|
RUBRIKOS
|
| ARCHYVAI |
|
Atspari likimo smūgiams Bronius VERTELKA
Lapkričio pradžioje Kupiškio kultūros centre buvo pristatyta Birutės Urbonienės poezijos knyga Palaimink vaikus. Jos autorė Antašavos miestelio gyventoja, kuri yra žinoma ir kaip puiki karpytoja iš popieriaus. Eilės gimsta nelauktai B. Urbonienės eilių yra išspausdinta kaimo rašytojų rinktinėje Eiliavimai. Kurti geriausiai jai sekasi atsigulus. Už lango naktis. Vėjas supa medžių šakas. Galvoje rikiuojasi eilės. Lengvos mintys. Pašokusi skuba prie stalo, kad suspėtų jas užrašyti. Eilių netaiso. Yra užrašiusi septynis eilėraščio Laikau aš akmenį variantus. Visi jie buvo skirtingi. Birutė negali rašyti pagal užsakymą, nors primygtinai prašyta yra sukūrusi sveikinimų. Tik jų žodžiai nėra tokie nuoširdūs, nei jiems laisvai užgimus. Antašaviškės kūrybą pirmoji pastebėjo ir įvertino
žurnalistė bei poetė Zita Staškūnienė. Birutės eilių išspausdino
rajono laikraštis. Tarp moterų užsimezgė nuoširdi draugystė. Pirmosios B.Urbonienės knygos leidimą rėmė rajono savivaldybė. Autorę, kad jos kūryba patektų skaitytojams, tai daryti prikalbino rajono Tarybos narys ir Antašavos bendruomenės pirmininkas Albinas Vaižmužis. Polinkį kurti paveldėjo iš tėvų Birutės mama gimė užsienyje. Iki karo ji turėjo JAV pilietybę. Grįžusi iš Sibiro tremties gavo iškvietimą į Ameriką. Valdžia neišleido. Birutė tiki, jog dainos Kur tas dulkėtas traukinys teksto autorė yra jos mama. Taip jai ši buvo sakiusi. Mama rašydavusi giesmes, kūrusi vaikams. Ji buvo puiki dainininkė. Tėvas buvo šaunus pasakorius. Iš nieko sukurdavo pasaką. Beeinant ji gimdavo. Tėvas mėgo humorą. Neleido berniukams keiktis rusiškai. Šeimai grįžus iš Sibiro tremties, jai neleido apsigyventi savo namuose. Valdžia tyčiojosi iš tėvo: Šaudei žydus, prisirinkai aukso, turi iš ko ne tokius rūmus nusipirkti. Tik pagrasinus, jog visus savo vaikus atsivesiąs ir su jais prie valdininkų durų įsitaisysiąs, vienuolikai asmenų davė kambarėlį. Tūkstančių karpinių autorė Antašaviškė kuria nuostabius karpinius. Karpo ne savo pieštus vaizdelius, bet sulanksčiusi spalvotą popierių ar žurnalo viršelį. Birutė yra girdėjusi, jog ji vienintelė Lietuvoje taip daro. Ne visada žino, kas iš tokio karpymo išeis. Išlanksčiusi popierių pamato darbo vaisių. Bekarpant ateina ir vidurnaktis. Kartą užsukus į biblioteką pasikeisti knygos, iš jos iškrito Birutės pamirštas karpinys. Jį pamatė kraštotyrininkė Vanda Balsienė. Ši antašaviškei patarė surengti savo darbelių parodą. Pirmoji jos karpinių ekspozicija buvo Kupiškio etnografijos muziejuje. Kupiškėnės darbelių pateko į Panevėžyje, Vilniuje ir Maskvoje rengtas prodas. Dabar B. Urbonienės kūrybos paroda veikia Antašavos kultūros namuose. Ji yra sukūrusi tūkstančius karpinių. Nepatikusius kiša į krosnį. Kaimo vietovėje gyvenančios moters darbų yra Kupiškio muziejuje. Kamuoja sunki liga Menininkės gyslelę turinti B. Urbonienė yra antros grupės invalidė. Moteris serga sunkia liga. Ją du kartus buvo ištikusi koma. Neturėjo sąmonės po kelias valandas. Tiesiog iš mirties nasrų ištraukė ją medikai. Su didžia pagarba Birutė mini Kupiškio ligoninėje dirbančio gydytojo Vinco Kapočiaus pavardę. Greitoji medicinos pagalba daug kartų ją yra išsivežusi iš namų. Nėra vaistų nuo širdies astmos. B. Urbonienė sakė, jog šią ligą yra gavusi nuo asmeninių išgyvenimų. Birutė labai norėjo būti mokytoja. Sulaukusi keturiolikos, išvažiavo į Klaipėdą mokytis. Moteris, pas kurią apsistojo, perkalbėjo. Kaip tu, būdama tikinti, veidmainiausi prieš klasę sakydama, jog Dievo nėra?- atkalbinėjo iš Kupiškio krašto kilusi, bet Klaipėdoje gyvenanti buto šeimininkė. Prižiūrėdama jos vaikus, mergina lankė vidurinę mokyklą. Birutė gavo pasiūlymą mokytis radiste ar telegrafiste. Čia ji buvo pastebėta kaip puiki šaulė. Išlaikė kandidatės į sporto meistres normatyvus. Dirbant Klaipėdos karininkų namuose, kažkas iš beeinančios gatve ištraukė dokumentus. Kažkokiu būdu karinis bilietas atsidūrė Vokietijos Federatyvinės Respublikos laive. Dvi paras Birutę tardė saugume. 1980 metais B. Urbonienę pasiekė žinia, jog Panevėžio saugume mirė jos mama. Ten G. Kriogienė buvo tardoma kaip nepatikima valdžiai. Mamos mirties liudijime parašyta, kad mirusi nuo širdies nepakankamumo. Tokia artimiausio žmogaus netekties versija Birutė netiki. Keistoki sutapimai Gruodžio 31-ąją B. Urbonienė švęs savo 55-ąjį gimtadienį. Turėdama ryšininkės specialybę, ji ištekėjo už žmogaus, kuris armijoje irgi tarnavo ryšininku. Trijų sūnų mama pasakojo, jog jų vidurinysis sūnus gimė sausio 13-ąją. Vaidas nešvenčia savo gimimo dienos. Birutės tėvas sukūrė šeimą būdamas 27 metų. Jis mirė 54 metų, sirgęs širdies liga. Trys B. Urbonienės broliai šventė savo vestuves turėdami po 27 metus. Vyriausias jų į Amžinybę iškeliavo ištiktas širdies smūgio 54 metų. Du Birutės sūnūs, kaip ir jų mama, rašo eiles. B. Urbonienė yra parašiusi kelias detektyvines knygas. Apie jas mažai kas žino. Imtis plunksnos šia tema ją vertė perskaityti Agatos Kristi romanai. Atsigulus jai gimdavo mintys, kaip pačiai būtų galima išsikapstyti iš susidariusios situacijos. Antašaviškei pavykdavo rasti geresnę išeitį, nei ją būdavo sukūrusi anglų rašytoja. Moteris vertina rusų detektyvus. Juos skaito originalo kalba. Birutė yra gimusi Sibire ir ten gyvenusi iki dvylikos metų. Lietuviškus detektyvus ji laiko silpnai parašytais. Poetės ir rašytojos gabumų turinti B. Urbonienė yra baigusi režisūrą Sovetsko kultūros technikume. Jame mokėsi gyvendama Klaipėdoje. Su būsimuoju vyru susipažino dirbdama kultūrinį darbą Antašavoje. Jos vyras dainuoja šio miestelio etnografiniame ansamblyje Sidabrinė gija. Ant Viliaus pečių gula beveik visi ūkiniai ir šeimyniniai rūpesčiai. Šiuo metu jis neturi nuolatinio darbo. Kuklią finansinę paramą gauna iš valstybės. Pašalpą jam moka už sūnaus Dainiaus, nuo vaikystės sergančio cerebriniu paralyžiumi, priežiūrą. Antašava, Kupiškio rajonas
© 2003 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |