Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
     ir visuomenė
Laikas
     ir žmonės
Kultūra
Gimtas kraštas
Literatūra
Žvilgsnis
Darbai
Nuomonės
Pasaulis
Aktualijos

2001 metai
2002 metai
2003 metai

UNESCO įvertino Dainų šventes

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Tauragės rajono bandonininkų ansamblis „Velnio tuzinas“

Džiugi žinia 2003 metų lapkričio pradžioje atskriejo iš Paryžiaus. Estijos, Latvijos ir Lietuvos šalių Dainų šventės įrašytos į UNESCO kultūros šedevrų sąrašus. Po Vilniaus senamiesčio, Neringos ir kryždirbystės tai jau ketvirtasis lietuvių kultūros paveldo dėmuo, atkreipęs pasaulio dėmesį. Kaip žinoma, estai jau 1869 metais susibūrė į pirmąją šventę, po ketverių metų tai padarė latviai, o 2004 metų vasarą Kaune buvo pažymėtas Lietuvos dainų švenčių aštuoniasdešimtmetis. Gyvoji tradicija išsaugota, o mėgėjų menas įvertintas aukščiausiuoju meninės vertės žymeniu.

Atrodo, visa Lietuva tada išsirengia į didžiąją dvasios puotą, kurios apimtys nustebina bet kurį svetimtautį, išlepintą kultūros pagardais, atvykusį pas mus tomis dienomis pasižmonėti. Šventė – ilgamečio triūso rezultatas, kasdienių repeticijų išdava. Ne veltui sakoma: tiktai tas gali likti abejingas dainai, šokiui, muzikai ir vaidybai, kas nuo vaikystės dienų nedainavo chore, nešoko tautinių šokių ratelyje, negrojo orkestrėlyje ir nevaidino mėgėjų kūrybos scenoje. Dainų švenčių istorija jau senokai parašyta, nors dar žiojėja vienas kitas nebaigtas puslapis. Ačiū už tai prof.Vytautui Jakelaičiui ir tiems, kurie propaguoja, kaupia, rašo, tyrinėja, apibendrina ir neša po kruopelytę į bendrąjį mėgėjų kultūros avilį.

Lietuva dainuoja šimtus metų. Tai pati prasmingiausia tautos tradicija. Mėgėjiškumo banga, prasidėjusi carizmo priespaudos metais, nacionalinio išsivadavimo metu, plito, pasiekė kaimus ir bažnytkaimius, miestelius ir parapijas. Nuo 1885 metų, nuo pirmosios Kultūros draugijos susikūrimo pradžios Tilžėje iki 1924-ųjų, pirmosios Dainų šventės Kaune – ilgas mėgėjiško ir profesionalaus meno kelias, taurus Lietuvos žygis į Nepriklausomybę. O visas XX amžius nužymėtas dainos aidesiais.

1906 metų pradžioje kilo sumanymas tų metų pavasarį surengti visos Lietuvos dainų šventę. Buvo kreiptasi į kompozitorius M.Petrauską ir J.Naujalį. Organizaciniai sunkumai pasirodė esą žymiai didesni, drąsūs sumanymai nusikėlė ateitin. Tiesa, pats Dainų šventės pavadinimas jau buvo įvardytas 1902 metais. Norėta telktis, kurti. Visuotinis naujų tradicijų plėtojimasis įvyko vėliau. Tam visą laiką pritarė JAV ir Kanados tautiniai vienetai. Ilgainiui Dainų šventės tapo prasmingiausia Baltijos šalių tradicija, aukštinanti tautą ir dainą.

1924, 1928 ir 1930 metais į pirmąsias Dainų šventes Kaunas noriai priėmė didžiulį dainininkų būrį. Čia dainavo moksleiviai ir studentai, pedagogai ir bažnytinių chorų dalyviai. Gražiai talkino pavasarininkai, šauliai, vargonininkai ir giesmininkai. Retas valsčiaus centras neturėjo savo choro. Nemažus prisiminimų pluoštelius jau yra parašę pirmųjų švenčių dalyviai, džiaugdamiesi savo jaunystės dainomis.

Tąją Dainų švenčių sakralumo tradiciją (jau sovietiniais metais) perėmė studentai ir moksleiviai, tremtiniai, o pasaulio lietuviai išeiviai (per tūkstantis dalyvių) 1994 metais pirmą kartą suvažiavo Lietuvon ir kaip lygūs dainavo Vingio parko estradoje, šoko „Žalgirio“ stadione. Atvyko lietuviai iš Kanados, JAV, Brazilijos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, Baltarusijos, Latvijos ir Australijos. Toji dvasinė dainos ir šokio jungtis – tai didžioji švenčių prasmė ir meninė pašauktis. Plėtėsi žanrai ir sudėtingėjo repertuaras, vyko konkursai ir įvairios pagerbtuvės, ryto prikeltuvės ir proginiai spaudiniai, susitikimai ir graudžios išlydėtuvės. Ąžuolų vainikai vadovams, šalies vadovų padėkos, Lietuvos liaudies kultūros centro žymenys, liaudies meno parodos, profesionalaus meno koncertai įvairiose sostinės estradose – tai švenčių kasdienybė.

Tenka vėl sugrįžti į praeitį. Visai neseniai išsiaiškinta, kad XIX a. antroje pusėje Mažojoje Lietuvoje (Klaipėdos krašte) muzikų ir chorų draugijų iniciatyva imtos rengti gausios Dainų šventės. Pirmoji tokia šventė įvyko 1869 metais Klaipėdoje. Į ją atvyko chorai iš kitų Rytų Prūsijos miestų. Choristų šventinė eisena su vėliavomis keliavo iš Senamiesčio į Šiaulių namų muzikos estradą. 1891 metais įvyko antroji didelė Dainų šventė. Archyviniai dokumentai primena, kad 1905 metais Kretingoje pirmą kartą scenoje šokta „Aguonėlė“. Tai lietuviško sceninio šokio gimtadienis. 1923 metais kompozitorius J.Naujalis viešai paskelbia, kad netgi 109 chorai pageidauja dalyvauti pirmojoje Dainų šventėje, rengiamoje 1924 metais. 1941-aisiais įsteigiamas Lietuvos liaudies kultūros centras (jo pavadinimas vis keitėsi), kuris tapo organizacine, metodine, leidybine įstaiga, besirūpinančia Dainų švenčių rengimu. 1960-aisiais pastatyta Vingio estrada, tapusi svarbiausia dainos mylėtojų vieta. 1964 metais surengta pirmoji Moksleivių dainų šventė, joje dalyvavo per 24 tūkst. moksleivių. Respublikinėje dainų šventėje 1965 metais pirmą kartą dalyvavo išeivių choras iš JAV. 1985-aisiais pasiektas rekordinis Dainų švenčių dalyvių skaičius – per 38 tūkst.

Dainų švenčių būstinė Vilniuje – didžiulę patirtį turinti įstaiga, sukaupusi Dainų švenčių archyvą, leidžianti repertuarą, kaupianti gerąją patirtį, atrenkanti kolektyvus į šventę, mokanti ir konsultuojanti įvairaus žanro kolektyvų vadovus ir kt.

Parengiamojoje medžiagoje, kuri pernai buvo pateikta UNESCO būstinei, detaliai aprašyta švenčių istorija, aptarta šio renginio metodika ir organizaciniai darbai, apibūdinta istorinė svarba, pateikta daugybė duomenų, supažindinta, kodėl ir kaip ši tradicija tęstina, kur slypi tautiškumo ir švenčių sakralumo šaknys. Ilgokai prieš tai bendrauta ir tartasi su estais bei latviais, rasti bendri šių trijų valstybių Dainų švenčių rengimo principai ir apibrėžtos švenčių rengimo perspektyvos bei svarba Estijos, Latvijos ir Lietuvos kultūroje. Tai sudėtinė bendrosios kultūros dalis, nes mėgėjų menas atspindėjo ir atspindi bendruomenės narių laisvalaikio siekius, kasdienybės įprasminimą.

Tauta gyva savo tradicijomis. Jose glūdi istorinė atmintis ir tautos savimonė. Nenuginčijama tradicija tapusios mūsų Dainų šventės išaukštinta žmogaus kūrybinę saviraišką, tautinės kultūros gyvybingumą, tėvynės meilę ir solidarumą. Tad UNESCO įvertinimas – didžiulė moralinė paspirtis kiekvienam Lietuvos mėgėjų meno dalyviui.

© 2003 "XXI amžius"