|
Motiniška meilė
Onutės vaikystė prabėgo tyliame ir gražiame kaime,
apsuptame miškų, kurie buvo dosnūs grybų ir uogų. Ji labai mylėjo
darbščius ir kantrius kaimo žmones. Tai patys gražiausi metai, kai
kiekvieną dieną matai savo brangiuosius žmones, nežinai išsiskyrimų
ir praradimų skausmo. Prabėgo vaikystė, paauglystė, į devyniolikmetės
širdį pasibeldė pirmoji graži ir tyra meilė. Beprotiškai įsimylėjusi,
norėjo su juo eiti į pasaulio kraštą, ištverti visus sunkumus. Jis
buvo gražus, linksmas, nuoširdus. Saulius tarnavo kariuomenėje,
galvojo, kai grįš po tarnybos, susituoks su Onute, augins vaikus
ir gyvens kaime.
Deja, susvyravo žemė po kojomis. Užmerkusi akis
matydavo jo veidą, žydras akis. Rudenį ištekėjo, savo mergystę atidavė
visai kitam vyrui, nemylimam. Galvojo, pamils. Pamačiusi, kad jos
vyras šiurkščiai elgiasi su savo tėvais, pamanė, jog savo švelnumu,
gerumu viską nugalės. Ji norėjo išgydyti savo širdies žaizdą, bet
dar giliau ją aitrino vyro šiurkštumas, nesiskaitymas su jos nuomone.
Jis ją baudė, stumdė, gąsdino. Ji norėjo nutraukti savo gyvenimą,
bet kūdikio krustelėjimas po širdimi neleido žengti to žingsnio.
Ji norėjo mylėti vyrą ir būti mylima, bet vyras vijo ją nuo savęs.
Onutė dažnai verkdavo ir karštai meldėsi, prašydama Dievą kantrybės
ir ištvermės. Vaikas, ligos, darbai sugrąžino į kasdienybę. Ji vyrą
gerbė kaip savo vaiko tėvą. Besisukant darbų sūkuryje, gimė dukra.
Tą patį pavasarį pradėti statyti namai, auginti gyvuliai, namų ruoša
ir darbas įstaigoje išsekino jėgas. Liga prirakino prie lovos. Mažieji
maitino, glostė veidą, rankas. Vyrui teko visa namų ruoša, gyvuliai,
darbas.
Po truputėlį Onutė pradėjo sveikti. Vaikų padedama
pagamindavo valgį, nes jie dar mokyklos nelankė. Ir nebebuvo baisu,
kai vyras pasakė: Palieku tave, išeinu pas kitą. Ligota moteris
jam tapo nereikalinga. Onutė galvojo, kad vaikus kaip nors užaugins,
skurdui ir vargui neatiduos, o jis tegul ieško laimės kitur. Įsikišo
jo tėvai, pabarė. Sutaikė. Vėl gyveno, labai daug dirbo. Pinigus
taupė mašinai pirkti. Onutė, sutaupiusi po kelis centus nuo santaupų,
pirko geras knygas apie tikėjimą, Bažnyčią ir Dievą. Skaitė ji ir
vaikai. Knygos - draugai, patarėjai. Bėgo metai, ašaromis suvilgyti.
Onutė su vyru - kaip to puodo šukės, sulipdai, žiūrėk, ir vėl atšoka.
Vėliau - sunki vyro trauma. Nemigo naktys, budėjimas, laukimas ir
tikėjimas. Onutė šventė trisdešimt penktąjį gimtadienį. Atvirumo
valandėlėmis vyras prisipažino, kad ją myli nuo pirmos jų susitikimo
dienos, kad jos visiems pavyduliavo, todėl ir buvo toks nenuoširdus.
Tokios tvarkingos ir geros moters jis niekur nesurastų
Virsteli durys, grįžęs iš mokyklos sūnus pakšteli į skruostą, prisiglaudžia
švelni dukra, skardžiu balsu sušunka pagrandukas - trejų metukų
sūnelis.
Vyras pasiteirauja, kokius darbus reikės pagelbėti
žmonai rytojaus dienai. Ir tuos namus apgaubia ramybė, kita diena
išauš dar gražesnė, todėl ir verta gyventi. Jos širdyje nerusena
didelė meilė, liko tik ištikimybės, atsakomybės, pareigos jausmai
ir didžiulė motiniška meilė. Ji labai mylėjo ir gražiai auklėjo
savo vaikus.
Joana JANKAUSKIENĖ
Virbalis,
Vilkaviškio rajonas
© 2003 "XXI amžius"
|