Kampelis
Tai buvo seniai. Vėlyvą rudenį, keliaujant autobusu
iš Klaipėdos į Nidą, netikėtai susipažinau su aukšta, solidaus amžiaus
ir išvaizdos dama. Ji keliavo net iš sostinės į Nidą patvarkyti
savo kampelį.
Sėdžiu autobuse. Galvoju: Koks tas jos kampelis?
Pliušinis? Aksominis? Turbūt minkštas ir labai labai gražus?
Taip svarsčiau greta sėdėdama, nes tokį kampelį
pati norėjau įsigyti.
Atvykusi Nidon labai nustebau. Net nusivyliau,
kai ji man parodė savo gėlių kampelį prie nuosavos namų valdos.
Atsidūsėjusi ir įsitvėrusi į varčiukų tvorikę, kad neišvirsčiau,
susimąsčiau: Ar vertėjo dėl gėlių važiuoti tokius kelius? Mat
apie gėles dar tada neturėjau jokio supratimo.
Metai skubėjo gana greit. Gėlių mylėtoja profesorė
Birutė Ignatavičiūtė, kas metai ankstyvą pavasarį atvykusi iš sostinės
Nidon, visą laisvalaikį skirdavo savo mielajam kampeliui ir mėgstamoms
gėlėms. Čia augo, žydėjo gėlės, ne tik žieminės, bet ir vasarinės.
Mažuliukai, gležni daigeliai, jos pačios sudiegti dar sostinėje,
atvežti į smėlėtą žemelę, vėjų gairinami, išsigandę iš karto tik
merdėjo. Bet pamažu, prižiūrėti jos darbščiųjų rankų, kilo, stiebėsi
į saulę ir žydėjo visą pusmetį iki pat paskutinių šalnų. Stebėdamos
jos nenuilstamą triūsą ir meilę gėlėms, ir mes, nidietės, daug ko
išmokome, pasisavinome. Stengėmės, sodinome, prižiūrėjome gėlytes
ir prie savo namų durų.
Taip prabėgo kelios dešimtys metų. Visi nidiečiai
labai gerai pažinojo medikę profesorę B.Ignatavičiūtę, praleidusią
čia pačius brandžiausius gyvenimo pavasarius, žaliąsias vasaras
ir auksinį gyvenimo rudenį. Visada matydavome ją triūsiančią savo
kampelyje Kuverto gatvelės pradžioje.
O kiek nuraškytų gražiausių savo kampelio žiedų
ji paaukodavo bažnyčiai ar padovanodavo pažįstamiems ypatingu atveju!
Apie gėles ji galėdavo kalbėti ištisą valandą, išaiškindama nurodydavo
kiekvienos savo darželio gėlytės ne tik pavadinimus, bet ir jų kilmę,
ir reikiamą priežiūrą kiekvienai. Jos darželis kampelis buvo ir
liko pats gražiausias Nidoje.
Ne tik sekmadieniais, bet ir kiekvieną vakarą ji
ateidavo į Nidos bažnytėlę išklausyti šv. Mišių. Savo nuoširdžiu
pamaldumu visada rodė pavyzdį mums visiems, per ilgąjį stagnacijos
laikotarpį atvėsusiems nuo Dievo ir savo tikėjimo.
Niekuomet neatsisakydavo prašančiajam suteikti
medicininės konsultacijos ar parūpinti deficitinių vaistų, kurių
anais laikais visad trūkdavo. Tik šią vasarą, atidarius naująją
mūsų bažnytėlę, kurios visi taip laukėme, pastebėjome, kad uoliausios
mūsų maldininkės nematyti. Ateidavo ji retai tik sekmadieniais.
Kas pasidarė mūsų profesorei? (Taip mes visada vadindavome garbaus
amžiaus gerbiamą mokslininkę.)
- Kodėl ji nebeateina vakarais, kaip kadaise?
pakalbėdavome susirinkusios moterys, grįždamos iš bažnyčios. Mes
buvome įpratusios ją matyti bažnyčioje kas dieną.
Taip ir prabėgo paskutinioji karšta vasara, paskutinis
ruduo, paskutinis atsisveikinimas.
Praėjus vos porai savaičių po išvykimo iš Nidos
sostinėn ji mirė
Mirė staiga. Netikėtai. Nelauktai
Pritrenkti netikėtos žinios, vos pajėgėme melstis
už didį ir patį kukliausią žmogų Lietuvos. Ta intencija Nidos bažnytėlėje
buvo aukojamos šv. Mišios. Meldėmės visi kiek sugebėdami.
Paliko pajūryje dešimtmečiais įmintos jos gilios
pėdos smėlyje. Nebesigirdi jau jos žingsnių aido mūsų bažnytėlėje.
Liko tik vienišas jos mylimas kampelis Nidoje. Jos sodintos, augintos,
prižiūrėtos mylimos gėlytės, net ir per atstumą jausdamos netektį
artimiausio žmogaus, staigiai nulenkusios galvikes, atiduodamos
paskutinę pagarbą Mylėjusiajai, mirė čia, prie jūros kai jos
karstas buvo nuleistas į kapo duobę sostinėje.
Taip tyliai miršta ne tik didieji Lietuvos žmonės,
bet ir jų pasodintos gėlės
Birutė BENIUŠIENĖ,
Žemaitijos rašytojų
bendrijos narė
© 2003 "XXI amžius"
|