Skaldyk ir valdyk
Petras KATINAS
Rusijos žiniasklaidoje komentarai apie įvykius
Gruzijoje pilasi kaip iš gausybės rago. Jų neužgožė net rinkimai
į Valstybės Dūmą. Netgi artimi Kremliui politologai, jau nekalbant
apie nacionalpatriotus, šaukia apie Jugoslaviją, atsiradusią
Rusijos pašonėje.
O naujajai Gruzijos valdžiai iškilo pats rimčiausias
klausimas kaip išvengti šalies subyrėjimo į atskiras, per savo
marionetes Maskvos valdomas kunigaikštystes. Kol kas valdžia Gruzijoje
perėjo į trijų provakarietiškai nusiteikusių asmenų Michailo Saakašvilio,
Zurabo Žvanijos ir Nino Burdžanadzės rankas. Ar ilgam kitas
klausimas. Nes oficialūs Maskvos pareigūnai atvirai skelbia, jog,
naujuoju Gruzijos prezidentu tapus M.Saakašviliui, etniniai neramumai
garantuoti. Adžarijos šeimininkas Aslanas Abašidzė jau uždarė
administracinę sieną su kita Gruzijos dalimi. Tai tiktai pirmas
žingsnis žengiant visiško Adžarijos atsiskyrimo keliu. Beveik neabejojama,
kad bet koks Tbilisio bandymas grąžinti Adžariją sukeltų ginkluotą
konfliktą. Tačiau svarbiausia, Adžarijoje, tiksliau, Batumyje, yra
Rusijos karinė bazė. Todėl A.Abašidzė yra visiškai ramus rengdamas
provokacijas prieš centrinę valdžią. Jis nė kiek neabejoja, kad,
kilus konfliktui, Rusijos armija įsikištų.
Be Adžarijos ir jau faktiškai atsiskyrusios Pietų
Osetijos, atsirado dar vienas karštas taškas. Tai Džavachetija,
kur kompaktiškai gyvena armėnai, jau seniai Rusijos agentų kurstomi
prieš Tbilisio valdžią. Taip buvo dar E.Ševardnadzės laikais. Kai
tik E.Ševardnadzė paskelbdavo kokį nors nepalankų Maskvai pareiškimą,
Džavachetijoje armėnai sukeldavo triukšmą. Dabar gi vietiniai armėnai,
irgi pakurstomi iš Maskvos, gąsdina neįsileisią į savo teritoriją
Tbilisio nacionalistų. Ir jie jaučiasi saugūs, nes dauguma vietinių
gyventojų aptarnauja Rusijos karinę bazę ir nešioja rusų kareivių
uniformas, nors jais nėra. Tai padaryta specialiai, siekiant, jog
išprovokuoto konflikto atveju būtų galima apkaltinti Tbilisio pajėgas
užpuolus rusų karius. Jau pakankamai aišku, kad Maskva, kurstydama
separatizmo laužą, be siekio maksimaliai susilpninti Gruziją, be
noro pajungti ją, pirmiausia siekia sutrukdyti naftotiekio iš Azerbaidžano
per Gruzijos teritoriją į Turkiją statybą.
Dabar daug diskutuojama, ar gali įvykiai Gruzijoje
pabloginti Rusijos ir JAV santykius. Aišku, teoriškai tokio varianto
atmesti negalima, nes Maskva ir Vašingtonas Gruzijos klausimu stovi
skirtingose barikadų pusėse. Amerikiečiai tvirtai pareiškė palaikantys
naująją Gruzijos valdžią ir pabrėžė, kad Rusijos sąjungininkas Adžarijos
vadovas A.Abašidzė jiems yra absoliučiai nepriimtina figūra. Jeigu
Maskva bandys statyti ant A.Abašidzės kortos ir toliau kurstys separatistines
nuotaikas, trintis tarp Vašingtono ir Maskvos neišvengiama.
O tai, kad Kremlius pasirengęs suskaldyti Gruziją,
pernelyg akivaizdu. Tą pirmiausia parodė Adžarijos ir Pietų Osetijos
lyderių A.Abašidzės ir Eduardo Kokoitos derybos Maskvoje. Ką jie
ten veikė visą savaitę? Jokių derybų tarp Maskvos marionečių, aišku,
nebuvo. Jie tiktai išklausė FSB ir GRU instrukcijas, kaip toliau
kaišioti pagalius į Tbilisio valdžios ratus. Apie tai pareiškė Pietų
Osetijos vietininkas E.Kokoita spaudos konferencijoje Maskvoje:
Aš visiškai neatmetu galimybės, jog artimiausiu metu Pietų Osetija,
Adžarija ir Abchazija pasirašys atitinkamus dokumentus apie santykius
tarp mūsų respublikų. Pasakyta pakankamai aiškiai. Dar daugiau.
E.Kokoita tiesiog tyčiojosi iš Gruzijos valdžios pareikšdamas, kad
jo buvimas Maskvoje kartu su kolega iš Adžarijos A.Abašidze nebuvo
nukreiptas prieš Gruziją. Mes nesikišame į kaimyninės valstybės
Gruzijos reikalus, o tiktai stipriname santykius tarp mūsų respublikų,
- postringavo E.Kokoita. Taigi separatistai jau pavadino Gruziją
svetima ir kaimynine valstybe.
Tiesa, Maskvoje pasigirsta ir blaivesnių balsų,
įspėjančių, jog neverta kurstyti etninę nesantaiką, nes tai neišvengiamai
padidins įtampą Šiaurės Kaukaze. Todėl, anot Komsomolskaja pravda
apžvalgininko Sergejaus Jurjevo, neverta kurstyti laužo ir pilti
į jį benzino, o ramiai palaukti, nes Gruzija nuo Rusijos vis tiek
niekur nepabėgs
© 2003 "XXI amžius"
|