Atnaujintas 2003 m. gruodžio 10 d.
Nr.94
(1198)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Mažutė mūsų tauta, bet dideli jos sūnūs...

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Scena iš spektaklio „Ir kelsis
vėl iš tavo kraujo Lietuva”
(režisierius P. Mataitis,
dailininkė D. Mataitienė)
V. Grigo nuotrauka

Neseniai Vilniaus rotušėje galėjome dar kartą pamatyti 1997 metais Lietuvių folkloro teatro pastatytą apeiginių bylojimų spektaklį „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“. Režisierius Povilas Mataitis pasirinko vieno iškiliausių rezistencinių laisvės kovų vado Juozo Lukšos–Daumanto asmenybę ir, remdamasis jo knygų „Partizanai“ faktine medžiaga bei „Laiškai mylimosioms“ faktine medžiaga bei ištraukomis, sukūrė spektaklį - pagarbos vainiką visai kovojusiai ir kentėjusiai Lietuvai. Spektaklyje pagrindinius vaidmenis atliko aktoriai Regimantas Adomaitis (Bylotojas), Sonata Paliulytė (Bylotoja) ir Diana Anevičiūtė (Mylimosios vizija) bei giedotojų grupelė (dainų ir giesmių užvedėja J. Armonaitė). Sausakimša Rotušės salė, po vaidinimo nuskambėję sužavėtų žiūrovų aplodismentai ir monsinjoro Alfonso Svarinsko užvesta „Tautiška giesmė“ byloja, kad partizanų atminimas tebėra brangus ir J. Lukšos mintys randa atgarsį mūsų širdyse.

Rengdamasis tolesnei kovai, Daumantas Prancūzijoje mokėsi karybos meno. Iš ten ir keliavo laiškai mylimajai Nijolei Bražėnaitei. Štai laiško, datuoto, 1949 m. vasario 16 d., ištrauka:

„Ieškau ir nerandu nei kaltininko, nei atsakymo, kodėl aš čia, o ne ten, kur privalau būti. Metai su kaupu nežinios kankina mano sąžinę. Metai su kaupu, kai akis akin nematau kryžiuojamos numylėtos mūsų Lietuvos. Metai su kaupu, kai tiesiog negirdžiu klykiančių skausmo raudų. Šie metai su kaupu jau suspėjo iš daugelio mano geriausių draugų pareikalauti nemirtingos mirties. Metai su kaupu, kai aš nedalyvauju anoj mirties ir gyvybės procesijoj kartu su gausiais tūkstančiais taurių lietuvių. Perkošiu mintimis jau penktų metų krauju įmirkusius apkasus, prisimenu ilgas galerijas mirtimi paženklintų draugų ir, gyvent norėdamas, o trokštu ir savo kaulus matyt besirikiuojančius tarp anų sukryžiuotų griaučių“.

Šiemet teatro vadovas P.Mataitis švenčia savo septyniasdešimtmetį, o Lietuvių folkloro teatras gyvuoja jau trisdešimt penkerius metus. Nuoširdžiai sveikiname su gražiomis sukaktimis ir kalbiname režisierių Povilą MATAITĮ.

 

Lietuvių folkloro teatras siejamas su folkloro teatro žanro atsiradimu bei apskritai vadinamas folklorinio sąjūdžio Lietuvoje pradininku. Kas paskatino jį įkurti ir kaip sekėsi plėtoti savo kūrybinius sumanymus?

Kai 1968 metais pradėjome savo veiklą, buvo itin svarbu išlaikyti ryšį su Lietuvos istorine praeitimi, palaikyti lietuvišką dvasią, tautinį orumą bei intuityviai priešintis okupacinės sistemos skleidžiamam dvasiniam pavergimui. Spektaklius rengėme kaip tik šių idealų įkvėpti. Stengėmės gilintis į senuosius autentiškos lietuvių tautosakos sluoksnius. Pirmuosiuose vaidinimuose bandėme scenoje atkurti vokalines, šokamąsias ir instrumentines sutartines, įtraukti kuo įvairesnius liaudies muzikos instrumentus. Dailininkė scenografė Dalia Mataitienė, nuodugniai išstudijavusi konkretaus vaizduojamo laikotarpio tautodailės medžiagą, kiekvienam spektakliui išradingai atkurdavo liaudies kostiumus, scenos vizualinį pavidalą. Rinkome tautosaką, domėjomės mokslinėmis lietuvių tautosakos bei mitologijos studijomis, siekėme liaudiško dainavimo bei šnekamosios kalbos intonavimo – taip brendo įvairios tematikos folkloro spektakliai, atspindintys tolimą ir ne per seniausią Lietuvos praeitį. Ieškojome etnokultūrinių bei etnopsichologinių simbolių ir, tikiuosi, savo kūryba prisidėjome prie jų puoselėjimo.

Drauge su Rumšiškių liaudies buities muziejumi sumanėme pastatydinti vaidinimams skirtą Klojimo teatrą, kur nuo 1978 metų vasaromis rodydavome spektaklius. Taip pat teko nemažai keliauti po Lietuvą ir užsienį (Rusija, Suomija, Ukraina, Moldova, Vokietija, Švedija, Australija, Indija, Naujojoji Zelandija ir kt.). Visur sulaukdavome susidomėjimo, palankių atsiliepimų. Džiugu, kad mūsų pavyzdžiu buvo įsteigti panašūs teatrai buvusios Sovietų Sąjungos respublikose: Gruzijoje, Rusijoje, Ukrainoje.

Kokios spektaklio „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“ atsiradimo aplinkybės?

Lietuvių folkloro teatras šiuo pastatymu norėjo prisidėti prie laisvės kovotojų pagerbimo ir jų siekių įprasminimo. 1944-1953 metai – sukrečianti ir įkvepianti Lietuvos istorijos atkarpa, mūsų pareiga jos neužmiršti. Juk ne vienam teko ir kaimyną į Sibirą palydėti, ir žuvusį draugą ar brolį palaidoti.

Partizanų dainos, pasakojimai taip pat yra folkloras, jame neišblėsęs ryšys su kaimiškąja bendruomene, apie save skleidusią žodžiais sunkiai nusakomą tautiškumo dvasią. Šiame netolimos praeities palikime gyvas žuvusių partizanų pralietas kraujas, motinų giesmės ir maldos, į Sibirą ištremtų žmonių ašaros. Tiek jiems atminti, tiek dabartiniam žiūrovui, kuriam dar brangi lietuvybė, ir skirtas šis spektaklis. Bandėme širdimi prisiliesti prie tautos ir žmogaus likimo dramos.

Kodėl pasirinkote būtent J.Lukšos - Daumanto asmenį?

Kiekvieno kalinio, tremtinio, partizano gyvenimo istorija šventa ir įdomi. Bet kartais medžiaga ateina pati. Tos dvi J. Lukšos knygos savotiškai viena kitą papildo. Pirmoji atskleidžia partizaninės veiklos eigą, kovų epizodai byloja apie visoje šalyje vykusį pasipriešinimą okupantams: čia ir Žemaitkiemis, ir Šilavotas, ir Palių kautynės, minima Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų veikla. O antroji sužavėjo nepaprastu poetiškumu, giliomis tuometinės situacijos refleksijomis. Daumanto laiškai spinduliuoja vidine inteligencija, minties prasmingumu. Tėvynė, Dievas, ištikimybė šeimai, pagarba artimiems žmonėms, pareiga, žodžio laikymasis... Tai išties neeilinė asmenybė, kurios gyvenimas įrodė, kad taip, kaip mąstė, tikėjo – taip ir elgėsi. Šiam žmogui, turėjusiam poeto talentą, į rankas teko paimti ginklą. Jis didvyriškai apsisprendė palikti užsienį bei ramų gyvenimą su mylima moterimi ir grįžo į okupuotą tėvynę, kurioje išduotas žuvo nelygioje kovoje. Norėjome per J. Lukšos asmenybę atskleisti visų laisvės kovotojų tragišką lemtį, vardan Lietuvos ryžtingai atsisakiusių asmeninės laimės.

Žinoma, buvo be galo malonu po spektaklio, parodyto (2001 m. rugsėjo 11-ąją – red.) J.Lukšos 80-ųjų gimimo ir 50-ųjų žūties metinių proga Kauno valstybiniame dramos teatre, išgirsti padėkos žodžius iš Juozo mylimosios N.Bražėnaitės ir brolio Antano Lukšos lūpų.

Ką bylojimuose norėjote pabrėžti?

Visų pirma išreikšti pagarbą, nusilenkti. Spektaklis ir pradedamas malda už mirusiuosius. Graudūs verksmai prie mirusiojo, būdingi Suvalkijos ir Dzūkijos kraštams, tyliai skambantys fone, - tai mūsų, gyvųjų, balsas. Taip pat tos amžinos aukos šventumą, paprastų lietuvių žmonių dvasios stiprybę ir pasikliovimą Dievo valia. Kokia stipri turi būti motina, prisaikdinanti savo sūnus, kad šie nepasiduotų, kovotų už tėvynę... Mane domina didvyriškumo ištakos, tos tvirtybės šaltiniai. Tautos pasipriešinimas, tradicinis valstybingumo siekis per visą Lietuvos istoriją vis atsikartoja. Tad turėtume įvertinti ir suprasti išsikovotos laisvės svarbą.

„Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“ kartais vadinamas lietuviška misterija, „teatru-bažnyčia“. Išties spektaklis ne kartą rodytas bažnyčiose. Kaip suradote šią erdvę?

Tai mano išmintingos bendradarbės ir bendražygės D.Mataitienės idėja. Buvome pakviesti į Garliavą, tačiau ten kultūros namų scena nelabai pritaikyta teatro vaidinimams. Tada mus priimti mielai sutiko Garliavos bažnyčios šviesaus atminimo monsinjoras A. Gustaitis. Bažnyčios erdvė papildo, pratęsia spektaklį, žiūrovas tarsi ir pats dalyvauja apeigoje. Teko spektaklį rodyti J. Lukšos gimtinėje - Veiverių parapijos bažnyčioje ir žūties vietoje - Pažėrų bažnyčioje. Taip pat Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Druskininkų, Alytaus, Aukštadvario, Raguvos, Biržų ir kt. bažnyčiose.

Kokie Lietuvių folkloro teatro ateities planai?

Norėtume dar pastatyti bylojimus apie Aukštaitijos partizanus „Ko palinko žilvičiai prie kelio”, yra ir kitų sumanymų, tačiau finansinė teatro padėtis dabar labai sunki. Deja, prisikėlusioje Lietuvoje mūsų teatrui neatsirado vietos: neturime nuolatinių patalpų repeticijoms, lėšų pastatymams, transportui. Ieškant pastovaus kasmetinio finansavimo, jau ne pirmi ir ne antri metai tenka belstis į įvairių valstybinių institucijų duris. Dabartinė netvarka, manau, yra ilgalaikės nutautinimo, moralinio žlugdymo politikos pasekmė. Apmaudu, kad sovietiniais metais viską darę lietuvybės vardan, dabar negalime tęsti savo kūrybinio darbo. Kad ir kaip būtų, Folkloro teatras vis dar gyvas (nors ir „pogrindine“ forma) bei tikisi sulaukti deramo dėmesio ir paramos.


Savo įspūdžiais, mintimis, kurias sukėlė P. Mataičio apeiginių bylojimų spektaklis, paprašėme pasidalyti mons. Alfonsą Svarinską.

Mane pirmiausia sužavėjo nuostabi aktorių vaidyba, labai gražus, profesionalus grupinis dainavimas, skaitytų autentiškų ištraukų prasmingumas. Išties spektaklyje puikia menine forma pateikta tautos tragedija sužadina jausmus ne tik vyresniosios kartos, išgyvenusios sovietinės realybės žiaurumus, bet, manau, turi jėgos ir jaunimą paskatinti domėtis bei kitaip pažvelgti į Lietuvos istoriją. Rezistencinėse kovose, lageriuose žuvo tūkstančiai lietuvių ir to negalima pamiršti. Tautos istorinė atmintis privalo išlikti gyva ir nuolat būti apmąstoma. Toks spektaklis labai reikalingas, tik klausimas: kiek žmonių Lietuvoje jį matė? Kiek panašios tematikos profesionalių spektaklių pastatyta? Gaila, kad tokiems dalykams mūsų valstybėje vis dar pritrūkstama lėšų. Šiais laikais stipriausias ginklas – ne šautuvas, o žodis. Turime išmokti skleisti savą propagandą. Propagandą gerąja prasme, ir ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje.

P. Mataičio spektaklyje juntama pagarba tautai šventiems dalykams. Partizanams lietuviškumas, patriotizmas, krikščioniška dora buvo svarbiausios vertybės, jomis gūdžiais tremties metais lietuviai vadovavosi lageriuose. Tad ir dabartiniame mūsų gyvenime jos neturėtų likti tik skambios sąvokos. Spektaklis perpintas religiniais motyvais, ko dabar mene, nelyg ateizmo laikais, tarsi specialiai vengiama, ryški tendencija - neparodyti šaknų, praeities, „pamirštami“ lietuviškos heraldikos ženklai. Tik parodijoms išmonės pakanka… Mūsų šalis per amžius buvo tiek Rytų, tiek Vakarų kovos arena, tad Lietuvos žmonės privalėtų jausti praeities, o kartu ir dabarties, istorijos momento svarbą, savo darbais prisidėti prie tautinių vertybių išsaugojimo ir puoselėjimo.

Kieno, jūsų manymu, pareiga palaikyti šias vertybes?

Deja, valdžiai, politikams šiuo metu labiau rūpi kitos vertybės. Visi nori pjauti, bet nenori sėti. Daug tikiuosi iš inteligentų: mokslininkų, menininkų, mokytojų - jei visi prisidėtų… Jie savo pavyzdžiu turėtų kelti tautos dvasią. Visgi inteligentai dar labai pasyvūs, užsisklendę gan siauroje profesinės veiklos srityje. Kai šalyje vyksta svarbūs dalykai, inteligentai dažnai tyli, neišsako aiškesnės pozicijos. Žinoma, tautos idėją papildo religija, Bažnyčia. Jau keturiolika metų gyvename nepriklausomoje valstybėje, bet kuo toliau, tuo mažiau kalbame apie garbę, dorą, tikėjimą. Katalikai taip pat kažko laukia, o juk kiekvieno mūsų misija – kovoti prieš tautos doros naikinimą. Norint pakelti tautą, grąžinti dorą, svarbu suprasti šios sąvokos turinį ir juo gyventi. Tik grįžę prie Dievo ir vykdydami Dekalogą būsime visaverčiai savo šalies piliečiai.

Kas trukdo, kodėl taip lėtai einame į šį tikslą?

Trūksta noro, o reikia daug dirbti ir tikėti savo darbo prasmingumu. Ne pinigai, bet idėja svarbiausia. Jei idėja rūdija – nusikaltimas, ji turi eiti per gyvenimą. Veikime protu, pamatykime žmogų. Sovietinis palikimas labai stiprus, bet turi išaugti nauja karta, ir nuo mūsų priklausys, kokia ji bus. Tokia bus ir mūsų valstybė.

Dar kartą sveikinu P.Mataitį bei Lietuvių folkloro teatrą ir linkiu tęsti išties prasmingą darbą. Jo spektakliai Lietuvoje tesuranda kuo daugiau derlingos žemes, o visiems Lietuvos žmonėms palinkėčiau kantrybės ir Dievo savo širdy.

Kalbėjosi Asta Pranevičiūtė


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija