Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Susitikimai
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Irako krikščionys žvelgia į ateitį

Mindaugas BUIKA

Išrinktas naujas Babilono chaldėjų patriarchas

Naujasis Chaldėjų patriarchas Emanuelis III Delis

Emanuelis III Delis su popiežiumi Jonu Pauliumi II

Irakietis berniukas šluoja po kruvino sprogimo Bagdade išdužusį pastato langą EPA-ELTA nuotrauka

Didžiausios Irako krikščionių bendruomenės – Chaldėjų Katalikų Bažnyčios – sinodas, sudarytas iš 22 vyskupų, gruodžio 3 dieną Romoje išrinko naująjį patriarchą Emanuelį III Delį, kuris pakeis liepos mėnesį mirusį ankstesnį dvasinį vadovą Rafaelį I Bidavidą. Pagal nusistovėjusią tradiciją ir kanonų normas su Roma vienybėje esančios Rytų Bažnyčios išrinktasis patriarchas turi prašyti Popiežiaus pripažinti jo paskyrimą. Jonas Paulius II davė šį sutikimą specialioje audiencijoje priėmęs Emanuelį III ir chaldėjų sinodo narius.

Naujasis Chaldėjų Bažnyčios dvasinis vadovas turi tradicinį Babilono patriarcho titulą, o jo sostas dabar yra Irako sostinėje Bagdade. Emanuelis III Delis yra gimęs 1927 m. spalio 6 d. Telkefo miestelyje. Iš šios vietovės šiaurinėje Irako dalyje yra kilę net penki chaldėjų vyskupai, ir ji laikoma svarbiausiu šalies krikščionių atramos centru. Iki šiol Emanuelis Delis ėjo Bagdado vyskupo augziliaro pareigas ir 2002-ųjų spalį, sulaukęs ribinio 75 metų amžiaus, atsistatydino. Tas faktas, jog naujuoju Chaldėjų Bažnyčios patriarchu buvo išrinktas garbingo amžiaus sulaukęs vyskupas emeritas, yra ne tik išskirtinis įvykis Bažnyčios gyvenime, bet ir rodo, jog dabartinėje nelengvoje Irako krikščionims situacijoje chaldėjų vyskupai nusprendė vadovavimą patikėti išmintingam ir patyrusiam ganytojui.

Patriarchas Emanuelis III kunigystės šventimus gavo 1952 metais, vyskupu konsekruotas 1962-aisiais, o 1967 metais paskirtas Kaskaro tituliniu arkivyskupu. Jis baigė Popiežiškąjį Laterano universitetą Romoje, buvo Popiežiaus sudarytoje komisijoje Rytų Bažnyčių kanonų teisės kodekso peržiūrai, priklausė Popiežiškajai tarpreliginio dialogo tarybai. Kovo mėnesį prasidėjus JAV vadovaujamai karinei akcijai Irake, buvo lengvai sužeistas, kai per Bagdado bombardavimą dėl sprogimų buvo šiek tiek apgriauti ir chaldėjų patriarchato rūmai. Chaldėjai katalikai sudaro daugiau kaip 75 proc. visų Irako krikščionių, kurių yra apie 800 tūkst., tai yra tik 3 proc. visų šalies gyventojų.

Prieš 450 metų su Roma susivienijusi Chaldėjų Bažnyčia yra unikali tuo, kad tai didžiausias visuotinės Katalikų Bažnyčios padalinys, kuris ne tik išlaikė savo senąsias pirmųjų Rytų krikščionių apeigas, bet savo liturgijoje iki šiol vartoja aramėjų kalbą, kuri buvo Jėzaus gimtoji kalba. Tačiau pastaruoju metu, ypač tarp jaunesnio amžiaus chaldėjų vyskupų ir kunigų yra gana stiprios arabizacijos tendencijos – siekiama įvesti liturgijoje arabų kalbą ir pradėti kitas reformas priartinant Chaldėjų Bažnyčios senąsias apeigas prie šiuolaikinės gyvenamosios aplinkos. Vyksta ir priešingas sąjūdis, ypač ryškus net apie 200 tūkstančių tikinčiųjų turinčioje JAV chaldėjų diasporoje, kurio tikslas -atsiriboti nuo „arabiškojo“ elemento užtikrinant ne tik religinį, bet ir kultūrinį bei etninį asirų chaldėjų tęstinumą. Šių dviejų tendencijų sankirta, taip pat bendra sudėtinga politinė padėtis Irake naujojo patriarcho išrinkimą padarė gana problemišką.

Popiežius chaldėjų vyskupus sukvietė į Romą

Pirmą kartą rinkti mirusio patriarcho Rafaelio I Bidavido įpėdinio chaldėjų vyskupai į Bagdadą iš viso pasaulio (be dešimt vyskupijų Irake, chaldėjai taip pat turi keturias diecezijas Irane, dvi – Jungtinėse Valstijose, po vieną – Sirijoje, Libane, Egipte ir Turkijoje) rinkosi rugpjūčio mėnesį. Tačiau sinodo asamblėjoje naujo patriarcho išrinkti nepavyko, nes nė vienas iš kandidatų nesurinko reikalingų dviejų trečdalių balsų. Tarp pagrindinių kandidatų buvo minimas 57 metų Alepo (Sirija) chaldėjų katalikų vyskupas Antuanas Odas, kuris jau net nebemoka aramėjų kalbos ir yra vienas iš Chaldėjų Bažnyčios arabizacijos entuziastų. Tačiau ši kandidatūra buvo nepriimtina tiems vyskupams – ypač iš vadinamosios Telkefo grupės, kurie siekia išlaikyti tradicinę asiriškąją tapatybę. Stipriais kandidatais laikyti ir JAV chaldėjų vyskupai, ypač 62 metų San Diege (Kalifornija) reziduojantis tradicinių pažiūrų vyskupas Sarhadas Jošipas Džamas, tačiau „amerikiečio“ išrinkimas Chaldėjų Bažnyčios patriarchu tuo metu, kai JAV vadovaujama koalicija šeimininkauja Irake, galėjo turėti neigiamų „diplomatinių“ pasekmių kitų Artimųjų Rytų krikščioniškų Bažnyčių atžvilgiu.

Pagal kanonų teisę chaldėjų vyskupų sinodui nepavykus Bagdade išrinkti naujo patriarcho, popiežius Jonas Paulius II galėjo jį paskirti pats. Tačiau Šventasis Tėvas pasielgė kitaip – jis dar kartą sukvietė chaldėjų vyskupus, šį kartą į Romą, kad jie patys priimtų sprendimą. Spalio pabaigoje buvo pranešta, kad Popiežius, „tėviškai rūpindamasis gerbiama Chaldėjų Bažnyčia“, kviečia naują sinodą, kuris, kaip minėta, susirinko Romoje gruodžio pradžioje. Kaip atrodo, vyskupams šį kartą pavyko pasiekti konsensusą, kad šiuo atsakingu momentu naujuoju patriarchu būtų vyskupas iš paties Irako ir gerai žinantis tenykštę padėtį. Ankstesniam patriarchui Rafaeliui Bidavidui sunkiai sergant ir ilgus mėnesius gydantis užsienyje, jau prieš dabartinę Irako krizę Chaldėjų Bažnyčios veiklą koordinavo jo pagalbininkas Bagdade vyskupas Emanuelis Karimas Delis, kuris ir buvo išrinktas patriarchu Emanueliu III.

Naujasis patriarchas, po išrinkimo duodamas interviu katalikų misijų žinių agentūrai, sakė, kad jam rūpi ne tik krikščionių, bet ir visų irakiečių padėtis. „Per 1500 metų mes, krikščionys, Irake gyvenome taikiai su mūsų broliais ir seserimis musulmonais, - kalbėjo patriarchas Emanuelis III. – Visi mes dabar gyvename sunkioje padėtyje ir mums labiausiai reikia taikos ir ramybės“. Jis pažymėjo, jog ypač svarbu, kad dabar kaip galima greičiau būtų atstatytas saugumas ir kad žmonės galėtų sugrįžti į normalų gyvenimą. „Smurtas, dėl kurio dabar Irakas yra pasruvęs krauju, turi būti pasmerktas“, - sakė patriarchas. Dabar vykstantys teroristinių grupuočių išpuoliai tiek prieš užsienio karinį personalą, tiek prieš taikius civilius gyventojus „prieštarauja visiems religiniams ir žmogiškiems principams“.

Apie „tikros taikos ir ramybės“ poreikį dabartiniame Irake kalbėjo ir popiežius Jonas Paulius II, susitikęs audiencijoje su naujuoju patriarchu ir Chaldėjų Bažnyčios sinodo nariais. Jis kvietė hierarchus „dirbti, kad būtų sujungtos visų tikinčiųjų pajėgos garbingam dialogui, kuris yra palankus stabiliai ir laisvai visuomenei kurti visais lygiais“. Šventasis Tėvas prašė vyskupų perduoti irakiečiams, kad jam yra artimas „jų taikos, saugumo ir laisvės troškimas“. Paraginęs vyskupus būti vieningus tarpusavyje dėl ištikimybės savosioms rytietiškoms tradicijoms ir dėl Chaldėjų Bažnyčios tolesnio klestėjimo, Popiežius taip pat priminė Katalikų Bažnyčios vienybės pagrindus. „Bendrystė su Romos vyskupu, Petro įpėdiniu, yra principinis ir regimas pagrindas tikėjimo ir meilės vienybei, kas užtikrina, jog visos atskiros Bažnyčios gyventų ir veiktų vienos šventos, katalikiškos ir apaštališkos Bažnyčios slėpinyje“, - sakė Jonas Paulius II.

Paskirtasis Kirkuko arkivyskupas
palaiko artimesnį krikščionių ir musulmonų dialogą

Spalio mėnesį Popiežius patvirtino Chaldėjų Bažnyčios sinodo naujo Kirkuko arkivyskupo Luiso Sako išrinkimą. Tai buvo pirmas naujo chaldėjų hierarcho paskyrimas Irake po Sadamo Huseino režimo žlugimo. Išrinktasis 55 metų arkivyskupas L.Sakas, kuris iki šiol tarnavo klebonu Švč. M.Marijos Nuolatinės Pagalbos parapijoje Mosulo mieste, taip pat aktyviai dalyvauja Irako atstatymo darbuose. Jis buvo Mosulo laikinosios piliečių tarybos narys, kuri priklauso JAV vykdomai šalies civilinei administracijai pasirengiant Irakui pereiti į normalų demokratinės valstybės gyvenimą. Irako šiauriniame mieste Kirkuke, kuris laikomas kurdų regioniniu centru, laikinoji piliečių taryba netgi meru paskyrė vietos chaldėjų katalikų atstovą, nors pačiame 200 tūkstančių gyventojų turinčiame mieste yra tik apie penkis tūkstančius krikščionių.

Naujasis Kirkuko arkivyskupas L.Sakas interviu „Fides“ misijų žinių agentūrai sakė, kad nors Irako žmonės vis dar jaučia saugumo stygių, tačiau jau pradeda priprasti ir prie naujų laisvės sąlygų. „Prieš karą visas Irakas atrodė kaip didžiuliai barakai, pilni kareivių ir ginklų. Niekas negalėjo valdžios kritikuoti, rengti demonstracijų: gyvenimas buvo ištisai militarizuotas“, - aiškino ganytojas, prisimindamas buvusio S.Huseino režimo laikotarpį. Italijos katalikų žinių agentūros SIR korespondentui arkivyskupas L.Sakas teigė, jog Irake dabar „gyvenimas pamažu grįžta į normalias vėžes“. Išpuolius prieš amerikiečius vykdo daugiausia ne irakiečiai, bet iš užsienio atvykę arabų teroristai. Vietiniai gyventojai teigia, jog pritaria įvykusiems pokyčiams. „Po 35 metų diktatūros, dviejų karų, nusinešusių milijoną gyvybių, dvylikos metų embargo ir daugiau kaip milijono emigrantų, šiandien vėl kiekvienas gali reikšti savo mintis ir gyventi laisvai“, - sakė arkivyskupas.

Kaip visi Chaldėjų Bažnyčios hierarchai, taip ir naujasis Kirkuko arkivyskupas L.Sakas turi puikų teologinį išsilavinimą. Gavo kunigystės šventimus 1974 metais, po kelerių metų tarnystės Mosulo katedroje jis buvo išsiųstas tęsti studijų į Romą, kur Popiežiškajame Rytų institute apgynė daktaro disertaciją Rytų krikščionių patristikos tema. Vėliau jis taip pat apgynė istorijos doktoratą Paryžiaus Sorbonos universitete. Po pirmojo Persų įlankos karo 1991 metais, kai Irakui buvo įvestos griežtos Jungtinių Tautų ekonominio embargo sankcijos, tuometinis kunigas L.Sakas pasižymėjo organizuodamas socialinę ir medicininę paramą Mosulo gyventojams. 1997-2002 metais jis dirbo Bagdado patriarchalinės seminarijos rektoriumi. Kai dėl minėto chaldėjų vyskupų ginčo dėl tolesnės liturgijos arabizavimo, tai, JAV leidžiamo chaldėjų žurnalo „Zinda Magazine“ duomenimis, arkivyskupas L.Sakas priklauso liberalų sparnui, kuris kaip tik pasisako už platesnį daugumai tikinčiųjų suprantamos arabų kalbos vartojimą liturgijoje vietoje senosios aramėjų kalbos.

Savo ganytojiškos tarnystės uždaviniu arkivyskupas L.Sakas, kuris taip pat yra Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos konsultantas, laiko „dialogą tarp krikščionių ir musulmonų, įtvirtinant taikos ir atleidimo kultūrą“. Krikščionys ir musulmonai intelektualai turi artimiau bendradarbiauti Irake, kad žmonės būtų auklėjami didesnio tarpusavio atvirumo dvasia ir stengtųsi matyti esamą padėtį šalyje ne tik savo, bet ir kitų žmonių akimis. Arkivyskupas L.Sakas pastebėjo, jog į Iraką sugužėję islamo kovotojai iš užsienio sako, kad kariauja džihadą, tai yra šventąjį karą, tačiau iš tikrųjų jie žudo nekaltus civilius, dažniausiai to paties tikėjimo musulmonus.

„Aš manau, kad amerikiečiai turėtų jiems būti griežtesni ir labiau pasitikėti bei remti naująją Irako policiją, suteikiant jai didesnę galimybę tvarkai palaikyti gatvėse, turgavietėse ir kitose viešose vietose, - sakė Kirkuko arkivyskupas. – Irako kariuomenė taip pat turi būti aktyviau formuojama“. Jis nurodė, kad daugelis eitų tarnauti į naująsias karines pajėgas, nes Irake yra didžiulis nedarbas ir žmonės neturi iš ko gyventi. Tačiau svarbiausia yra auklėti žmones taikos ir dialogo dvasia, „ir tai negali būti pasiekta ginklais“.

Vakarų žiniasklaida pateikia iškreiptą vaizdą

Kitas vienas naujesniųjų chaldėjų hierarchų, 60 metų Bagdado vyskupas augziliaras Andraosas Abuna, kurį popiežius Jonas Paulius II paskyrė 2003 metų pradžioje vietoje atsistatydinusio vyskupo Emanuelio Karimo Delio (dabartinio patriarcho Emanuelio III), neseniai apkaltino Vakarų žiniasklaidą, kad neteisingai nušviečianti įvykius pokariniame Irake. Jo nuomone, panašu į tai, jog žiniasklaida veda propagandinę kampaniją, kad diskredituotų Jungtinių Valstijų vadovaujamą koaliciją, kuri įveikė S.Huseino režimą ir dabar siekia Artimųjų Rytų šalyje įvesti demokratinę santvarką.

„Padėtis nuolat gerėja, nors dar yra daug sunkumų“, - sakė vyskupas A.Abuna spalio mėnesį Londono katalikų laikraščiui „The Catholic Herald“. Jo nuomone, pirmoji problema yra saugumas, antroji – elektros ir kitų komunalinių paslaugų teikimo sutvarkymas, tačiau to negalima lyginti, pavyzdžiui, su buvusia Vietnamo karo klampyne, kaip dažnai nurodoma laikraščių straipsniuose. „Žiniasklaida perlenkia lazdą dėl daugelį dalykų. Ji turėtų būti realistiškesnė skelbdama apie padėtį Irake. Laikraščiai ir televizija kalba apie tai, kas nėra tiesa. Jeigu (žurnalistai) pabūtų ten ilgiau, pastebėtų, jog viskas keičiasi“, - pastebėjo vyskupas A.Abuna, kuris iki paskyrimo į Bagdadą buvo Didžiosios Britanijos chaldėjų sielovadininkas.

Paklaustas, ar, jo manymu, šis iškraipytas vaizdas atsirado dėl galimo siekio diskredituoti karo Irake tikslus ir JAV vyriausybę, vyskupas A.Abuna patvirtino, jog taip ir yra. Jis taip pat pažymėjo, kad dauguma irakiečių piktinasi teroristų išpuoliais prieš koalicijos karinį personalą ir tarptautinių paramos organizacijų objektus. (Po to, kai gegužės pradžioje JAV prezidentas Džordžas Bušas paskelbė apie karo Irake pabaigą, per teroristinius išpuolius žuvo gerokai daugiau amerikiečių karių nei prieš tai vykusiose kovose.) Vyskupas teigė, kad saugumo problemos Irake „dar kurį laiką išliks“, tačiau irakiečiai pamažu atgauna savo šalies kontrolę, nepaisant tebesitęsiančių skaudžių incidentų.

Kaip pavyzdį jis nurodė naujuosius Irako muitinių darbuotojus, taip pat policijos pajėgas, į kurias buvo priimta tūkstančiai žmonių. Vyskupas A.Abuna taip pat pastebėjo, kad Bagdado gatvių valytojams amerikiečiai moka tris dolerius per dieną, tuo tarpu S.Huseino režimo laikais vidutinis mėnesio atlyginimas buvo tik vienas doleris. Tačiau, kaip minėta, dėl suirusių valstybinių struktūrų nedarbas Irake yra palietęs beveik pusę darbingo amžiaus gyventojų, todėl išlikimo klausimas tebėra aktualus. Tarp milijonų bedarbių, ypač jaunesnio amžiaus žmonių, nemažai atsiranda ir tokių, kurie iš nevilties savo tolesnę egzistenciją susieja su nusikaltėlių pasauliu, ir tai dar labiau padidina saugumo krizę Irake.

Tačiau Vatikano dikasterijos, koordinuojančios socialinę katalikiškų organizacijų paramą, vadovas pažymėjo, kad Irako atstatymas yra daugiau nei tik ekonominė problema. Yra nemaža rizika „žvelgti į Irako atkūrimą vien tik ekonominiu požiūriu, nors pirmiausia svarbu atkurti žmonių pasitikėjimą, kad jie į šią paramą nežiūrėtų kaip į netiesioginius (vakariečių) imperialistinius siekius“, sakė Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos pirmininkas arkivyskupas Paulius Kordesas, kuris spalio pabaigoje dalyvavo Madride vykusioje tarptautinėje konferencijoje (jos tikslas – suvienyti įvairių šalių finansines pastangas Irakui atstatyti). Jis pabrėžė katalikiškų ir kitų krikščioniškos paramos organizacijų aktyvią karitatyvinę veiklą pastaraisiais mėnesiais ir metais užtikrinant žmonių, ypač silpniausiųjų aprūpinimą vandeniu, maistu ir medikamentais. Šis darbas, pelnęs visų irakiečių pripažinimą ir padėką, tęsiamas ir toliau. „Kai mane Popiežius pasiuntė į Iraką gegužės mėnesį koordinuoti Katalikų Bažnyčios paramos, aš savo akimis pamačiau, kaip krikščionių ir ypač Šventojo Tėvo veiklą vertina ir pripažįsta šalies musulmonų dauguma“, - sakė arkivyskupas P.Kordesas.

Nepalikti irakiečių vienų likimo valiai

Katalikų paramos organizacijos kuo galėdamos remia Irako žmones, bet ir jos neišvengia nuostolių per teroristų išpuolius. Štai Irako „Caritas“ patalpos smarkiai nukentėjo per lapkričio viduryje įvykusią tragediją, kai sprogmenų prikimštas automobilis rėžėsi į italų karinio dalinio būstinę An Nasirijos mieste, pietinėje Irako dalyje. Per šį teroristinį aktą žuvo 32 žmonės, įskaitant aštuoniolika italų karių. Tarp sužeistųjų buvo dvylika vietinio „Caritas“ darbuotojų. Į šį išpuolį Irako „Caritas“ taip atsakė: nusiuntė pilną sunkvežimį – tik ne sprogmenų, bet medikamentų – į An Nasirijos ligoninę.

Ir kitais atvejais, ir po šio išpuolio popiežius Jonas Paulius II griežtai pasmerkė žiaurų aktą prieš karius, kurie „kilniai vykdo savąją taikos misiją“. Savo laiške Italijos prezidentui Karlui A.Čiampiui Šventasis Tėvas pabrėžė, kad žiaurūs teroristų veiksmai „iškankintoje šalyje neprisideda prie jos atstatymo ir susitaikymo“.

Chaldėjų patriarchas Emanuelis III (tuomet dar Bagdado vyskupas emeritas), reaguodamas į teroristų išpuolį prieš italų karius (iš viso Italijos vyriausybė yra nusprendusi į Iraką pasiųsti 3000 karių), kalbėjo: „Mes esame nuliūdę ir sukrėsti dėl to, kas atsitiko italams, kaip ir dėl to, kas praeityje nutiko amerikiečių, lenkų ir britų kariams Irake. Šiuos išpuolius rengia ne irakiečiai, bet užsienio teroristai, kurie nori, kad mūsų šalį ištiktų chaosas“.

Būtent šis būgštavimas dėl galimo chaoso Irake, esant dabartiniam politiniam vakuumui, matyt, nulėmė ir visuotinės Bažnyčios vadovybės nuostatų kaitą bendrojoje diskusijoje apie užsienio karinio kontingento dalyvavimo vertinimą. Kaip žinoma, radikalūs islamo sąjūdžiai, kairiosios politinės jėgos ir pacifistai Europoje esamą padėtį Irake apibrėžia kaip „neteisėtą šalies okupaciją“, tuo tarpu nuosaikieji palaiko JAV vyriausybės paramą Irako demokratizavimo reikalui, įskaitant ir užsienio karinių pajėgų „taikos misiją“.

Amerikietis Džonas Tevis ir kiti katalikų apžvalgininkai atkreipė dėmesį į tai, kad įtakingame Romos jėzuitų žurnale „La Civilta Cattolica“, kurio publikacijos iš dalies atspindi Vatikano nuostatas, gruodžio pradžioje paskelbtame redakcijos straipsnyje pasisakoma prieš greitą užsienio kariuomenės atitraukimą iš Irako esant dabartinei krizei. „Jeigu taip atsitiktų, šalis turbūt būtų palikta visiškame chaose. Mes tikrai viliamės, kad iki tos ribos nebus prieita“, - rašoma žurnale, kurio ankstesnėse publikacijose buvo griežtai pasisakoma prieš JAV vadovaujamos koalicijos karinę intervenciją. „Tačiau šiuo momentu neįmanoma palikti irakiečių vienų likimo valiai“, - pažymi „La Civilta Cattolica“. Dabar pirmasis uždavinys yra sukurti Irako šiuolaikinės demokratinės valstybės pagrindus ir tam reikalingos sutelktos JAV, Jungtinių Tautų, Europos ir Artimųjų Rytų nuosaikiųjų musulmoniškų šalių politinės, ekonominės ir karinės pastangos.

© 2003 "XXI amžius"