Atnaujintas 2003 m. gruodžio 10 d.
Nr.94
(1198)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ką tik iš spaudos išėjo nauja Kęstučio A. Trimako knyga „Jaunimas apie tėvą ir motiną“. Autorius supažindina „XXI amžiaus“ skaitytojus su knygos turiniu. Čia tik nesvarstomi knygoje pateikti akademinio jaunimo apklausos duomenys.

Jaunimas ir tėvai

Knygos viršelis

Nuo 1996-ųjų iki 2002 metų buvo surinkta 850 akademinio jaunimo autobiografinių pasakojimų įvairiomis laisvai pasirinktomis patirties temomis. Rasta, kad 77, taigi - kas vienuoliktas, aprašė savo patirtį su tėvais: iš jų — kas antras - apie tėvą (42), kas penktas - apie motiną (17); likusiųjų (18) pusė - apie abu tėvus, o kita - apie jų tėvų skyrybas. Šiomis temomis rašiusiųjų trys ketvirčiai buvo merginos, o ketvirtis - vaikinų.

18-23 metų universiteto studentai, tėvų dukros ir sūnūs, jau buvo kaip ir bebaigiantys ar ir pabaigę jaunystės, kaip pasirengimo gyvenimui, laikotarpį ir sugebantys vertinti ir pasverti savo ryšių patirtį su tėvais. Tiesa, jie noriai dalijosi savo išgyvenimais, o kai kurie - ir įžvalgomis. Kiekvieno papasakota patirtis man tapo objektu analizei ir palyginimui. Stengiausi atsakyti į keturius esminius klausimus:

1) apie jaunuolių pastangas tapti savarankiškais ir kaip jų tėvai padėjo ar kliudė jiems tokiais tapti (šiam klausimui pritaikiau psichologo dr. R. Kageno teoriją, kad bręstant reikia ne tik tapti nuo kitų nepriklausomam, bet ir vėl priklausyti kitiems pasiaukojant);

2) apie tėvų vaidmenį dukroms tampant moteriškomis, o sūnums - vyriškais (šiam klausimui pritaikiau dr. K.G.Jungo ir kitų psichologų idėjas);

3) apie jaunuolių brendimą, ypač formuojant jų asmens branduolį tapatybę (pagal E.Eriksoną);

4) apie religijos vaidmenį – tiek, kiek jauniems žmonėms religija turi įtakos jų asmeniui ir gyvenimui (čia žvelgiau ne į paviršutinišką, bet vidinę sąmoningą religiją, pritaikydamas ir išplėsdamas prof. G. Allporto sąvoką).

Jaunuoliai rašė apie tai, kas jiems buvo aktualu ar net opu. Tad jie daugiau rašė ne apie kasdienybę, bet apie jautresnius santykius; daugiau apie kliūtis ir konfliktus, negu apie kasdienos rutiną. Tokiu būdu jie parodė, kur glūdi problemos tarp tėvų ir jų pačių.

Tėvų laikysenos

Iš abu tėvus aprašiusiųjų susidarėme vaizdą apie tėvų charakteringas laikysenas. Čia suminime jų keletą.

1. Rūpestingieji vaiką brangina; rūpinasi juo, žiūri jo gėrio ir sugeba ar bent stengiasi jį suprasti ir jo poreikiais pasirūpinti.

2. Autoritariškieji tepripažįsta savo autoritetą. Jų rūpinimasis yra vaiką užgožiantis, kliudo jo iniciatyvai ir savarankiškumui; todėl itin žalingas jaunuoliui tapti nepriklausomam nuo jų.

3. Nesidomintys vaiku. Jų dėmesys yra kažkur kitur, jie rūpinasi kažkuo kitu. Vaikas jaučiasi paliktas, nereikalingas, net svetimas jiems. Neišugdomas tinkamas žmogiško priklausomumo jausmas. Laimė, jei jam susidaro kiti ryšiai už namų ribų.

4. Tesirūpinantys buitiniais reikalais - savo ir vaiko. Materialistiški, nesugebantys branginti dvasinių vertybių. Neranda kalbos su vaiku, kai jaunystėje jis pabunda dvasinėms vertybėms.

5. Tarp savęs besipykstantys, vienas su kitu nesugyvenantys. Nesantaika tarp tėvų kliudo jiems kreipti dėmesį į vaikus, jais pasirūpinti. Neretai juos bando laimėti sau ar net nuteikti prieš savo priešininką. Ardoma šeimos ramybė.

Su abiem tėvais

Gyvenantieji su abiem tėvais turėjo įvairių patirčių. Rašė, kad tėvai jais rūpinasi, bet nemaža jų turėjo kai kurių sunkumų. Vieni atkreipė dėmesį į tėvų rūpestingumą ne dėl to, kad jiems pataikaudavo; priešingai – kai atitraukdavo nuo kitų neigiamos įtakos ar viliojančios, bet pavojingos draugystės, iš pradžių jiems patiems to nei nesuprantant ir priešinantis. Akademinis jaunimas parodė nemaža savirefleksijos bei savikritikos.

Sunkumai atsiranda, kai tėvų rūpestis vaikais buvo kraštutinis: arba per didelis, arba per mažas. Vieni sakėsi patyrę tėvų per didelį rūpestį jais, kiti - per mažai. Per didelį - o gal ir per kietą - rūpestį rodė tie tėvai, kurie, anot jau bebręstančių, savarankiškumo siekiančių jaunuolių, pabrėžė savo autoritetą, kad jie daugiau patirties ir daugiau gyvenimo išminties turi; tad vaikai, maži ir dideli, turi jų klausyti. Sūnūs ir dukros sakėsi, kad jie stengėsi išlaviruoti, nemaištauti ir neiti į konfliktą. Kiti, ypač dukros, sakėsi patyrusios ar tebepatiriančios tėvų nesidomėjimu jomis, jų išgyvenimais, jų vidiniu pasauliu. Buvo nusiskundžiančiųjų tėvų nesugebėjimu domėtis dvasinėmis vertybėmis: kai kurios dukros, o taip pat vienas kitas sūnus sakėsi teįstengia tėvus sudominti religijos tikrove.

Tačiau sunkiausia buvo išgyventi tėvų nesantaiką, namuose pasitaikančius daugiau ar mažiau rimtus nesutarimus bei kivirčus, kurie griovė pačių tėvų autoritetą vaikų akyse. Kai kurie vis dėlto įstengė išlaikyti pagarbą tėvams. Kai kuriems išsivystė socialinis atokumas.

Tėvų skyrybos

Tėvų skyrybos vaikams palieka daug traumų, ypač jei tėvai skiriasi, kai vaikai dar maži. Vėliau, kai vaikai gerokai paūgėję, patyrę namuose drumsčiamą ramybę, ypač kai jau nebėra ramybę drumsčiusio, alkoholį ir jėgą piktnaudojusio tėvo, džiaugiasi atgauta ramybe. Jaunuoliai pasakojo, kad skyrybų priežastis beveik visada buvo geriantis, triukšmaujantis ir neištikimas tėvas (tebuvo viena išimtis: motina, „ieškojusi“ laimės ne namuose, bet pas kitus vyrus). Motinos dažnai kentėdavo „iki paskutiniųjų“, nes jos jautė ir tampresnį ryšį, ir didesnę priklausomybę savo vyrui, pagaliau nenorėjo, kad vaikai prarastų tėvą. Tėvas skirdavosi jau susiradęs kitą arba atsiskyręs netrukus susirasdavo, o tai paprastai apsunkindavo vaikams pasimatyti su juo, o pirmajai šeimai būti jo aprūpintai. Prie tėvo prisirišusioms dukroms tai ypač atverdavo psichologinę žaizdą. Kai kurios (o taip pat ir ne vienas sūnus) užgydė tą žaizdą atradę asmeninį ryšį su Dievu, ne vieną kartą nukreipusiu jų dėmesį bei pastangas paskirti save kitiems.

Bręstantys jaunuoliai kai kada parodo retą bei įžvalgią iniciatyvą, pavyzdžiui, ir tuo atveju: viena dukra, sužinojusi, kad tėvas (kuris ją šeimoje labiausiai mylėjo, o ji labai mylėjo jį), susiradęs kitą moterį rengėsi palikti šeimą, dar jam tebesant namuose, visų šeimos narių akivaizdoje atsiprašė jo, kad gal ji ar ir kiti šeimoje nepakankamai parodė jam meilės. Šio dukros prisipažinimo paveiktas tėvas pasiryžo likti savo šeimoje. Sukrėstos šeimos žaizda pamažu gijo. Pati dukra, patyrusi tėvo (ant kurio turėjo remtis šeimos pastovumas) jausmų trapumą, atsirėmė į Dievą, nes nebegalėjo visiškai pasitikėti kitais.

Tėvas ir sūnus

Tėvas yra pirmasis vyras, su kuriuo sūnus susiduria savo gyvenimo pradžioje ir kuris jam pateikia pirminį vyro įvaizdį, kurį paprastai sūnus pirmiausia linkęs sekti. O vyras yra racionalios, tvirtosios žmogiškosios pusės atstovas, kuriam priklauso racionalus protas, tvarka, teisingumas, išmintis ir fizinis stiprumas su dalykišku dėmesiu daiktams.

Visame jaunuolių pasakojimų rinkinyje teužtikome tik septynių sūnų pasakojimus apie savo tėvą. Ieškojome su ypatingu dėmesiu, bet neradome nė vieno teigiamo. Trumpi paminėjimai apie geras tėvo savybes kitų temų pasakojimuose rodė, kad vis dėlto yra gerų tėvų. Apie gerų tėvų buvimą patvirtina ir 2002 metų akademinio jaunimo apklausa: trys iš 51 studento savo tėvą įvertino pačiais aukščiausiais gerų savybių žymenimis. Taigi gal gerų tėvų yra nedaug, gal jie savo kasdieniškumu neatkreipia ypatingo sūnų dėmesio ar susižavėjimo, o, be abejo, nesukelia jokio opaus rūpesčio - gal kaip tik dėl to nė vienas tokį tėvą turįs sūnus nesiteikė jo aprašyti.

Iš septynių sūnų pasakojimuose apibūdintų tėvų šešių pavyzdys buvo neigiamas: visi gėrė, keturi pykdami ardė šeimos ramybę, trys nesirūpindami paliko šeimą. Tik vieno jaunuolio tėvas nebuvo jau taip labai neigiamas, jei taip galima apibūdinti paviršutinišką, sūnumi nesidomintį (nors pas jį gyvenantį), per daug geriantį vyrą.

Nesistebėtina, kad penki sūnūs iš septynių savo tėvo rodomą neigiamą įvaizdį atmetė, vienas savo geriantį tėvą dėl juo besirūpinančios motinos toleravo, o septintasis savo paviršutinišką, juo nesidomintį tėvą mažas pamėgdžiojo, bet vėliau, atrodo, tik gerbė dėl savo vis gilėjančio tikėjimo.

Šis neigiamas tėvo įvaizdis sūnums buvo perspėjimas tėvo pėdomis nesekti, išskyrus vieną, kuris vienu metu nepasijuto kaip pradėjo pats gerti ir remtis jėga, bet nustojo, kai tik suprato, kad daro tai, ką darė jo neapkenčiamas tėvas. Rinkdamiesi kitokį kelią sūnūs tapo nepriklausomi, savarankiški. Jie sugebėjo suformuoti savo tapatybę, daugiau ar mažiau į ją įjungdami religinę pasaulėžiūrą. Kiek stebėtina, tačiau, kad ir be tėvo, kiekvienas tinkamai pasuko brendimo keliu.

Motina ir sūnus

Motina yra savo pagimdyto sūnaus gyvenimo pradžioje svarbiausia moteris, pateikianti jam pirminį įvaizdį, paveikslą, kas yra moteris. Ji, kaip moteris, paprastai atskleidžia žmogiškosios prigimties jausminę, intuityvią, emocinę pusę, moterišką rūpestį kitais, dėmesį kitiems kaip asmenims. Tuo ji parodo sūnui, su kokiomis žmogiškomis būtybėmis jam teks sietis. Tuo pačiu ji gali patvirtinti savo sūnaus vyriškumą, paremdama jo vyriškas savybes ir laikyseną.

Penki vaikinai papasakojo apie savo santykius su motina. Trys buvo be tėvo: vieno tėvas mirė anksti, kito tėvas paliko šeimą, o dar vienas tėvo nemini, tarsi jis neegzistuotų. Ketvirtas turėjo alkoholyje mirkstantį tėvą. Tik vienas turėjo, atrodo, gerą tėvą, mažai pasireiškiantį, tad mažai ir minimą. Gal kaip tik dėl to motina sūnums turėjo didesnę įtaką ir svarbą, net - tam tikra prasme - atlikdamos tėvo vaidmenį sūnui, tik savaip. Keturios savo sūnui padarė didelę įtaką: tam tikra prasme jos buvo jiems gyvenimo kelrodės, tik vėl tvirtiname - savaip.

Pastebėtas buvo šis motinos įtakos savitumas. Tos keturios motinos buvo savo sūnų jaukintojos (gerąja prasme). Vieną sūnų motina prijaukino pamėgti šeimą: jo paties prisipažinimu, labai vertinti šeimą, tiesiog tapti šeimos žmogumi. Kitas sūnus, norėdamas „įrodyti“ savo tiesą, prieš ją panaudojo vyro taktiką – jėgą (sudavė per ranką). Vienas motinos žvilgsnis jį nuginklavo: įtikino daugiau niekada to nedaryti – nepakelti rankos prieš kitą, o ypač prieš moterį. Tai gal buvo galutinis jaukinimo etapas. Trečias (be tėvo priežiūros) vis kažkur nukrypdavo vyriškumo vardan: paauglystėje pradėjo užsiiminėti alaus gamyba. Motina perkalbėjo to nedaryti, o geriau rasti prasmę gyvenimui. Tas pasileido po pasaulį azartiškai, kaip vyras, medžiotojas. Per keletą metų apsukęs didelį ratą vėl atsirado prie motinos: ši patarė jam susikaupti ir laukti Dievo balso. Tas paklausė ir įsitikino, kad Dievas nurodė jam konkretų, pastovų vyrišką darbą. Nuostabus, nors ir ilgokai užtrukęs vyro jaukinimo darbas.

Penktasis pakliuvo į kitokios moters rankas: tai jo motina, kuri buvo labai užpykusi, gal net įtūžusi ant savo vyro, kuris pagaliau ją paliko (o gal buvo jos išvarytas?). Pyktį ji išliejo ant savo sūnaus: erzino, būdavo patenkinta, jei jis ant jos supykdavo. Ji dresavo jį kaip laukinį žvėrį. Bet tas - močiutės mokytas Dievo – artumoje žmoniškėjo. Močiutė buvo jo tikra motina, jaukintoja.

Taip, motina —jaukintoja, tikra savo sūnaus kelrodė. Tai jos vaidmuo — ypač tada, kai prie sūnaus nebuvo tėvo.

Motina ir dukra

Motina yra jos dukros gyvenimo pradžioje svarbiausia moteris, jai pateikianti pirminį moters įvaizdį, paveikslą, kas yra moteris ir kokia ji (duktė) gali tapti. Motina yra pirmoji, kuri, esant palankioms sąlygoms, pateikia žmogiškosios pusės įvaizdį, kurį ji gali sekti: ryškiau jausminį, daugiau intuityvų, linkstantį į didesnį asmeninį dėmesį ir rūpinimąsi kitais.

Be to, paprastai moterys yra kalbesnės už vyrus. Taip, tarp motinos ir beužaugančios dukros lengviau gali išsivystyti tarpusavio pokalbis ir lengvesnėmis, ir rimtesnėmis temomis, kartais gal ir be daug žodžių jos gali viena kitą suprasti.

Iš dvylikos merginų pasakojimų penki yra apie teigiamus ir penki - apie neigiamus santykius su motina; likusieji du - dviejų dukrų prisipažinimai apie savo paklydimą, iš kurio rasti kelią padėjo ja susirūpinusi motina.

Tarp penkių teigiamų santykių trys tokiais tapo tik pasikeitus dukroms. Būdamos paauglės jos veržėsi iš namų ten, kur smagu su draugais. Motinos rūpestingumas kiekvienai buvo tik kliūtis, tačiau vienaip ar kitaip kiekviena jų vėliau ėmė vertinti rūpestingą motiną, ir tai buvo pradžia artimesniam ryšiui ir pokalbiui. O dvi kitos, jau vyresnės, tą motinos brangumą jau buvo atradusios anksčiau ir pokalbis su ja jau kurį laiką tęsėsi. Motinai sunkiai susirgus, rūpinosi ja, o viena iš jų, panorėjusi pajusti motinos skausmą, nuostabiu būdu jį tuo laiku iš jos atėmė. Visa tai parodo, kad teigiami santykiai yra reikalingi pokalbiui tarp motinos ir dukros.

Kiti penki pasakojimai atskleidžia, kad tol, kol tęsiasi neigiamas santykis, pokalbis tarp motinos ir dukros yra neįmanomas. Viena motina buvo ir liko dukrai šalta ir bejausmė; taip ir nesusidarė jokio ryšio tarp jų, dėl ko duktė ypač kentėjo, kol pagaliau atrado pokalbį su Dievu. Kitos keturios irgi ilgiau ar trumpiau kankinosi nerasdamos šiltesnės artumos. Vis dėlto galų gale kliūtis buvo nugalėta: vienu atveju kelią į sugyvenimą buvo pastojusi mamos nepagrįstas nepasitikėjimas dukra, dėl ko po ilgo laiko prisipažino klydusi pati mama. Kitu atveju tarpusavio priešišką nusistatymą pašalino duktė, prisiėmusi kaltę. Trečiu atveju tarp motinos ir dukros nebuvo susikalbėjimo, nes mama nesugebėjo suvokti dukros dvasinio poreikio ir tesistengė ją apipilti materialinėmis gėrybėmis; radusi gėrį sąmoningoje religijoje, dukra sugebėjo ir mamą palenkti prie to gėrio; tada atsirado tarp jų dvasinis ryšys ir pokalbis. Ketvirtuoju atveju skaudi praraja atsirado tada, kai dukra sužinojo apie praeityje mamos padarytą abortą; mamos moralinė ir psichinė žaizda užgijo tik jai pačiai pasistengus kaltę prisiimti ir, kiek įmanoma, ją atitaisyti.

Klystkelyje buvusių dviejų dukrų prisipažinimai atskleidė jų motinų reikšmę: ar iš toliau, ar iš arčiau jos rūpinosi jų dukrų pasimetimu. Jų rūpestis, malda ar nuoširdus žodis darė teigiamą, o kartais ir lemiamą įtaką dukrai rasti tiesų kelią.

Visos dukros pripažino didelę, dažnai lemiamą sąmoningos religijos svarbą: 1) sukurti ir išsaugoti teigiamą santykį su motina, 2) pašalinti kliūtį, kad neigiamas santykis taptų teigiamu ir 3) jei motinos pagerėjimo negalima sulaukti, rasti ramybę ir stiprybę ryšyje su Dievu.

Tėvas ir dukra

Tėvas dukrai yra svarbiausias vyras jos gyvenimo pradžioje. Jis pateikia jai pirminį vyro įvaizdį - paveikslą, kas yra vyras; būtent, kad jis yra žmogiškosios prigimties racionaliosios, veiklumo, daugiau į daiktus bei jų tvarkymą palinkusios žmogiškosios prigimties pusės atstovas, daugiau veikiąs už namų ribos. Šeimoje tėvas yra racionalumo, išminties, teisingumo ir pastovumo pamatas; todėl joje dažnai laikomas autoritetu, šeimos galva ar protu.

Tad tėvas negali būti bet koks, o tik protingas, pastovus, teisingas, rūpestingas, saugojantis. Jis gali ir turi paremti bei patvirtinti dukters moteriškumą, atkreipdamas dėmesį į ją, ją vertindamas, pagerbdamas ir ja pasigėrėdamas. Žinoma, jos atžvilgiu jis jokiu būdu neturi peržengti tinkamo intymumo ribų. Tikras tėvas dukrai yra: 1) teigiamo vyro įvaizdžio pateikėjas, 2) jos saugumo jausmo ir pasitikėjimo ugdytojas, 3) jos moteriškumo patvirtintojas.

Teigiama tėvo įtaka dukrai

Iš 26 gyvą tėvą aprašiusių dukrų tik penkios jį apibūdino teigiamai. Kiekvienas kaip nors įvykdė bent vieną ar daugiau tų tėviškų užduočių, kartu pateikdamas vieną ar kitą vyro įvaizdžio teigiamą aspektą. Vienas jų, dalydamasis su kitais šeimos nariais savo transcendentine pasaulėžiūra, žavėjo dukrą savo protaujančia išmintimi ir paliko neišdildomą įspūdį jai, kaip pamatą jos transcendentinei pasaulėžiūrai. Kitas, ilgai ignoravęs bręstančią dukrą, staiga atsipeikėjo jos poreikiui dalytis su kitu savo vidiniu pasauliu ir tapo jos savivertę ir pasitikėjimą stiprinančiu patikėtiniu. Trečias, dukroms “iškrėtus juoką” ir visą naktį negrįžus į namus, iš rūpesčio jomis susirgo: tuo nemeluotu rūpesčiu jis vienai dukrai pasireiškė kaip jos brangintojas, kurį ir ji pati spontaniškai ėmė branginti. Ketvirtas vaikystėje kito vyro pažeistai dukrelei tapo saugumo simboliu ir įvaizdžiu. Penktas kieta ranka apsaugojo vaikino viliojamą dukrą nuo ją žalojančio suklupimo: vaikino kėslų nesupratusiai dukrai tėvas atsistojo kaip jos apsaugotojas ir doros užlaikytojas.

Tėvo trūkumo žaizda ir išgijimas

Deja, kitos dukros – o jų buvo 21 – neturėjo nieko gero pasakyti apie savo tėvą, o tik kad tėvas nemylėjo jos, kad iš viso jos nenorėjo, kad neapkentė jos, kad žemino ją, kad (užuot ją gynęs nuo kitų) pats ją be jokio reikalo mušdavo; pagaliau – kad (užuot vadovavęs šeimai kaip jos galva) svaigindamasis alkoholiu dažnai prarasdavo protą. Toks tėvas neugdė saugumo jausmo nei pasitikėjimo, nepuoselėjo dukros savivertės bei moteriškumo ir pateikė ne teigiamą, bet nepavydėtinai iškreiptą, neretai baimę ar net neapykantą keliantį vyro įvaizdį.

Kai kurios dukros tokio tėvo įtakos buvo neigiamai paveiktos: ne tik nesugebėjo savo tėvui rodyti palankių jausmų, bet nepasitikėjo kitais vyrais, jautė menkavertystę - savyje nešiojo sunkiai beatsikratomą tėvo stokos žaizdą. Ir stebėtina, kad kai kurios dukros vienaip ar kitaip sugebėjo tėvo trūkumą pergalėti. Kai kurios rado atramą kituose: savo motinoje, šeimos nariuose, bažnytinėje bendruomenėje. Tačiau daugelis dukrų sakėsi patyrusios didžiausią atramą asmeniniame ryšyje su Esančiuoju: Jis įkvėpė joms drąsą prieš tėvo smurtą, padėjo joms jam atleisti, atsikratyti neapykantos, išsivaduoti iš baimės bei menkavertystės ir nukreipti savo dėmesį į kitus, į tuos, kuriems reikia jų pagalbos.

Ši Kęstučio A. Trimako knyga yra penktoji religijos psichologijos knygų serijoje, leidžiamoje Katalikų teologijos fakulteto prie Vytauto Didžiojo universiteto. Suprasdamas šios knygos vertę jos spausdinimą parėmė Lietuvių fondas. Gaunama Tėvų Marijonų knygų leidykloje Kaune.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija