Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
     ir visuomenė
Laikas
     ir žmonės
Kultūra
Gimtas kraštas
Literatūra
Žvilgsnis
Darbai
Nuomonės
Pasaulis
Aktualijos

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Gyvenęs tik Lietuvai

Juozo Ambrazevičiaus–Brazaičio 100-osioms
gimimo metinėms paminėti

Petras KATINAS

Juozas Ambrazevičiaus-Brazaitis

Sukako 100 metų nuo iškiliojo lietuvių tautos sūnaus Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio gimimo. Tai buvo išties neeilinė asmenybė. Nuo pat savo sąmoningo gyvenimo pradžios nuosekliai ir tvirtai ėjo Lietuvos keliu, nenukrypo nuo to kelio nė per žingsnį.

J.Ambrazevičius-Brazaitis gimė 1903 m. gruodžio 9 d. Marijampolės apskrityje, Trakiškiuose. Baigęs Marijampolės gimnaziją, 1922-1927 metais studijavo Kauno universiteto Filosofijos-teologijos fakultete. 1931-1932 metais tęsė studijas Vokietijos Bonos universitete. Beje, vos baigęs Kauno universitetą, 1930 metais parašė ir išleido labai gerai įvertintą vadovėlį gimnazijoms „Literatūros istorija“. O po studijų Bonos universitete, 1933-iaisiais, jaunas mokslininkas perima literatūros mokslo dėstymą Teologijos-filosofijos fakultete iš rašytojo ir profesoriaus Vinco Mykolaičio-Putino. Pastarasis jau tada labai gerai įvertino universiteto vadovybės pasirinkimą. Tačiau J.Ambrazevičius-Brazaitis neapsiribojo vien dėstymu Kauno universitete. Iki pat bolševikų okupacijos 1940 metų birželį jo straipsniai ir ištisos studijos buvo spausdinami žurnaluose „Naujojoji Romuva“, „Židinys“, akademiniame leidinyje „Athenaeum“, dienraštyje „XX amžius“ ir kt. Bene ryškiausias prieškario darbas – kartu su A.Vaičiulaičiu ir J.Griniumi parašytas fundamentalus vadovėlis – monografija „Visuotinės literatūros istorija“. Šis vadovėlis, anot rimtų šiandieninių specialistų, neturi sau lygių iki šių dienų.

Kaip literatūros mokslininkas J.Brazaitis ypač daug dėmesio skyrė mūsų klasikams Maironiui ir Vaižgantui. Pasak J.Brazaičio, jam labai imponavo J.Tumo-Vaižganto asmenybė ir jo kūryba. Tai aiškiai matyti iš jo 1936 metais išleistos literatūrologinės studijos „Vaižgantas“ bei 1938 metų knygos „Lietuvos rašytojai“.

Per pirmąją bolševikų okupaciją 1940-1941 metais J.Brazaitis išvengė išsiuntimo į Sibiro golgotas.

O prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, J.Brazaitis, pareigos Tėvynei vedinas, atidėjo literatūrines studijas bei akademinius reikalus ir, nepaisydamas didžiulių pavojų, stojo visam likusiam gyvenimui Lietuvos sargybon. 1941 m. birželio 23-iosios rytą Lietuvos sukilėlių atstovas Lietuvių Aktyvistų Fronto vardu per Kauno radiofoną paskelbė, jog atstatoma Lietuvos valstybė ir perskaitė Laikinosios Vyriausybės sudėtį. Joje J.Ambrazevičius (Brazaitis) buvo paskirtas švietimo ministru. Šis bene drąsiausias XX amžiaus Lietuvos istorijos žygis – sukilimas ir Laikinosios Vyriausybės paskelbimas – sukėlė baisų pyktį Maskvoje ir vos ne sąmyšį apsvaigusiame nuo pergalių Berlyne. Sukilimo metu žuvo per 2000 sukilėlių – daugiau nei 1919-1921 metų nepriklausomybės kovų dienomis.

Vokiečių valdžiai neleidus Laikinosios Vyriausybės pirmininkui Kaziui Škirpai atvykti į Kauną, šią sunkią naštą teko perimti J.Brazaičiui. Tai buvo nepaprastai sunkios dienos. Laikinoji Vyriausybė egzistavo tik šešias savaites, tačiau ji garbingai išlaikė egzaminą: kontroliavo padėtį Lietuvoje, o svarbiausia, sugebėjo apginti tikrus tautos gyvenimo dalykus – švietimą, socialinę tvarką. Iki šiol vis dar komunizmo nostalgijos apimtiesiems svaičiojant, kad Laikinoji Vyriausybė tebuvo vokiečių okupacinės valdžios įrankis, pravartu priminti, jog J.Brazaitis ir jo Vyriausybės nariai, net rizikuodami savo gyvybėmis, nėjo į jokius kompromisus su Trečiuoju reichu. Tą akivaizdžiausiai rodo faktas, kai Reicho generalinis komisaras Lietuvoje dr. von Rentelnas, išvaikęs Laikinąją Vyriausybę, pasiūlė J.Brazaičiui tapti jo generaliniu tarėju. Atsakydamas į tai J.Brazaitis kreipėsi laišku į von Rentelną. Laiškas mandagus, diplomatiškas, bet be mažiausių kompromisų. Štai to laiško ištraukos: „Aš asmeniškai dėkoju už man reiškiamą pasitikėjimą būti Tamstos generaliniu tarėju. Tačiau, kaip ir daugumos Laikinosios Vyriausybės narių, iš šešių savaičių praktikos matėme, kad sugriautą Lietuvą atstatant taip, kad ji būtų naudingiausia ir Vokietijos žygiui prieš bolševizmą remti, mes galim tinkamiausiai pasitarnauti tik Lietuvai esant nepriklausomai valstybei. Kai Didžiojo Reicho vadovybė nerado galima tuo tarpu tos nepriklausomybės pripažinti, aš nematau, kad tarėjo pareigose būtų galima sulaukti iš tautos tokio milžiniško pritarimo, su kokiu buvo sutikta nepriklausomos valstybės vyriausybė. Dėl to aš negaliu prisiimti tų atsakingų prieš Tamstą pareigų“.

Būdamas svetur J.Brazaitis buvo vienas didžiausių kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę. Daugybėje savo straipsnių ir knygų, darbas „Į laisvę“ fonde, Lietuvos bylos kėlimas JAV prezidentams ir senatoriams. J.Brazaitis tvirtai tikėjo nepriklausomybės atgavimu ir juodžiausiais okupacijos 1953 metais paskelbtoje programinėje studijoje „Srovė ir uola“ rašė: „Krikščioniškoji moralė yra nepaneigiama norma, kurios privalo paisyti visas žmogiškasis veikimas, taigi – ir politinis“. Užjūryje jis nepabūgo pasakyti daug skaudžių, bet teisingų žodžių jį priglaudusiai Amerikai. Pirmiausia dėl jos politikos Sovietų Sąjungos atžvilgiu. J.Brazaitis ne kartą rašė, jog yra paradoksas, kad Vakarai, kovoję prieš vieną totalistinį agresorių ir gausiai rėmę rezistenciją prieš jį, padėjo įsigalėti antram agresoriui, pirmojo sąjungininkui. Jis negailėjo kritikos ir Jungtinėms Tautoms, ignoravusioms SSRS pavergtų tautų kančias ir pataikavusioms Maskvai. Štai ką rašė J.Brazaitis savo įvadiniame žodyje 1974 metais JAV išleistame „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ pirmame tome: „Jungtinės Tautos pragmatizmo keliu yra nuėjusios iki cinizmo. Jos imasi kelti balsą dėl persekiojimų Čilėje, nes Čilė maža valstybė ir antikomunistinis yra jos režimas. Bet jos tyli dėl Lietuvos tikinčiųjų skundo, nes jis nukreiptas prieš Žmogaus persekiojimą, vykdomą galingos komunistinės vyriausybės. Jungtinės Tautos atsisako kelti tokius klausimus, dėl kurių galėtų susilaukti nemalonumų. Dėl tokio JT charakterio Vakaruose kai kurie publicistai davė joms patronu Poncijų Pilotą“.

Palikimas, kurį gavome iš J.Brazaičio ir jo garsiosios knygos „Vienų vieni“, gausios publicistikos, labai svarbus ne tik dvasine, bet ir praktine prasme. Gal todėl sovietmečio propagandininkai J.Brazaitį laikė labai pavojingu priešininku, iki pat nepriklausomybės atkūrimo vadinę jį „aršiu klerikalu“, „istorijos klastotoju“ ir pan. O iš tiesų tai buvo geriausias jo darbo ir veiklos bei įnašo į Lietuvos valstybingumą įvertinimas.

Iškilus mūsų tautos sūnus J.Brazaitis mirė 1974 m. lapkričio 28 d. Amžinojo poilsio jis atgulė Putnamo vienuolyno kapinėse. Pasak vieno publicisto, jis gali ramiai ilsėtis – kūrybos priedermės atliktos, įnašas į Lietuvos gyvybę įdėtas.

© 2003 "XXI amžius"