Mažutė mūsų tauta, bet dideli jos sūnūs...
Aleksandras ŠIDLAUSKAS
|
Scena iš spektaklio Ir kelsis
vėl iš tavo kraujo Lietuva
(režisierius P. Mataitis,
dailininkė D. Mataitienė)
V. Grigo nuotrauka
|
Neseniai Vilniaus rotušėje galėjome dar
kartą pamatyti 1997 metais Lietuvių folkloro teatro pastatytą apeiginių
bylojimų spektaklį Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva. Režisierius
Povilas Mataitis pasirinko vieno iškiliausių rezistencinių laisvės
kovų vado Juozo LukšosDaumanto asmenybę ir, remdamasis jo knygų
Partizanai faktine medžiaga bei Laiškai mylimosioms faktine
medžiaga bei ištraukomis, sukūrė spektaklį - pagarbos vainiką visai
kovojusiai ir kentėjusiai Lietuvai. Spektaklyje pagrindinius vaidmenis
atliko aktoriai Regimantas Adomaitis (Bylotojas), Sonata Paliulytė
(Bylotoja) ir Diana Anevičiūtė (Mylimosios vizija) bei giedotojų
grupelė (dainų ir giesmių užvedėja J. Armonaitė). Sausakimša Rotušės
salė, po vaidinimo nuskambėję sužavėtų žiūrovų aplodismentai ir
monsinjoro Alfonso Svarinsko užvesta Tautiška giesmė byloja, kad
partizanų atminimas tebėra brangus ir J. Lukšos mintys randa atgarsį
mūsų širdyse.
Rengdamasis tolesnei kovai, Daumantas Prancūzijoje
mokėsi karybos meno. Iš ten ir keliavo laiškai mylimajai Nijolei
Bražėnaitei. Štai laiško, datuoto, 1949 m. vasario 16 d., ištrauka:
Ieškau ir nerandu nei kaltininko, nei atsakymo,
kodėl aš čia, o ne ten, kur privalau būti. Metai su kaupu nežinios
kankina mano sąžinę. Metai su kaupu, kai akis akin nematau kryžiuojamos
numylėtos mūsų Lietuvos. Metai su kaupu, kai tiesiog negirdžiu klykiančių
skausmo raudų. Šie metai su kaupu jau suspėjo iš daugelio mano geriausių
draugų pareikalauti nemirtingos mirties. Metai su kaupu, kai aš
nedalyvauju anoj mirties ir gyvybės procesijoj kartu su gausiais
tūkstančiais taurių lietuvių. Perkošiu mintimis jau penktų metų
krauju įmirkusius apkasus, prisimenu ilgas galerijas mirtimi paženklintų
draugų ir, gyvent norėdamas, o trokštu ir savo kaulus matyt besirikiuojančius
tarp anų sukryžiuotų griaučių.
Šiemet teatro vadovas P.Mataitis švenčia
savo septyniasdešimtmetį, o Lietuvių folkloro teatras gyvuoja jau
trisdešimt penkerius metus. Nuoširdžiai sveikiname su gražiomis
sukaktimis ir kalbiname režisierių Povilą MATAITĮ.
Lietuvių folkloro teatras siejamas su folkloro
teatro žanro atsiradimu bei apskritai vadinamas folklorinio sąjūdžio
Lietuvoje pradininku. Kas paskatino jį įkurti ir kaip sekėsi plėtoti
savo kūrybinius sumanymus?
Kai 1968 metais pradėjome savo veiklą, buvo itin
svarbu išlaikyti ryšį su Lietuvos istorine praeitimi, palaikyti
lietuvišką dvasią, tautinį orumą bei intuityviai priešintis okupacinės
sistemos skleidžiamam dvasiniam pavergimui. Spektaklius rengėme
kaip tik šių idealų įkvėpti. Stengėmės gilintis į senuosius autentiškos
lietuvių tautosakos sluoksnius. Pirmuosiuose vaidinimuose bandėme
scenoje atkurti vokalines, šokamąsias ir instrumentines sutartines,
įtraukti kuo įvairesnius liaudies muzikos instrumentus. Dailininkė
scenografė Dalia Mataitienė, nuodugniai išstudijavusi konkretaus
vaizduojamo laikotarpio tautodailės medžiagą, kiekvienam spektakliui
išradingai atkurdavo liaudies kostiumus, scenos vizualinį pavidalą.
Rinkome tautosaką, domėjomės mokslinėmis lietuvių tautosakos bei
mitologijos studijomis, siekėme liaudiško dainavimo bei šnekamosios
kalbos intonavimo taip brendo įvairios tematikos folkloro spektakliai,
atspindintys tolimą ir ne per seniausią Lietuvos praeitį. Ieškojome
etnokultūrinių bei etnopsichologinių simbolių ir, tikiuosi, savo
kūryba prisidėjome prie jų puoselėjimo.
Drauge su Rumšiškių liaudies buities muziejumi
sumanėme pastatydinti vaidinimams skirtą Klojimo teatrą, kur nuo
1978 metų vasaromis rodydavome spektaklius. Taip pat teko nemažai
keliauti po Lietuvą ir užsienį (Rusija, Suomija, Ukraina, Moldova,
Vokietija, Švedija, Australija, Indija, Naujojoji Zelandija ir kt.).
Visur sulaukdavome susidomėjimo, palankių atsiliepimų. Džiugu, kad
mūsų pavyzdžiu buvo įsteigti panašūs teatrai buvusios Sovietų Sąjungos
respublikose: Gruzijoje, Rusijoje, Ukrainoje.
Kokios spektaklio Ir kelsis vėl iš tavo
kraujo Lietuva atsiradimo aplinkybės?
Lietuvių folkloro teatras šiuo pastatymu norėjo
prisidėti prie laisvės kovotojų pagerbimo ir jų siekių įprasminimo.
1944-1953 metai sukrečianti ir įkvepianti Lietuvos istorijos atkarpa,
mūsų pareiga jos neužmiršti. Juk ne vienam teko ir kaimyną į Sibirą
palydėti, ir žuvusį draugą ar brolį palaidoti.
Partizanų dainos, pasakojimai taip pat yra folkloras,
jame neišblėsęs ryšys su kaimiškąja bendruomene, apie save skleidusią
žodžiais sunkiai nusakomą tautiškumo dvasią. Šiame netolimos praeities
palikime gyvas žuvusių partizanų pralietas kraujas, motinų giesmės
ir maldos, į Sibirą ištremtų žmonių ašaros. Tiek jiems atminti,
tiek dabartiniam žiūrovui, kuriam dar brangi lietuvybė, ir skirtas
šis spektaklis. Bandėme širdimi prisiliesti prie tautos ir žmogaus
likimo dramos.
Kodėl pasirinkote būtent J.Lukšos - Daumanto
asmenį?
Kiekvieno kalinio, tremtinio, partizano gyvenimo
istorija šventa ir įdomi. Bet kartais medžiaga ateina pati. Tos
dvi J. Lukšos knygos savotiškai viena kitą papildo. Pirmoji atskleidžia
partizaninės veiklos eigą, kovų epizodai byloja apie visoje šalyje
vykusį pasipriešinimą okupantams: čia ir Žemaitkiemis, ir Šilavotas,
ir Palių kautynės, minima Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų veikla.
O antroji sužavėjo nepaprastu poetiškumu, giliomis tuometinės situacijos
refleksijomis. Daumanto laiškai spinduliuoja vidine inteligencija,
minties prasmingumu. Tėvynė, Dievas, ištikimybė šeimai, pagarba
artimiems žmonėms, pareiga, žodžio laikymasis... Tai išties neeilinė
asmenybė, kurios gyvenimas įrodė, kad taip, kaip mąstė, tikėjo
taip ir elgėsi. Šiam žmogui, turėjusiam poeto talentą, į rankas
teko paimti ginklą. Jis didvyriškai apsisprendė palikti užsienį
bei ramų gyvenimą su mylima moterimi ir grįžo į okupuotą tėvynę,
kurioje išduotas žuvo nelygioje kovoje. Norėjome per J. Lukšos asmenybę
atskleisti visų laisvės kovotojų tragišką lemtį, vardan Lietuvos
ryžtingai atsisakiusių asmeninės laimės.
Žinoma, buvo be galo malonu po spektaklio, parodyto
(2001 m. rugsėjo 11-ąją red.) J.Lukšos 80-ųjų gimimo ir 50-ųjų
žūties metinių proga Kauno valstybiniame dramos teatre, išgirsti
padėkos žodžius iš Juozo mylimosios N.Bražėnaitės ir brolio Antano
Lukšos lūpų.
Ką bylojimuose norėjote pabrėžti?
Visų pirma išreikšti pagarbą, nusilenkti. Spektaklis
ir pradedamas malda už mirusiuosius. Graudūs verksmai prie mirusiojo,
būdingi Suvalkijos ir Dzūkijos kraštams, tyliai skambantys fone,
- tai mūsų, gyvųjų, balsas. Taip pat tos amžinos aukos šventumą,
paprastų lietuvių žmonių dvasios stiprybę ir pasikliovimą Dievo
valia. Kokia stipri turi būti motina, prisaikdinanti savo sūnus,
kad šie nepasiduotų, kovotų už tėvynę... Mane domina didvyriškumo
ištakos, tos tvirtybės šaltiniai. Tautos pasipriešinimas, tradicinis
valstybingumo siekis per visą Lietuvos istoriją vis atsikartoja.
Tad turėtume įvertinti ir suprasti išsikovotos laisvės svarbą.
Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva kartais
vadinamas lietuviška misterija, teatru-bažnyčia. Išties spektaklis
ne kartą rodytas bažnyčiose. Kaip suradote šią erdvę?
Tai mano išmintingos bendradarbės ir bendražygės
D.Mataitienės idėja. Buvome pakviesti į Garliavą, tačiau ten kultūros
namų scena nelabai pritaikyta teatro vaidinimams. Tada mus priimti
mielai sutiko Garliavos bažnyčios šviesaus atminimo monsinjoras
A. Gustaitis. Bažnyčios erdvė papildo, pratęsia spektaklį, žiūrovas
tarsi ir pats dalyvauja apeigoje. Teko spektaklį rodyti J. Lukšos
gimtinėje - Veiverių parapijos bažnyčioje ir žūties vietoje - Pažėrų
bažnyčioje. Taip pat Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Druskininkų, Alytaus,
Aukštadvario, Raguvos, Biržų ir kt. bažnyčiose.
Kokie Lietuvių folkloro teatro ateities planai?
Norėtume dar pastatyti bylojimus apie Aukštaitijos
partizanus Ko palinko žilvičiai prie kelio, yra ir kitų sumanymų,
tačiau finansinė teatro padėtis dabar labai sunki. Deja, prisikėlusioje
Lietuvoje mūsų teatrui neatsirado vietos: neturime nuolatinių patalpų
repeticijoms, lėšų pastatymams, transportui. Ieškant pastovaus kasmetinio
finansavimo, jau ne pirmi ir ne antri metai tenka belstis į įvairių
valstybinių institucijų duris. Dabartinė netvarka, manau, yra ilgalaikės
nutautinimo, moralinio žlugdymo politikos pasekmė. Apmaudu, kad
sovietiniais metais viską darę lietuvybės vardan, dabar negalime
tęsti savo kūrybinio darbo. Kad ir kaip būtų, Folkloro teatras vis
dar gyvas (nors ir pogrindine forma) bei tikisi sulaukti deramo
dėmesio ir paramos.
Savo įspūdžiais, mintimis, kurias sukėlė
P. Mataičio apeiginių bylojimų spektaklis, paprašėme pasidalyti
mons. Alfonsą Svarinską.
Mane pirmiausia sužavėjo nuostabi aktorių vaidyba,
labai gražus, profesionalus grupinis dainavimas, skaitytų autentiškų
ištraukų prasmingumas. Išties spektaklyje puikia menine forma pateikta
tautos tragedija sužadina jausmus ne tik vyresniosios kartos, išgyvenusios
sovietinės realybės žiaurumus, bet, manau, turi jėgos ir jaunimą
paskatinti domėtis bei kitaip pažvelgti į Lietuvos istoriją. Rezistencinėse
kovose, lageriuose žuvo tūkstančiai lietuvių ir to negalima pamiršti.
Tautos istorinė atmintis privalo išlikti gyva ir nuolat būti apmąstoma.
Toks spektaklis labai reikalingas, tik klausimas: kiek žmonių Lietuvoje
jį matė? Kiek panašios tematikos profesionalių spektaklių pastatyta?
Gaila, kad tokiems dalykams mūsų valstybėje vis dar pritrūkstama
lėšų. Šiais laikais stipriausias ginklas ne šautuvas, o žodis.
Turime išmokti skleisti savą propagandą. Propagandą gerąja prasme,
ir ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje.
P. Mataičio spektaklyje juntama pagarba tautai
šventiems dalykams. Partizanams lietuviškumas, patriotizmas, krikščioniška
dora buvo svarbiausios vertybės, jomis gūdžiais tremties metais
lietuviai vadovavosi lageriuose. Tad ir dabartiniame mūsų gyvenime
jos neturėtų likti tik skambios sąvokos. Spektaklis perpintas religiniais
motyvais, ko dabar mene, nelyg ateizmo laikais, tarsi specialiai
vengiama, ryški tendencija - neparodyti šaknų, praeities, pamirštami
lietuviškos heraldikos ženklai. Tik parodijoms išmonės pakanka
Mūsų šalis per amžius buvo tiek Rytų, tiek Vakarų kovos arena, tad
Lietuvos žmonės privalėtų jausti praeities, o kartu ir dabarties,
istorijos momento svarbą, savo darbais prisidėti prie tautinių vertybių
išsaugojimo ir puoselėjimo.
Kieno, jūsų manymu, pareiga palaikyti šias
vertybes?
Deja, valdžiai, politikams šiuo metu labiau rūpi
kitos vertybės. Visi nori pjauti, bet nenori sėti. Daug tikiuosi
iš inteligentų: mokslininkų, menininkų, mokytojų - jei visi prisidėtų
Jie savo pavyzdžiu turėtų kelti tautos dvasią. Visgi inteligentai
dar labai pasyvūs, užsisklendę gan siauroje profesinės veiklos srityje.
Kai šalyje vyksta svarbūs dalykai, inteligentai dažnai tyli, neišsako
aiškesnės pozicijos. Žinoma, tautos idėją papildo religija, Bažnyčia.
Jau keturiolika metų gyvename nepriklausomoje valstybėje, bet kuo
toliau, tuo mažiau kalbame apie garbę, dorą, tikėjimą. Katalikai
taip pat kažko laukia, o juk kiekvieno mūsų misija kovoti prieš
tautos doros naikinimą. Norint pakelti tautą, grąžinti dorą, svarbu
suprasti šios sąvokos turinį ir juo gyventi. Tik grįžę prie Dievo
ir vykdydami Dekalogą būsime visaverčiai savo šalies piliečiai.
Kas trukdo, kodėl taip lėtai einame į šį
tikslą?
Trūksta noro, o reikia daug dirbti ir tikėti savo
darbo prasmingumu. Ne pinigai, bet idėja svarbiausia. Jei idėja
rūdija nusikaltimas, ji turi eiti per gyvenimą. Veikime protu,
pamatykime žmogų. Sovietinis palikimas labai stiprus, bet turi išaugti
nauja karta, ir nuo mūsų priklausys, kokia ji bus. Tokia bus ir
mūsų valstybė.
Dar kartą sveikinu P.Mataitį bei Lietuvių folkloro
teatrą ir linkiu tęsti išties prasmingą darbą. Jo spektakliai Lietuvoje
tesuranda kuo daugiau derlingos žemes, o visiems Lietuvos žmonėms
palinkėčiau kantrybės ir Dievo savo širdy.
Kalbėjosi Asta Pranevičiūtė
© 2003 "XXI amžius"
|