klausimais.
Be to, Šiaulių m. Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės
policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo
skyrius 2003 m. spalio 20, 21 ir 23 d. tikrino AB Šiaulių plentas
buhalterinės apskaitos tvarkymą, o Finansinių nusikaltimų tyrimo
tarnyba pagal anoniminį skundą 2003 m. spalio 27 d. pradėjo šios
bendrovės patikrinimą. Visa tai gali būti vertinama kaip privačių
tikslų siekimas, pasitelkiant teisėsaugos institucijas.
Prezidento patarėjų piktnaudžiavimas savo statusu,
neteisėtas kišimasis į kitų institucijų veiklą,
savo kompetencijos viršijimas
Komisija taip pat nustatė, kad R. Ačas, jau nebebūdamas
įmonės Viandrė savininku, ir toliau palaikė ryšius su jos darbuotojais,
kurie veikdavo jį įtakoti situaciją pasienyje. R. Ačo nurodymu valstybės
sienos kirtimą kontroliuojančios tarnybos nuolatos turėjo jį informuoti
apie eiles pasienio punktuose, nors eilių pasienyje problemos sprendimas
ir neįėjo į R. Ačo kompetenciją.
Pažymėtina, kad Prezidento patarėjų pareiginiai
nuostatai suformuluoti nekonkrečiai, paliekant dideles galimybes
juos plačiai interpretuoti. Netrumpą laiko tarpą Prezidento patarėjai
veikė apskritai be pareiginių nuostatų, kadangi šie buvo patvirtinti
tik 2003 m. liepos mėnesį. R. Ačas Komisijai paliudijo, kad kartais
jis veikdavo, remdamasis savo pareiginių nuostatų punktu, įpareigojančiu
jį vykdyti kitus Prezidento pavedimus, neapibrėžiant veiklos srities.
Tuo pasinaudodami Prezidento patarėjai R. Ačas, V. Račkauskas, E.
Vaitkus, V. Vinickienė duodavo neteisėtus pavedimus įvairioms valstybės
institucijoms, o Prezidento patarėjo užsienio politikos ir integracijos
klausimais A. Medalinsko pozicija vienu ar kitu atveju skirdavosi
nuo Prezidento pozicijos.
Komisija nustatė, kad, VSD generaliniam direktoriui
M. Laurinkui du kartus asmeniškai informavus Prezidentą apie R.
Ačo ir R. Smailytės ryšius ir įslaptintos informacijos nutekėjimą
iš Prezidentūros, šis procesas nebuvo sustabdytas. Apie tai, kad
darbo su įslaptinta informacija taisyklių Prezidentūroje buvo laikomasi
ne visuomet, komisijai paliudijo ir R. Ačas. Apie tokio pobūdžio
netvarką Prezidentūroje ir įstatymų pažeidimus Prezidentas žinojo,
tačiau tai toleravo ir esminių priemonių pakeisti situaciją nesiėmė.
Komisijos išvados
1. Rusijoje registruota kompanija ALMAX, įtariama
susijusi su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, darė ir tebedaro
įtaką Prezidentūrai, siekdama įtakoti ir valdyti Lietuvos politinius
procesus, formuodama Prezidentūros struktūrą ir kadrus, savo ir
J. Borisovo interesais siekdama sustiprinti įtaką Prezidentui.
2. Prezidento santykiai su J. Borisovu yra išskirtiniai.
Siekdamas politinių, ekonominių ir savo asmeninių tikslų, palaikomas
Rusijos kompanijos ALMAX, J. Borisov įtakojo Prezidentūros veiklą,
darė poveikį paties Prezidento sprendimams. Taip J. Borisov užsitikrino
palankesnes sąlygas savo verslui, kuris apima ir prekybą karinių
sraigtasparnių detalėmis su terorizmą remiančiomis šalimis. Prezidentas
nė karto viešai neatsiribojo nuo J. Borisov ir savo veiksmais jį
netiesiogiai užstojo. J. Borisov įtakos Prezidentui dydį atskleidžia
tai, kad net žinodamas apie J. Borisov grasinimus jo atžvilgiu Prezidentas
skubos tvarka jam suteikė pilietybę.
3. Abejotinos reputacijos asmenys, susiję su nusikalstamo
pasaulio ir šešėlinio verslo struktūromis, įtakojo Prezidentūrą
ir siekė teisėsaugos institucijų vadovų pakeitimo.
4. Prezidentas ir kai kurie jo patarėjai darė neleistiną
įtaką įmonių privatizavimui ir atskiriems privataus verslo subjektams.
5. Prezidentui toleruojant, jo patarėjai viršijo
savo kompetenciją, kišosi į kitų valstybės institucijų veiklą, piktnaudžiavo
savo statusu, taip įnešdami sumaištį į valstybės valdymą.
6. Per Prezidentą ir jo patarėjus įslaptinta informacija
pasiekdavo tuos asmenis, kurie jos žinoti neturėjo teisės, tarp
jų ir tuos, kurių atžvilgiu atliekamas operatyvinis tyrimas.
Baigiamoji išvada
Komisija konstatuoja, kad Prezidentas buvo ir yra
pažeidžiamas. Įvertinant ypatingą Prezidento statusą ir atsakomybę,
jo vaidmenį vidaus ir tarptautinėje politikoje, tai sudaro grėsmes
Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Pridedama Komisijos
išvados priedų, kurie yra sudėtinė išvados dalis, sąrašas (PRIEDAS
NR. 1, 1 lapas).
Komisijos pirmininkas
Aloyzas Sakalas
S.Kružinauskas,
G.Steponavičius, A.Kašėta, A.Kubilius,
V.Stankevič, Z.Mačernius (susilaikė),
D.Barakauskas (prieš), A.Sadeckas
© 2003 "XXI amžius"
|