|
RUBRIKOS
|
| ARCHYVAI |
|
Šalia teisinių principų turi būti
Dabartinėmis aplinkybėmis opozicinė Liberalų ir centro sąjunga (LiCS) neatmeta galimybės remti net kairiųjų keliamą kandidatą į Prezidento postą. Kaip teigė vienas šios partijos lyderių, Seimo Pirmininko pavaduotojas Gintaras Steponavičius, Lietuvoje šiandien nebegalioja politinių sąjungininkų rinkimasis vien pagal skirstymą į kairiuosius ir dešiniuosius. Mūsų visuomenė ir politikai dabar gyvena emocijų vyravimo laikotarpį. Tai primena Sąjūdžio laikų emocinį krūvį. Reikia siekti, kad šalia emocijų, nuoširdaus jausmo būtų ir gebėjimas vertinti įvykius ne tik impulsyviai. Viena didžiausių šiandienės politikos problemų - tai moralinė degradacija, teigia G.Steponavičius. Už tai atsakingas ne tik Rolandas Paksas. Daugelis politikų atsakingi dėl to, kad smuko pasitikėjimas jais ir politinėmis institucijomis. Dabartinio skandalo aplinkybėmis viską suvesti į teisinę atsakomybę, kaip tai bando daryti uoliausieji R.Pakso gynėjai, yra nepagrįstas supaprastinimas.
Kokiomis idėjomis Liberalų ir centro sąjunga (LiCS) stengsis įtikinti piliečius per artėjančius Seimo rinkimus? Kuo jos skirsis nuo kitų partijų idėjų? Šiandien sunku sakyti, kaip atrodys rinkimų kampanija ir politinių jėgų išsidėstymas. Esame liudytojai ir dalyviai įvykių, kurie gali turėti įtakos visuomenės prioritetų išsidėstymui, ne tik politinės sistemos raidai. Nepaisant to, savo jungimąsi užbaigusi LiCS šiandien ne tik deklaruoja esanti centro dešinės jėga, bet ir mėgina įvardyti savo svarbiausius tikslus. Trumpai tariant, galima įvardyti tris temas, kurios leistų suprasti, kuo mes skiriamės nuo kitų politinių jėgų. Tai kiekvieno piliečio saugumas, mažesni mokesčiai ir naujasis viešasis administravimas. Šios tezės, be abejonės, turėtų būti išskleistos. Kalbant apie asmens saugumą, liberalams rūpi kiekvieno piliečio kasdienio gyvenimo ir jo gyvenamosios aplinkos saugumas, nuosavybės interesų gynimas - jos atgavimas ir apsauga. Liberalai jau ne kartą yra įvardiję mažesnius mokesčius kaip vieną svarbiausių dalykų ne tik žmonių asmeniniam gyvenimui, bet ir valstybės konkurencingumui. Naujasis viešasis administravimas turėtų būti įvardytas kaip būdas padaryti valstybės valdymą tokia sistema, kuri leistų nesivilkti gyvenimo uodegoje ir nebūti kliuviniu visoms Lietuvoje vykstančioms permainoms. Tai reiškia - mažiau administravimo sričių, administravimas grindžiamas verslo principais. Viešas administravimas susijęs ne tik su valstybės institucijomis. Jis turi persmelkti visas valstybės teikiamų paslaugų - švietimo, socialinės sferos, sveikatos apsaugos - sritis. Ar šios trys pagrindinės idėjos bus patrauklios rinkėjams? Tai tvirtinti leidžia ir apklausos, ir bendravimas su žmonėmis. Kitas klausimas - kaip tos idėjos bus pateiktos: kaip išgrynintos, kiek nupigintos ar taikliai pateiktos. Galvočiau, kad svarbu ne tik aklai stengtis įtikti rinkėjui, bet ir, suvokus žmonių problemas, pasiūlyti tinkamus sprendimo būdus. Įvertinus kitų politinių jėgų prioritetinius tikslus, manau, tai leis mums išsiskirti iš kitų partijų. Kas jūsų partijos svarbiausieji konkurentai? Gal konservatoriai? Šiandien liberalams ir konservatoriams nereikėtų pretenduoti tik į tų rinkėjų simpatijas, kurie tradiciškai balsuoja už centro dešinę. Manau, dabar svarbu savo veikla ir programinėmis nuostatomis įrodyti, kad tokios idėjos priimtinos gerokai platesniam žmonių ratui nei šiandien matyti iš apklausų. Todėl turėtume kalbėti ne apie liberalų ir konservatorių konkurenciją, o apie tai, kaip politinės partijos turėtų keisti savo elgseną, bendravimo būdus. Jeigu ir yra tam tikrų programinių panašumų, manau, yra ir dalykų, kurie mus skirs. Ne vien konservatoriai pretenduoja į centro dešinę; galėčiau prognozuoti, kad tam tikros konkurencijos bus ir su socialliberalais, ir su naująja Darbo partija. Kol kas per anksti sakyti, kas yra pagrindiniai konkurentai: lengviau būtų pasakyti, kas yra sąjungininkai. O kas yra sąjungininkai? Šiandien nebegalioja kalbėjimas vien apie sąjungininkus dešinės - kairės perspektyvoje. Dabar veikia tam tikros politinės partijos, kurių veiklos būdai peržengia civilizuoto politinio veikimo ribas, kurios melą pateikia kaip tiesą. Reikia galvoti apie priešnuodžius. Jei padėtis nesikeis, jei toliau matysime cinišką tyčiojimąsi iš nepriklausomos valstybės iškovotų vertybių, tai galima būtų kalbėti apie tradicines politines jėgas, kurios pripažįsta tam tikras žaidimo taisykles, ir įvardyti jas kaip sąjungininkes, ir kitą partijų grupę, kuri apeliuoja į pačius žemiausius jausmus ir remiasi juodosiomis technologijomis. Tai vienas galimų sąjungininkų apibrėžimo būdų. Kita vertus, programinės nuostatos irgi labai svarbios ir, manau, kad centro dešinėje galimi sąjungininkai yra konservatoriai ir socialliberalai. Ar liberalizmo idėjos prigis Lietuvos provincijoje? Ar neliksite tik didžiųjų miestų arba pasiturinčių žmonių partija? Didžiuosiuose miestuose gyvena gerokai daugiau nei milijonas žmonių. Negalime teigti, jog visi, kas gyvena miestuose, yra pasiturintys, o kaimuose - vien sunkiai besiverčiantys žmonės. Pastarieji savivaldos rinkimų rezultatai rodo, kad apie 80 proc. balsų, kuriuos gavo Liberalų, Centro ir Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos, buvo gauti būtent miestuose. Tačiau ir provincijoje esama lyderių, kurie sugeba sutelkti žmones ir parodyti liberaliais veiksmais pagrįstus ne tik sprendimus, bet ir rezultatus. Skolose skendėjęs Anykščių rajonas buvo pakeltas iš duobės ne populistiniais ir ne socialiniais metodais. Kita vertus, nereikėtų dalyti Lietuvos į kaimą ir miestus. Veikiau skiriasi rinkėjų požiūris į tai, ko jie tikisi iš valdžios. Provincijos lūkesčiai galėtų būti apibendrintai, bet neabsoliutizuojant įvardyti kaip gauti - ar iš valdžios, ar iš Europos Sąjungos. Kitos Lietuvos dalies noras - kovoti savo jėgomis ir tikėtis, kad valdžia atliks tai, ką ji galėtų atlikti geriausiai: saugos žmones, priims minimalius įstatymus, kraštutiniu atveju - padės. Šiame kontekste tikimės išplėsti paramą miestuose, bet nenusisuksime ir nuo kaimo, kuriame taip pat gausėja vidurinysis sluoksnis. 2000 metais liberalai dalyvavo rinkimuose po vadinamosios naujosios politikos vėliava. Ar nebūgštaujate, kad naujos ir senos politikos priešprieša dabar atsigręš prieš jus? Juk liberalai, palyginti su Viktoro Uspaskich ir Liberaldemokratų partijomis, dabar jau vertintini kaip sena politika? Santykinio švarumo arba naujumo įspūdis prieš kiekvienus rinkimus yra rimtas faktorius. Turbūt ne išimtis bus ir kitų metų rinkimai. Kuo greičiau baigsis dabartinė politinė priešprieša, tuo greičiau žmonės turės progos ramiai ir be emocijų įvertinti padėtį. Tada galbūt atsiras proga ir patiems politikams peržiūrėti savo elgseną. Tačiau naujumo įspūdis per kitus rinkimus bus ne vien tai, ar tai nauja partija, bet ir tai, kiek visos rinkimuose dalyvausiančios partijos sugebės parodyti savo identitetą ir kiek jos bus atpažįstamos kaip savarankiškos - turinčios ne tik originalių idėjų, bet ir jas įgyvendinti galinčią komandą, o ne vieną vedlį. Prisidės dar ir viešųjų ryšių strategija. Naujumas - tai, kad esi tik ką įsisteigęs, - nebūtinai yra lemiamas faktorius. Rolando Pakso vadovaujama Liberalų sąjunga per praėjusius rinkimus laimėjo santykinai daug vietų Seime. Ar be R. Pakso sėkmė nuo jūsų nenusigręš? Tai priklausys nuo žmonių ir nuo to, kaip susijungusi LiCS sugebės save pateikti. Kad ta sėkmė nebuvo tik R. Pakso sąlygotas fenomenas, patvirtina mažiau nei prieš metus vykę savivaldybių rinkimai. Jie patvirtina, kad be R. Pakso, kaip lyderio, už LiCS balsavo iš esmės toks pat žmonių skaičius. Taip, tai buvo pamokantis etapas, bet šiandien, manau, mūsų partijoje yra ne vienas ir ne du stiprūs lyderiai, kurie savo darbais, kaip Artūras Zuokas, demonstruoja, ką galima padaryti, turint svertus tokiame mieste kaip Vilnius. Kaip tik pastaruoju metu daugėja kalbų ir svarstymų žiniasklaidoje apie tai, kad Vilniaus meras A. Zuokas per savo ūkinę veiklą įsipainiojęs į viešų ir privačių interesų konfliktą. Ar nebijote dėl dabartinio savo lyderio reputacijos? A. Zuokas praėjo ne tik ugnį ir vandenį, bet ir keletą politinių etapų. Tai, kas buvo kelta į viešumą, kaip ir skandalinga Vilniaus miesto mero rinkimų ir miestelėnų valios nepaisymo istorija, parodė, kad net ir kritikos lavina nepakeičia situacijos. Tas pat sakytina ir apie savivaldybių rinkimus, kuriuose dalyvavo A. Zuoko vadovaujama koalicija. Jis buvo ryškus personažas visos Lietuvos mastu. Reikia būti savikritiškiems ir galvoti, kaip išvengti privačių ir viešų interesų konflikto, bet svarbiausia - ne iš piršto laužti dalykai, o faktai ir konkretūs įrodymai. Tai, kaip tai atsitiko - kad ir kaip skaudu būtų pripažinti - net ir Lietuvos žmonių labai mylimam Prezidentui. Kai yra aiškūs įrodymai, neverta ginčytis - reikia daryti išvadas ir priimti sprendimus. Ar kitais metais nepaaiškės, kad naujasis liberalų lyderis A. Zuokas irgi yra pažeidžiamas? Nemanau, kad tai - grėsmė. Jeigu A. Zuokas pažeidžiamas, tai jam visada yra oponentų. Be to, A. Zuokas šiandien neina tokių pareigų, kad galimas jo pažeidžiamumas keltų grėsmes. Manau, kad, apsisprendę dėl naujo partijos lyderio, mes puikiai tai suvokėme jungiantis trims partijoms. Lygiai taip pat mes tai suprantame ir esame pasirengę civilizuotai kovai, o ne kovai po kilimu ar užkulisiuose. R. Paksas yra vadovavęs įvairioms Vyriausybėms, partijoms, tarp jų ir liberalų. Partijos ir Vyriausybės keitėsi, o R. Paksas likdavo populiarumo viršūnėse. Kokios, jūsų manymu, šio reiškinio priežastys? Gyvybingumas politikoje yra pagirtinas bruožas. Tačiau R.Pakso populiarumas ne visada buvo didelis: jis svyravo milžiniškomis bangomis. Vis dėlto dar nėra buvę tokio laikotarpio, kaip dabar, kad R. Pakso populiarumas būtų taip žemai smukęs. Manau, tai gera pamoka visiems, dalyvaujantiems politikoje. Lemiantys veiksniai yra keli. Pirmiausia tai, kad R. Paksas visada sugebėdavo patarimų dėka arba pats suvokti, kada reikia žengti tam tikrus žingsnius, pasitraukti, padaryti viražą. Kita vertus, laikymąsi paviršiuje lėmė ir kai kurie kiti dalykai. Vienas jų tai, kad, be viešosios raiškos, yra tam tikri užkulisiniai susitarimai. Jie leisdavo šalia viešai deklaruojamų tikslų turėti kitus. Tačiau kai dabar visuomenė apie tai sužinojo, pakeisti didelės jos dalies nusistatymą bus nepaprastai sunku - net ir turint labai didelius pinigus. Šiandien R. Pakso vengimas atvirai atsakyti į klausimus rodo, kad tam tikri jo įsipareigojimai siekia toli už įstatymų ribų. Kodėl daug žmonių vis dar remia po Lietuvą gastroliuojantį R. Paksą? Šiandien mūsų visuomenė ir politikai gyvena emocijų vyravimo laikotarpį. Tai primena Sąjūdžio laikų emocinį krūvį. Turime nuosekliai siekti, kad šalia emocijų, nuoširdaus jausmo būtų ir sugebėjimas vertinti įvykius ne tik impulsyviai. Tai mūsų visų brandos klausimas. Reikia suvokti, kad manipuliavimas žmonėmis, jų jausmais be jokių principų ir skrupulų gali skaudžiai atsiliepti valstybei ir jos perspektyvoms. Seime pradedama Prezidento apkalta. Prezidentas kartoja: aš neatsistatydinsiu. Kas bus, jei jis laikysis šio pažado? Visi būsime to skausmingo proceso liudytojai ir dalyviai. Sunku vertinti, kokios priežastys lemia tokį užsispyrimą ir nenorą pripažinti klaidas, atsiriboti nuo abejotinos reputacijos asmenų. Manau, kad šioje istorijoje turi būti padėtas taškas. Kito būdo, Prezidentui nesutinkant atsistatydinti, nėra: tik apkalta. Laikas ne jo naudai. Mat kiekvienas jo viešas prisistatymas ne šou stiliumi provincijoje, o Konstituciniame Teisme ar kitaip bendraujant civilizuotomis formomis rodo, kad jam sunku paneigti kaltinimus jo atžvilgiu. R. Pakso šalininkai pabrėžia, kad skandalo aplinkybes reikia vertinti teisės, o ne politikos ir etikos normų pagrindu. Ar sutinkate? Viena didžiausių šiandienės politikos problemų - tai moralinė degradacija. Be abejo, už tai atsakingas ne tik R. Paksas. Daugelis esame atsakingi dėl to, kad taip smuko pasitikėjimas politikais ir politinėmis institucijomis. Tačiau negalime jo smukdyti dar labiau. Suvesti viską vien į teisinę atsakomybę - tai supaprastinimas. Gyvenime, ypač krikščioniškame krašte, egzistuoja vertybės, principai ir minimalūs moralės standartai. Jeigu žmogus tų dalykų nesupranta ir be jokių skrupulų net viešai tuos dalykus pamina, tai daro milžinišką žalą ir menkina mūsų atsparumą tokiems veiklos būdams. Manau, kad moralinis politikos suvokimas turi išlikti šalia teisinių principų kaip vienas svarbiausių politikos suvokimo kriterijų. Jei kitais metais vyktų Prezidento rinkimai, ar LiCS galėtų remti net Algirdo Brazausko kandidatūrą? Sakėte, kad sąjungininkės prieš necivilizuotas jėgas galėtų būti visos tradicinės partijos. Kai A. Brazauskas ir kiti kandidatai ką nors pasakys, tada apie tai bus kalbama. Ne taip svarbu, kas bus valstybės vadovo pozicijoje. Svarbu, kad užkirstume kelią tokiems procesams, kurie vyko iki šiol, dangstantis aukščiausiomis valstybės institucijomis. Tai neatsiribotumėte ir nuo kairiųjų? Nenorėčiau skambėti kaip dažnai minimas vienas iš dabartinių įvykių herojų, bet vis dėlto pasakiau tai, ką norėjau pasakyti. Ačiū už pokalbį. Kalbėjosi Vladimiras Laučius (ELTA)
© 2003 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |